Po kelis metus trukusių diskusijų 2024 m. balandžio 24 d. Europos Parlamentas patvirtino Platforminio darbo direktyvą. Šia direktyva siekiama atsijoti platforminio sektoriaus darbo modelius, įvesti aiškius kriterijus, kas laikoma individualia veikla, o kas – darbo santykiais. Šia proga kalbamės apie kurjerių darbą Austrijoje, kur dalis žmonių dirba pagal darbo sutartis.
„LUNI buvo atviras visiems, visi galėjo tiek studijuoti, tiek dėstyti, nekeliant rimtų reikalavimų ir nestatant dalyvių į rėmus ir nepajudinamas struktūras, prie kurių būtina prisitaikyti. Tik lygiaverčiu laikomas studentas gebės įsitraukti į mokymosi procesą savanoriškai ir motyvuotai. LUNI dalyvė Aira Niauronytė žurnale Juodraštis rašo: „Laisvasis universitetas veikia kaip žmones vienijanti idėja, iš spektaklio visuomenės nario ir pasyvaus stebėtojo formuojanti aktyvų dalyvį, turintį savo poziciją įvairiais klausimais, kritiškai vertinantį galios struktūrų diktuojamą visuomenės situaciją.“
Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
Pamenu kaip vakar: prieš vos daugiau nei penkerius metus, 2018-ųjų vasarą, kartu su keliais bendražygiais ir bendražygėmis susirinkome Kaune, socialiniame centre „Emma“. Susirinkome pasikalbėti – ką daryti su tinklapiu „Gyvenimas per brangus“?
Yra tokia žmogaus teisė, kuri priklauso kiekvienam Žemėje egzistuojančiam individui, ta teisė įtvirtinta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio pirmame punkte, o skamba ji taip: „Kiekvienas turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.“ Jei šią teisę galėčiau sužmoginti, jos likimą Lietuvoje įvardinčiau taip: 1) 2021 m. buvo suspardyta; 2) 2023 m. atsirado ir durtinių žaizdų; 3) šiemet ji jau guli (pasienio) patvoryje vos kvėpuodama.
Lenkijos profesinė sąjunga „Darbininkų Iniciatyva“ (Inicjatywa Pracownicza) buvo įkurta prieš dešimtmetį Poznanėje, kai Cegielski fabriko darbininkai sukilo prieš administracijos planus uždaryti įmonę, o šiems į pagalbą prisijungė sindikalistinėmis idėjomis susidomėjusių pankų grupelė. Iš šio susidūrimo gimė viena įdomesnių šių laikų Lenkijos darbuotojų judėjimo iniciatyvų. Šiandien „Juodosios katės“ (taip profesinę sąjungą vadina darbuotojai) vienija apie 7 tūkst. darbuotojų visoje Lenkijoje, o pastaraisiais metais tarptautinėje auditorijoje ji pagarsėjo dėl bandymų streikuoti Amazon sandėliuose.
„Politika be zinų spausdinimo, profsąjungų ir diskusijų yra tai, ką dabar turime – sustabarėjusį, formalizuotą procesą, kuriuo menkai kas pasitiki. Tai politika be turinio. Tačiau visos alternatyvios praktikos be (parlamentinės) politikos yra nebaigtas reikalas. Kaip noras be valios. Mums šiuo metu / visuomet reikia ir to, ir to.“
Lenkijos profesinė sąjunga „Darbininkų Iniciatyva“ (Inicjatywa Pracownicza) buvo įkurta prieš dešimtmetį Poznanėje, kai Cegielski fabriko darbininkai sukilo prieš administracijos planus uždaryti įmonę, o šiems į pagalbą prisijungė sindikalistinėmis idėjomis susidomėjusių pankų grupelė. Iš šio susidūrimo gimė viena įdomesnių šių dienų Lenkijos darbuotojų judėjimo iniciatyvų. Šiandien „Juodosios katės“ (taip profesinę sąjungą vadina darbuotojai) vienija apie 7 tūkst. darbuotojų visoje Lenkijoje, o pastaraisiais metais tarptautinėje auditorijoje ji pagarsėjo dėl bandymų streikuoti Amazon sandėliuose.
Kuo mums svarbios svajonės bei utopijos? Kas ta Ieva Koncevičiūtė ir kas ta „viešoji komunikacija“, t. y., „ryšiai su visuomene“, t. y., „viešieji ryšiai“? Ar gerovės valstybė reiškia ir vidutinybių visuomenę – ir jei taip, tai gerai tai ar blogai? Traumos ir alkis – skausmas ar kelias į didybę? Kaip nepasiduoti socialiniam darvinizmui, būti tiesiog „pakankamai geram“ ir džiaugtis gyvenimu?
Perskaitę Ievos Koncevičiūtės pamąstymus apie naują šiaurietišką Lietuvą pirmiausia norėjom juoktis ir lengvai pasišaipyti. Atrodė, kad jie mus pasiekė iš alternatyvios realybės, kito pasaulio, kuriame gyvena Ieva. Visgi traukti per dantį ir pirštu rodyti į kvailybę – malonus, bet nelabai produktyvus užsiėmimas. Tad netruko dingtelėti mintis, kad turėtume būti savotiškai dėkingi Ievai už jos tekstą. Mat jis suteikia pagrindą atsispirti ir pagalvoti, kokioje šalyje norėtume gyventi ir kokioje gyventi galbūt pasirašytų net ir pati Ieva.
