Norite papasakoti savo darbo istoriją? Kviečiame mums parašyti!
„Reikėtų pasidomėti, kam skiriami vairavimo pamokos pinigai ir kiek iš jų gauna instruktorius, jau atskaičius mokesčius. Neretai negauna nė trečdalio. Todėl didžioji dauguma instruktorių taip ir plaukia paviršiumi, palieka mokinį savieigai. Už tokią algą galima tik „prižiūrėti“, kad mokinys neįvažiuotų į medį, bet ne visą dėmesį ir energiją skirti mokymui.“
Kaip įmanoma išgyventi iš minimalaus atlyginimo? Toks klausimas kilo amerikiečių žurnalistei Barbarai Ehrenreich, kai 1996-aisiais JAV buvo priimta socialinės apsaugos reforma, smarkiai apribojanti pašalpas daugeliui bedarbių. Žurnalistė nusprendė atlikti eksperimentą ir savo kailiu patirti darbo klasės kasdienybę. Ji tris kartus po vieną mėnesį dirbo mažiausiai apmokamus darbus ir bandė pragyventi tik iš gaunamo atlyginimo, nesinaudodama jokiais kitais asmeniniais ištekliais, išskyrus savo mašiną.
Maži mokytojų ir medikų atlyginimai ar faktas, kad „pusė Lietuvos“ iš tikrųjų už 500 dirba, niekaip neištaiso situacijos, kurioje, pranešę prieš 23 minutes, darbdaviai tau gali aštuntadaliu sumažinti algą. Kurjerių organizavimasis neužkerta kelio kitoms profesijoms kovoti už geresnes sąlygas. Veikiau atvirkščiai – šis streikas yra įkvėptas tų pačių mokytojų bei medikų pavyzdžių ir savo ruožtu gali įkvėpti kitus.
Per karantino laikotarpį prekybos centrų skelbta „padėkų ceremonija darbuotojams“ šiandien jau beveik išnyko iš reklaminių stendų. Prekybos centrai bene vieninteliai karantino metu ne tik išsaugojo, bet ir padidino pajamas, o labiausiai išaugo prekių pristatymo paslaugas teikiančių bendrovių apyvartos. Šios bendrovės per vieną savaitę įdarbino tūkstančius dažniausiai ką tik darbus praradusių ar į prastovas išsiųstų naujų žmonių, kuriuos taip pat lengvai ir atleido, pajutusios pirmuosius apyvartos kritimus.
„Aš galvoju, kad reikia kovoti, nes mes pavargome nuo visko mažinimo“, – apie nepasitenkinimą minimaliais atlyginimais ir eilę metų negerėjančiomis darbo sąlygomis sako ilgamečiai pašto darbuotojai.
Globalūs projektai vyksta ir kapitalo srautai juda nepaisydami valstybinių įstatymų ar sienų jau dešimtmečius, o visa tai pristatoma lyg Serbijoje susiderino Amerikos, Rusijos ir Kinijos įmonių interesai. Už kalbų apie investuotojų pritraukimą slepiasi Indijos piliečių darbuotojų likimas. Ar jų teisės ir interesai bus apsaugoti – belieka pamatyti ateityje. Ilga sisteminė institucijų tyla aiškiai nurodo, kad valstybės – tiek Serbija, tiek Indija – nėra suinteresuotos šios problemos sprendimu.
„Užčiuopi miesto pulsą labai artimai ir matai mases, o ne pavienius žmones. Štai šiuo metu žinau, kad nuo tos iki tos valandos bus mokiniai, tada – pensininkai, kurie važiuos ten ir ten. Po kurio laiko imi nuspėti, kaip viskas bus. Gali suprasti, kaip funkcionuoja miestas, kiek jis intensyvus, ką veikia žmonės, kokie jų interesai. Anksčiau Kaune jaučiausi izoliuotas savam burbule, o dabar jame labai mažai tenka pabūti, nes nebelieka laiko.“
Kaip kontroliuoti darbuotojus, kad jie į darbą ateitų anksčiau, nei priklauso, o išeitų vėliau? Kaip
Visos atpažins Linos D. pasakojimą – jei kas nors ne iš artimųjų, tai bent iš
Pristatom 8-ojo „Gyvenimas Per Brangus“ laikraščio įvadinį straipsnį. Šio laikraščio tema – valytojų darbas. Istorijos
