Kuo mums svarbios svajonės bei utopijos? Kas ta Ieva Koncevičiūtė ir kas ta „viešoji komunikacija“, t. y., „ryšiai su visuomene“, t. y., „viešieji ryšiai“? Ar gerovės valstybė reiškia ir vidutinybių visuomenę – ir jei taip, tai gerai tai ar blogai? Traumos ir alkis – skausmas ar kelias į didybę? Kaip nepasiduoti socialiniam darvinizmui, būti tiesiog „pakankamai geram“ ir džiaugtis gyvenimu?
Perskaitę Ievos Koncevičiūtės pamąstymus apie naują šiaurietišką Lietuvą pirmiausia norėjom juoktis ir lengvai pasišaipyti. Atrodė, kad jie mus pasiekė iš alternatyvios realybės, kito pasaulio, kuriame gyvena Ieva. Visgi traukti per dantį ir pirštu rodyti į kvailybę – malonus, bet nelabai produktyvus užsiėmimas. Tad netruko dingtelėti mintis, kad turėtume būti savotiškai dėkingi Ievai už jos tekstą. Mat jis suteikia pagrindą atsispirti ir pagalvoti, kokioje šalyje norėtume gyventi ir kokioje gyventi galbūt pasirašytų net ir pati Ieva.
„Pasaulinių tendencijų nepakeisime, bet galėtume tapti geruoju pavyzdžiu visai ES, stumiančiu Bendriją į priekį bandant ištesėti Paryžiaus susitarimo pažadus. Bent jau tokiu pavyzdžiu, koks sąlygiškai yra Švedija ir Danija – anaiptol ne pačios didžiausios Europos valstybės. Mes kol kas esame toli nuo idealo – kaip ir dauguma pasaulio šalių, vykdome tokią politiką, kuri ne tik 1,5 °C šiltėjimui neužkirs kelio, bet ir viršys 2 °C ribą dar iki šimtmečio pabaigos.“
Metai nenumaldomai eina į pabaigą. Daugiabučių kiemais ateina ir vėl išeina žiema, o klausimas, ar bus sniego per šventes, vėl iki paskutinės akimirkos lieka neatsakytas. Tačiau kalendorius griežtas, vietos intrigai nepalieka: metai tikrai baigsis. Artėjanti metų atomazga su savimi atsineša ir mintis apie visus nespėtus atlikti darbus.
Šis straipsnis – atsakymas Pauliaus Gritėno straipsniui „Populizmo žinynas“, prieš porą dienų pasirodžiusiam LRT portale. Beigi – bandymas problemiškai pažvelgti į populizmą, kurį pagrindinės „kalbančios galvos“ aptaria pernelyg supaprastintai.
Mati Shemoelofas, gimęs 1972 m. Haifoje, yra arabų ir žydų autorius, dešimt metų gyvenantis Berlyne. Izraelyje jis išleido dešimt knygų: septynis eilėraščių rinkinius, apsakymų rinkinį, eseistikos knygą ir romaną. Pirma knyga Vokietijoje – eilėraščių rinkinys Bagdad. Haifa. Berlin (2019). Be to, pasirodė jo radijo pjesė „Būsimas krantas“ (Das künftige Ufer, 2018). Antra knyga šioje šalyje – eilėraščių rinkinys „Laivelį savo rankoje vadinu randu“ (Das kleine Boot in meiner Hand nenn ich Narbe: Gedichte, 2023). Shemoelofas prisidėjo prie dviejų Vokietijos sostinės literatūrinių grupių įkūrimo: „Poetic Hafla – daugiakalbis meninis vakarėlis“ ir „Anu – žydai ir arabai rašo Berlyne“. Kai kurie jo tekstai išspausdinti antologijoje „Ką tai turėtų reikšti: naujoji hebrajų poezija Vokietijoje (Was es bedeuten soll: Neue hebräische Dichtung in Deutschland, 2019).
Neseniai pasibaigę Seimo rinkimai Lenkijoje sulaukė nemažai dėmesio Lietuvoje. Dešinioji valdančiųjų partija „Teisė ir teisingumas“ gavo daugiausia balsų. Visgi galima teigti, kad rinkimus partija pralaimėjo, nes susivienijusios centro dešiniosios ir kairiosios partijos turės daugiau balsų Seime ir galės sudaryti koaliciją.
Šios serijos pavadinimas – labai abstraktus, nes kalbėjome ilgai ir palietėme nemažai niūrių temų. Tad iš karto kviečiame šiai serijai psichologiškai nusiteikti. Ir ne vien dėl jos ilgio. Kalbame apie Izraelio-„Hamas“ (ar Izraelio-Palestinos, ar Izraelio-Gazos) konfliktą, kai kurių vadinamą ir tiesiog „karu“.
„Jei Izraelio gyventojus sunkią valandą palaikantieji tiesiog pasakytų, kad nepritaria Izraelio valdžios atsakui ir civilių žudymui, viskas būtų labai aišku ir paprasta. Tai visiškai nesunku – pažiūrėkite kiek rašalo išpilama smerkiant Hamas prieš bet kokį susirūpinimą palestiniečiais.“
Jūs mūsų laukėte? Na, laukėte ar nelaukėte, bet mes grįžome. Kaip ir žadėjome – spalio viduryje. Ir iš karto, kaip liaudis sako, griebiam Jakštą už ragų.
