Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė trumpas pranešimas: Izraelio valstybei priklausančios gynybos pramonės milžinė „Israeli Aerospace Industries“ (IAI) ir jos dronų gamintoja „Bluebird“ su neįvardytu Lietuvos partneriu tariasi dėl dronų savižudžių gamybos Lietuvoje. Ši žinia, lyg ne vietoj palikta kojinė, buvo įkelta į dienraščių verslo ir finansų skiltis. Informacija apie karinį bendradarbiavimą su užsienio valstybe buvo pateikta tarsi pranešimas apie „Volkswagen“ ketinimus Lietuvoje atidaryti ratlankių gamybos liniją.
Tačiau yra priežasčių, dėl kurių apie Irano Rusijai perduodamus ginklus rašo ne verslo reporteriai. Dronai savižudžiai nėra ratlankiai. Tarptautinis ginklų perdavimas nėra įprastas verslas – jis yra atidžiai stebimas ir reguliuojamas valstybių dėl savo ypatingos strateginės ir politinės svarbos. Kodėl šie su politinėmis pasekmėmis susiję klausimai nepatenka į mūsų regos lauką? Aišku tik tiek, kad Lietuva šiuo metu siekia gynybos pramonės augimo ir vysto teisinę šią pramonę reguliuosiančią bazę. Šiame kontekste mums reikia pasikalbėti apie tai, kokiomis sąlygomis vystysime karinį bendradarbiavimą su kitomis šalimis.
Ženevos konvencija, o ir šiaip bendras žmogiškas suopratis, neleidžia perduoti ginkluotės šalims, kai yra pagrįstų įtarimų, kad tie ginklai bus panaudoti tarptautinės teisės pažeidimams. „Tarptautinės teisės pažeidimai“ šiandien kai kuriems komentuotojams jau skamba kaip nuvalkiota kartoninė frazė. Galbūt dėl to pastaraisiais mėnesiais pasigirdo balsų, teigiančių, kad tarptautinės teisės normos yra atgyvena, o jas prižiūrinčias institucijas reikia išardyti. Tačiau ši teisė ir šios institucijos yra mūsų įrankis reaguoti į – ir reikalauti atsakomybės už – tokius įvykius kaip Bučos kankinimai ar Re’im festivalio skerdynės.
Lietuvos žiniasklaida vykstantį konfliktą pateikia kaip siaurą Izraelio vykdomos Hamas teroristų ir jų tunelių medžioklės ataskaitą. Gal dėl to paraštėse liko supratimas, kad Izraelis yra įtrauktas į kelis tarptautinius tyrimus dėl galimų nusikaltimų, įskaitant ir nusikaltimus žmoniškumui.
Dar nuo 2019 metų tiek Hamas, tiek ir Izraelio veiksmai yra tiriami Tarptautiniame Baudžiamajame teisme (TBT). Nuo spalio 7-osios TBT prokuroras Karim Khan jau ne kartą akcentavo, kad tirs tiek Hamas tą dieną akivaizdžiai įvykdytus nusikaltimus, tiek ir Izraelio atsako proporcingumą ir teisėtumą. Šių metų sausio mėnesio pabaigoje Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) nusprendė – yra galimybė, jog Izraelio veiksmai Gazoje prilygsta genocidui. Buvo atidaryta byla siekiant išsiaiškinti, ar dabartinė Izraelio karinė strategija Gazoje nenusižengia žmoniškumui.
Turint tai omenyje, karinio bendradarbiavimo klausimai su Izraeliu yra itin sudėtingi. Tikriausiai labiausiai šį sudėtingumą jaučia JAV, šio karo metu besilaikančios prieštaringos pozicijos: viena vertus, išlieka dosniausia karinės technikos Izraeliui tiekėja, kita vertus – nuolat (nesėkmingai) ragina Izraelį tuos suteiktus ginklus vartoti atsargiau ir mažinti civilių aukų skaičių. Nenuostabu, kad tokia prieštaringa pozicija (kai kas pasakytų: veidmainystė) sulaukia kritikos.
ES Vyriausiojo įgaliotinio Josepho Borellio vertinimu, tokia politika yra paprasčiausiai nelogiška: „<…> kiek kartų girdėjote iškiliausius pasaulio lyderius ir užsienio reikalų ministrus sakant: „Žūsta per daug žmonių“? Prezidentas <…> Bidenas sakė, [kad aukų] yra per daug, kad tai nėra proporcinga. Na, jei manote, kad žudoma per daug žmonių – galbūt turėtumėte tiekti mažiau ginklų, kad tiek daug žmonių [nebūtų] nužudyta?“
Italija ir Ispanija, reaguodamos į šias dilemas, jau pranešė apie sprendimą stabdyti ginklų tiekimą Izraeliui. Po to, kai sausio mėnesį TTT nusprendė pradėti bylą dėl galimo genocido, eksporto amunicijai licencijas atšaukė ir vienas Belgijos regionų. Reaguodamas į TTT, bendradarbiavimą su Izraelio įmonėmis nutraukė ir Japonijos Itochu korporacijos aviacijos padalinys. Itin svarbus vasario mėnesio Hagos Apeliacinio teismo sprendimas, užkirtęs kelią Olandijos vyriausybei perduoti Izraeliui F-35 kovinių lėktuvų dalis. Teisėjai sprendimą aiškino „aiškia rizika“, jog šie lėktuvai būtų naudojami pažeidžiant tarptautinę teisę karinių veiksmų Gazoje metu.
Megzdama bendradarbiavimą su Izraeliu karinės pramonės srityje, Lietuva neišvengiamai užimtų poziciją. Tačiau pateikiant tai kaip paprastą verslo sandorį nėra aišku, kokia ji. Ar tarp eilučių sakoma, kad Lietuvai nerūpi tarptautinės institucijos ir susitarimai (kuriuos, beje, yra pasirašiusi), o kartu ir tarptautinė taisyklėmis grįsta tvarka? Ar tai reiškia, kad tyrimai tyrimais, kol nėra priimti šių teismų sprendimai, Lietuva elgsis taip, tarsi nieko nevyktų? O jei vis dėlto bus nuspręsta, kad Netanyahu strategija buvo nusikalstama, kaip nors suksimės?
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Izraelio kaip karinio partnerio pasirinkimas vertas diskusijos dėl daugelio dalykų. Netanyahu yra atsisakęs pripažinti Krymo aneksijos faktą. Izraelis bendradarbiavo su Rusija karo Sirijoje metu, gindamas savo su Iranu susijusius interesus. Tai buvo viena priežasčių, kodėl po Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, Izraeliui užtruko apie metus priimti sprendimą Ukrainai parduoti gynybines sistemas. Kai šis sprendimas galiausiai buvo priimtas – jis buvo motyvuotas ne tiek giliu susirūpinimu Ukrainos nepriklausomybe, kiek rastu bendru strateginiu tikslu: Ukraina buvo puolama bendro priešo – Irano – dronais.
Skandalinga buvo ir prieš kelis metus paviešinta Izraelio „Pegasus“ sekimo programos istorija. Ši programa galėjo būti parduodama tik su Izraelio institucijų palaiminimu – ir daugiau nei vienu atveju buvo perduota ir tokioms šalims, kaip Saudo Arabija, bei naudota politinių oponentų persekiojimui. Pavyzdžiui, Izraelio sekimo programa buvo perduota PiS valdomai Lenkijai. Šiems pralaimėjus paskutinius rinkimus pradėti išsamesni šios programos panaudojimo tyrimai. „Pegasus“ buvo parduota ir ilgamečio Netanyahu bičiulio Viktoro Orbán’o Vengrijai. Čia nuodugnesnių tyrimų teks palaukti neapibrėžtą laiko tarpą – tačiau žinoma, kad programa buvo aptikta valdžią kritikavusių žurnalistų telefonuose.
Šie įvykiai nereiškia, kad Izraelis yra priešiškas Lietuvai. Tačiau jie kelia klausimus, į kuriuos turėtume atsakyti prieš nurašydami bendradarbiavimo dronų gamyboje klausimą į verslo ir finansų sritį. Kodėl Izraelis bendradarbiavo ir dalinosi technologijomis su autoritarinėmis šalimis? Besivystant „Pegasus“ skandalui, Eli Pinko, pirmasis Izraelio Gynybos eksporto kontrolės agentūros direktorius, pateikė vieną galimų atsakymų: Izraelis eksportuoja karinę technologiją žinodamas apie galimus žmogaus teisių pažeidimus, nes tai yra naudinga jo interesams. Dviprasmiško santykio su Rusija istorija verčia susimąstyti, ar visada Izraelio interesai sutapo – ir ar sutaps ateityje – su Lietuvos interesais.
Imdamiesi bendradarbiavimo, susitarimų dalyviai, be abejo, remiasi prielaida, kad perduota ginkluotė bus naudojama tik tų, kuriems ji perduota, tik teisėtiems tikslams ir tik tikslams sutampantiems su mūsų saugumo interesais. Praktikoje tai įgyvendinti yra sudėtinga. Tai gali būti ypač sudėtinga užtikrinti, turint omenyje nuoseklią Izraelio vadovybės politiką kilus kontroversiškiems incidentams neįsileisti nepriklausomų tyrėjų. Dabartinio konflikto Gazoje metu Izraelis neįsileidžia net ir užsienio žurnalistų. 2022 metais Jungtinėse Tautose Lietuva rėmė poziciją, kad nausėdijų politika yra neteisėta. Ar pagalvojome, kaip užtikrintume, kad Lietuvoje gaminti dronai nebus naudojami skatinant šių nausėdijų plėtrą?
Verta atsiminti, kad Izraelis pirmiausia gina savo interesus, kurių apibrėžimas šiuo metu formuojamas kraštutinės dešinės Likud partijos. Nuo dabartinio konflikto pradžios tiek ES, tiek JAV, tiek JK nuolat ragino Izraelį nutraukti apgultį ir/ar užtikrinti pakankamą humanitarinės pagalbos Gazai tiekimą. Šiandien Gaza skendi humanitarinėje katastrofoje. Situacija privedė prie to, kad JAV teko mėtyti maisto davinius iš lėktuvų. Netanyahu savo pagrindinės partnerės ir stambiausios karinės technikos teikėjos JAV skatinimus atvirai ignoravo – kuo remdamiesi tikimės, kad į mūsų galimus reikalavimus ir pageidavimus būtų atsižvelgta?
Daug tekste minėtų problemų nėra būdingos išimtinai Izraeliui. Pavyzdžiui, nepaisant atgimimą išgyvenančios „demokratija prieš autoritarizmą“ retorikos, Vakarų valstybės pernelyg nesidrovi perduoti ginklus nedemokratiškiems režimams. Tačiau Lietuvai šiuo metu siekiant stiprinti savo gynybos pramonę ir ją reguliuosiančią teisinę bazę, šis atvejis kelia visuomenei svarbų klausimą: kokia bus Lietuvos pozicija dėl bendradarbiavimo ginklų gamyboje ir perdavime su šalimis, galimai nepaisančioms tarptautinių įsipareigojimų?