Neskaitykime vieni! Kviečiame dalyvauti „Knygų klubo“ rubrikoje ir dalintis knygų recenzijomis su kitais žmonėmis.
Šią knygą perskaityti svarbu tam, kad galėtume apmąstyti savo pačių ribotumą, užuot ieškojus pasiteisinimų apsistatyti fizinėmis sienomis, kurios žeidžia labiau negu saugo. Smurto, prievartos ir rasizmo akivaizdoje kritinis mąstymas apie sienas kaip socialinius konstruktus – svarbus žingsnis etiškesnės bendruomenės kūrimo link.
Todėl truputį atrodo, kad šalia Marxo ir Nietzschės reiktų kažko trečio, o dar geriau – trečios. Jei jau tikrai norime kalbėti apie politinę filosofiją „XXI amžiui“, tai turime klausti savęs – kiek mūsų auditorijos yra matę kūjį ir / ar pjautuvą, o tuo labiau – laikę juos rankose? Tačiau bemaž visi esame laikę ir pagal paskirtį naudoję, pvz., kompiuterio pelę ir keptuvę. Keptuvės vaizdinys, beje, atrodo visai tinkamas, jei norime kalbėti apie darbo klasę, kuriai priklauso ne tik BMW automobiliui detalę tekinantis meistras, bet ir „Starbucks“ baristas ar „Bolto“ pavežėjas. O tuo labiau – gausybė apmokamą ir neapmokamą reprodukcinį, namų ruošos, rūpybos darbą dirbančių darbuotojų visame pasaulyje.
Problemiški teiginiai, išvados ir įsitikinimai knygoje byra kaip žirniai iš praplyšusio maišo, tačiau pradėti norėčiau nuo, mano manymu, paties pagrindinio, bet sunkiausiai apčiuopiamo, todėl galimai žalingiausio. Toks gali įsliūkinti nepastebėtas kaip koks pelėsis ir taip apraizgyti smegenis, kad atsipeikėsime tik kaip aidas kartodami: nirštantis bulius, prakeikti melai ir kliedesiai, nesvarbu, ką darote, vis tiek esate pasmerktas… Žodžių junginiai po dvitaškio yra autorių pasirinkti poskyrių pavadinimai. Iškart kyla įtarimas, kad jautrumo knygoje maža.
Tai išties aktualus ir vertingas veikalas, kuris jau nuo 2009 m. kelia bangas pasauliniu mastu ir vis dar yra gausiai aptarinėjamas, nes užduoda sunkiasvorį klausimą – nejau alternatyva kapitalizmui neegzistuoja? Žinant knygos pasisekimą ir neblėstantį populiarumą, lietuviškai ji būtų galėjusi pasirodyti ir gerokai anksčiau, bet tai nieko pernelyg nekeičia – prabėgus dvylikai metų leidinio pavadinime užduodamas klausimas vis dar meta ilgą šešėlį, o per šį laiką padėtis pakito toli gražu ne taip, kaip mums norėtųsi.
Kadaise distopiniai filmai ir romanai buvo vaizduotės pratimai – juose vaizduotos katastrofos buvo pretekstas papasakoti apie po jų atsiradusius kitokio gyvenimo būdus. „Žmonių vaikuose“ šito nebėra. Vaizduojamas pasaulis čia atrodo panašesnis į mūsiškio plėtinį arba intensyvesnę versiją nei į jo alternatyvą. Šiame pasaulyje, kaip ir mūsiškiame, ultraautoritarizmas ir Kapitalas visiškai nėra nesuderinami: čia sugyvena koncentracijos stovyklos ir tinklinės kavinukės.
Knygoje taip pat pilna idealizmo, persunkto tikėjimo individo sąmone ir valia (iškeliant šią kone iki suvereno statuso), tačiau ženklesnės kolektyvinės pastangos yra beveik neminimos, tik patrupinamos Y. N. Harari lygio indeksavimu. Kaip ir šis, T. Snyderis yra naivus centristas, uolus disensuso vengėjas, dar ir suteikiantis progą skaitant pamanyti, jog iki D. Trumpo JAV politika buvo sveikintina bei tvarkinga.
2018 metais lietuvių kalba pasirodė istoriko Yuval Noah Harari ambicingai pavadinti bestseleriai „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ bei „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“, o šiemet išėjo ir trečiasis šio autoriaus veikalas „21 pamoka XXI amžiui“. Kaip ir daug kur kitur, Lietuvoje šie tomai greitai šoko į perkamiausių knygų sąrašus. JAV Harari veikalai ir juose dėstomos idėjos susilaukė entuziastingo palaikymo iš tokių įtakingų verslininkų ir politikų, kaip Markas Zuckerbergas, Barackas Obama ir Billas Gatesas.
Mintis, kad netolimoje ateityje kitu JAV prezidentu taps Donaldas Trumpas, prieš penkerius metus būtų skambėjusi arba kaip nesąmonė, arba kaip idėja neblogam distopiniam romanui. Tačiau šitas neparašytas bestseleris kažkokiu gudriu būdu tapo realybe. Tad galime klausti, koks vaidmuo liko fikcijai, kai pats mus supantis pasaulis tapo toks fantastiškas.
„Dažnai sakoma, kad „stalinizmo bacila bolševizme tūnojo nuo pat pradžių”. Aš tam neprieštarauju. Tik kad bolševizme glūdėjo daug kitų bacilų, visa jų masė, ir tiems, kurie išgyveno pirmuosius entuziazmo metus po pirmosios pergalingos socialistinės revoliucijos, nedera to pamiršti. Teisti gyvą žmogų už mirties bacilas, surastas lavone skrodimo metu – kurias jis, be to, tikriausiai nešiojosi visą gyvenimą – ar tai protinga?”
Murray Bookchin — vienas reikšmingiausių XX a. antros pusės-XXI a. pradžios anarchizmo mąstytojų, kurio mintis padarė didelę įtaką ligšiol besiplėtojančiam Rojavos revoliuciniam projektui. Tai nė kiek nestebina, nes šio autoriaus idėjos yra itin orientuotos į praktiką ir veiksmą, o pradėti pažintį su šiuolaikinio anarchizmo instrukcijomis ir receptais paranku su, palyginti, nedidelės apimties ir nesudėtingai, prieinamai parašytu veikalu „Social ecology and communalism“, suteikiančiu įžangines nuorodas į kitus nuodugnesnius šio politinio filosofo darbus, kaip „Remaking society“ ar „Post-scarcity anarchism“.
