Sionizmas negali būti kairysis
Sionizmas su kairiosiomis vertybėmis nesuderinamas ne dėl to, kad Rosa Luxemburg buvo antisionistė. Jis nesuderinamas su jomis dėl to, kad savo logika remiasi antisemitine Europos nacionalizmo tradicija.
Politika
Derybos surištomis rankomis, arba kodėl valstybė negali leisti profsąjungoms susitarti dėl MMA
Prieš dešimt metų Joninių naktį Vyriausybės duris užblokavo apie šimtas studentų. Jie pasistatė palapines ir pareiškė, kad nesitrauks tol, kol iš naujojo Darbo kodekso projekto nebus išimti darbuotojų teisėms itin žalingi straipsniai.
Ištrauka iš Huey P. Newtono „Revoliucinio interkomunalizmo” (1977)
Tauta sugrįžo. Šiandien neabejotinai galima matyti tam tikrą nacionalizmo atgimimą. Be to, šis reiškinys liečia ne tik reakcinę dešinę. Krūvos anarchistinių ir komunistinių grupelių šiandien atstovaujama senoji internacionalistinė grardija čia pasirodo kaip nepajėgi padaryti kažką daugiau nei publikuoti pamaldžius atsišaukimus, pasisakančius prieš „nacionalistinius karus“ ir „klaidingą sąmonę“ („false consciousness“), stumiančią darbo klasę atrasti šiuose karuose savo materialius interesus.
„Nekaltas bachūras sėdėjo“: Eligijus Masiulis ir jo knyga „Baltas apykakles prasegus“
Tik išgirdęs, kad Eligijus Masiulis tiesiai ant Vilniaus knygų mugės išleido knygą, greit GPB redkolegijai pasakiau, kad čiur rašysiu recenziją. Tik vėliau susimąsčiau: o iš kur toks mano entuziazmas? Kokie mano lūkesčiai šiai knygai?
Dostojevskis mobilizuotos moralės laikais
Pauliaus Gritėno tekstas „Rusijos nusikaltimas ir bausmė“, publikuotas LRT portale, yra poleminis ir aiškiai vertybinis pasisakymas apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Autorius teigia, kad ši agresija turi būti įvardijama be išlygų – kaip nusikaltimas, o bandymai ją aiškinti geopolitiniais interesais, civilizaciniais skirtumais ar „sudėtingu kontekstu“ rizikuoja tapti moraline kapituliacija. Tekstas polemizuoja su tuo, ką Gritėnas vadina Vakarų ambivalentiškumu – polinkiu niuansuoti ten, kur, jo manymu, būtina aiški riba tarp kaltės ir jos normalizavimo.
Kairieji Dešinės fantazijų pasaulyje
„Kultūros protestui“ išvirtus į „laisvo žodžio“ gynimą, matome naujas moralinės panikos aukštumas, kurias šįsyk sukėlė valdančiosios koalicijos inicijuojamos pataisos, palengvinančios LRT generalinio direktoriaus atleidimą. Du iš trijų siūlomų pakeitimų nėra nauji – jie galiojo daugybę metų iki pat 2024-ųjų. Tuo tarpu, socialdemokratų teiktame pasiūlyme balsų persvara, reikalinga atleisti generalinį direktorių, nuo esamos 8 (iš 12) sumažėja vos iki 7. Tačiau diskusija seniai nebėra apie pataisas. Kaip teisingai pastebi Eglė Činikė, kalbama apie „vertybinę poziciją“ ir jos atitikimą „teisingam“ moraliniam atsakui.
Tai gali būti paskutinis, bet gali būti ir pirmas kartas: kelios pastabos apie demokratiją Lietuvoje ir kitur
Kultūros bendruomenės judėjimas Lietuvoje prasidėjo spalį kaip atsakas į tai, kad Lietuvos kultūros ministro postą gavo dešiniųjų pažiūrų politikas. Nors jis vėliau buvo pašalintas, tačiau radosi naujų nerimą keliančių įvykių, kai jo partija „Nemuno aušra“ nusitaikė į nacionalinį transliuotoją – LRT. Parlamento pagalba bandyta pakeisti teisinį reglamentavimą siekiant atleisti dabartinę generalinę direktorę, taip sukuriant vakuumą, kuriame ši politinė jėga galimai primestų savo politinę liniją. Palaikyti LRT visuomenė susibūrė kaip niekada anksčiau gausiai – šiam judėjimui ant kortos statoma ne kas ką kita, o Lietuvos demokratijos ateitis.
Nepakeliamas „draugai vs. priešai“ moralės lengvumas
Užkalbiname Gedimino prospektu praeinantį lietuvį: „jie susprogdino vaikų ligoninę – kaip tai vertinate?“ Lietuvis pasimeta, jį išmuša prakaitas, pradeda mikčioti. Kaip atsakyt į tokį klausimą? Iš kur jam žinoti, gerai ar blogai susprogdinti vaikų ligoninę?! Galiausiai beveik alpdamas išlemena: „o kas susprogdino?“ „Rusija,“ atsako žurnalistas. „A!“ atsikvepia lietuvis kraujui pradedant sugrįžti į smegenis. „Tai aišku blogai. Nusikaltimas žmonijai.“
Dar vienas pilietis nuo apsikvailinimo išgelbėtas paprasto dėsnio: mūsų draugai daro gerus dalykus, mūsų priešai – blogus.
Karo laukimo būsena kaip mėgavimosi struktūra
Šiuolaikinėje Europos politinėje vaizduotėje karo laukimo būsena tampa vis labiau įprasta. Karas čia nebe reiškinys, o tvarkos principas – ideologinė struktūra, kuri organizuoja kolektyvinį mąstymą, emocijas ir vaizduotę. Valstybė šiame kontekste įgyja simbolinę Tėvo funkciją – ji žada apsaugą, bet sykiu reikalauja paklusnumo. Tai, ką galima vadinti šiuolaikinės politikos libidine ekonomika, grindžiama ne racionaliu interesu, o nuolatiniu poreikiu patirti prasmę per įsitraukimą, per įsirašymą į simbolinę tvarką. Karo laukimas čia atlieka dvigubą vaidmenį: jis leidžia išlaikyti visuomenės sutelktumą ir kartu suteikia moralinį turinį pačiai priklausymo valstybei idėjai. Tokiu būdu valstybė tampa ne tiek politine institucija, kiek emocinės ir simbolinės investicijos objektu – tuo, kas leidžia subjektui patirti save kaip reikšmingą bendruomenės dalį.
Idėja Lietuvai: Premjeras Tapinas ir moralinių autoritetų vyriausybė
Dėl laisvos žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės spaudimo atsikračius korumpuočiausio premjero per nepriklausomos Lietuvos istoriją, su nerimu laukiame, ką gi jo partija – tik neišmatuojamo masių tamsumo ir, greičiausiai, dar dėl Rusijos dezinformacijos išrinkta į valdžią – pasiūlys į jo vietą. Mūsų lūkesčiai maži, čekiukai ir auksiniai šaukštai žvanga visų galimų kandidatų stalčiuose, o Tapinas jau užvedęs aplankus apie kiekvieną iš jų savo kompiuteryje, taigi mažai vilties, kad ir jie ilgai ištemps.
Bet yra būdas ištrūkti iš šio liūno ir aš kreipiuosi į prezidentą, į LRT ir į visus feisbuko influencerius, kad paremtų idėją Lietuvai, kurią toliau išdėstysiu.