Tokį tekstą tikriausiai dera pradėti „tikėjimo išpažinimu“. Nesu didelis šio žanro, kad ir koks senas ir garbus jis bebūtų, gerbėjas, bet šįkart gal visai verta. Jei bent pora žmonių nenumos ranka ir paskaitys toliau nei antraštė, tai ir bus verta. O ištikimoms skaitytojoms ir skaitytojams bus truputį perteklinės informacijos.
Pastarosiomis savaitėmis, siekiant sukurti grėsmės tautos išlikimui iliuziją ir paruošti dirvą eiliniams buldozeriu stumiamiems įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” pakeitimams, viešojoje erdvėje vis dažniau keliamas klausimas dėl Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus augimo. Šįkart, pasitelkus primityvią aritmetiką ir operuojant apytiksliais statistiniais duomenimis, Lietuvos visuomenė yra gąsdinama, jog jau kitais metais „nekvalifikuoti darbininkai“ iš Vidurinės Azijos parsiveš į Lietuvą „savo žmonas ir vaikus“, kurių bus tūkstančiai ir kurie, be abejo, nesiintegruos ir gyvens iš pašalpų.
Prieš savaitę su trupučiu socialdemokratai po „raudonosios konklavos“ paskelbė, kad Inga Ruginienė – naujoji jų kandidatė į premjerės postą.
Dėl laisvos žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės spaudimo atsikračius korumpuočiausio premjero per nepriklausomos Lietuvos istoriją, su nerimu laukiame, ką gi jo partija – tik neišmatuojamo masių tamsumo ir, greičiausiai, dar dėl Rusijos dezinformacijos išrinkta į valdžią – pasiūlys į jo vietą. Mūsų lūkesčiai maži, čekiukai ir auksiniai šaukštai žvanga visų galimų kandidatų stalčiuose, o Tapinas jau užvedęs aplankus apie kiekvieną iš jų savo kompiuteryje, taigi mažai vilties, kad ir jie ilgai ištemps.
Bet yra būdas ištrūkti iš šio liūno ir aš kreipiuosi į prezidentą, į LRT ir į visus feisbuko influencerius, kad paremtų idėją Lietuvai, kurią toliau išdėstysiu.
Dovilė Šakalienė tvirtina, kad jos darbas yra rūpintis ginklais, o ne užsienio politika – todėl ji lankosi Izraelyje. Tarkime, kad ginklų pirkimas iš tikrųjų yra apolitiškas veiksmas: tokiu atveju savo taktika ministrė paprasčiausiai demonstruoja mąstymo siaurumą. Jei prioritetas yra užtikrinti Lietuvos gynybą efektyviausiais kaštais, tai ginklų derėtų ieškoti už nepaaiškinamai į „Euroviziją“ papuolusių valstybių ribų – mums reikia pirkti ginkluotę iš Šiaurės Korėjos.
2024-ųjų metų rudens pradžioje grupelė Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų nusprendė išreikšti susirūpinimą dėl neaiškios akademijos pozicijos Izraelio vykdomos neteisėtos Palestinos teritorijų okupacijos klausimu. Po nesėkmingų diskusijų akademijos viduje, lapkričio pabaigoje bendruomenė išėjo į viešumą paskelbusi atvirą laišką, kviečiantį nutraukti bendradarbiavimo ryšius su Izraelio aukštosiomis mokyklomis. Atvirą laišką pasirašė 163 Akademijos studentai, darbuotojai ir alumnai. Po to praėjus keliems mėnesiams, bendruomenė vis dar laukia konstruktyvaus atsakymo iš VDA vadovybės. Šis tekstas – interviu su trimis VDA aktyvistais, atstovaujančiais šiai iniciatyvai. Dėl pokalbio dalyvių saugumo jų vardai buvo pakeisti.
Kaip nutinka, kad išaušta 2025-ieji vertybinės politikos metai, o kažkokiu būdu Seime vykstančioje oficialioje diskusijoje apie Lietuvos saugumo politiką tarp žurnalistų, politikų ir gynybos ekspertų, šiltutėliai priimama JAV organizacija, kaišiojusi pagalius į ratus dėl paramos Ukrainai tiekimo, atstovaujama žmogaus, kuris tris karo metus praleido gretindamasis prie Orbáno?
Suinteresuoti piliečiai net du kartus susirinko dešimt minučių patylėti piktindamiesi sudaryta naująja koalicija. Tik kyla klausimas, kur gi jie buvo paskutinius ketverius metus – kas juos taip sujaudino, kad jie nusprendė mesti klaviatūrą į šalį ir šaltoką naktį vilktis link Seimo?
Viena iš temų, šiandien susilaukiančių nemažai dėmesio iš kairiųjų aktyvistų – suaktyvėjęs Izraelio ir Palestinos konfliktas, kuriame Vakarų valstybių remiamas Izraelis turi daugeriopą karinės galios persvarą, o palestiniečių aukų skaičius šiuo metu nesustabdomai auga. Aktyvistai čia iškelia įvairių reikšmingų temų: atkreipiamas dėmesys į faktą, kad mūsų šalyje pagrindinių žiniasklaidos kanalų pateikiamas konflikto vaizdas net nepriartėja prie adekvataus situacijos nušvietimo, į veidmainišką Lietuvos užsienio politiką, kuri galų gale pripažįsta stipresniojo teisę tarptautinėje politikoje ir kt. Vis dėlto kai kurie šio aktyvizmo aspektai iliustruoja tarp kairiųjų šiandien gają mąstymo tendenciją.
Turbūt nuo pat aktyvesnio „Genčių“ projekto viešinimo pradžios aplink jį reguliariai įsižiebia aistringos diskusijos. Projektas vis apkaltinamas seksizmu, o gal net sąsajomis su prieštaringai vertinamais „vyrų terpės“ (manosphere) judėjimais. „Gentys“ vis atsikerta, kad pasisako už lyčių lygybę bei sugyvenimą, o taip pat ir laisvę kiekvienam tyrinėti savo lytinę savivoką. Viena ar kita kritišką reakciją iššaukusi ištara vis įvardijama arba kaip ne taip suprasta, arba kaip pavienė, projekto pozicijos anaiptol neatspindinti komunikacijos klaida.
