„Baltarusijoje nepriklausomos profesinės sąjungos yra uždraustos“, – sako kolegos iš šios šalies. Siekdami apsaugoti šiuos žmones bei jų šeimų narius tikrųjų pavardžių neskelbiame. Šį straipsnį parengėme remdamiesi jų pasakojimais.
Nepriklausomoms profsąjungoms Baltarusijoje niekada nebuvo ypač lengva, spaudimą vienu ar kitu būdu jos jusdavo visada. Tarptautinė darbo organizacija (TDO) nuo neatmenamų laikų yra užvedusi bylą dėl Baltarusijos valdžios veiksmų, kuriais pažeidžiamos nepriklausomų profsąjungų teisės. Tačiau dabar jos sunaikintos tiek juridine prasme – panaikintos jų juridinių asmenų registracijos, tiek žmogiškųjų resursų prasme – daugybė profsąjungų lyderių yra kalinami. Likusieji vis tiek dar bando tęsti darbus, kiek tai įmanoma esant dabartinei padėčiai, kuri yra nepaprastai sunki ir pavojinga.
Ką daro režimas? Praėjo jau daugiau nei dveji metai nuo vadinamųjų prezidento rinkimų, o represijų nemažėja. Nors jau seniai susodinti visi pagrindai veikėjai, saugumo pajėgos tęsia kasdieninę medžioklę. Jie medžioja tuos, kurie neteisingai kažką pakomentavo socialiniuose tinkluose, tuos, kurie viešai „neteisingai“ pasielgė ir pan. Štai venas iš tokių ryškesnių epizodų: rugpjūtį viename Minsko centro bare atlikėja sudainavo Ukrainos roko grupės „Okean Elzy“ kūrinį. Buvo areštuota ir įkalinta ir pati dainininkė, ir baro savininkas.
Tai rodo du dalykus. Pirma, valdžia stengiasi užkirsti kelią bet kokiam protestui daugeliui metų į priekį. Daroma viskas, kad protestų nekiltų ne tik dabar, bet ir visi būtų prigąsdinti taip, kad baimės šleifas tęstųsi kiek galima ilgiau.
Antra, negalima sakyti, kad režimui tai visai nepavyksta, bet pavyksta gana ribotai. Grįžtant prie minėto atvejo bare, priežastis buvo ne tiek dainininkė ir jos atlikta daina, kiek karštas publikos palaikymas. Tai rodo, kad žmonių, ypač sostinės gyventojų, simpatijos šiuo atveju yra Ukrainos pusėje. Pati visuomenė stipriai susiskaldžiusi karo Ukrainoje klausimu, kai kurie palaiko Rusiją, kai kurie – Ukrainą. Tačiau didžioji dauguma nepalaiko Baltarusijos dalyvavimo kare, net tie, kurie sąlygiškai yra Rusijos pusėje. Taigi atmosfera, kurioje šiuo metu tenka egzistuoti baltarusiams, gana aiškiai apibrėžia galimybes (tiksliau – jų nebuvimą) bet kokiai visuomeninei, įskaitant ir profsąjunginę, veiklai.
Tačiau žmonės nenuleidžia rankų. Prisiminkime 1980 m. Lenkijoje, kai milijonus narių turėjusi „Solidarumo“ profsąjunga, įvedus karinę padėtį, buvo išardyta per tris dienas. Ji po to gyvavo pogrindyje, o pasitaikius pirmai progai lenkai ne tik pasinaudojo tuo galimybių langu, bet ir tiesiogine prasme sugriovė visą sieną. Žinoma, istorija niekada nesikartoja lygiai taip pat, bet tikimės, kad tendencijos bus panašios.
Šiuo metu Baltarusijoje kali apie 20 profesinių sąjungų lyderių. Skaičius kinta – kai kas paleidžiamas, kai kas suimamas iš naujo. Jeigu situacija nepradės greitai keistis, jų laukia teismas. Esamoje sistemoje teismai – toli gražu ne teisingumo nešėjai, o kardas vykdomosios valdžios rankose. Kiek prezidento administracija nuspręs duoti metų, tiek teismas ir paskirs.
Profesinių sąjungų vadovai nebuvo areštuoti iki paskutinio momento, valdžia taikė kažkokią savitą logiką jų atžvilgiu – neliesti iki šios vasaros. O dabar visi atsidūrė po Damoklo kardu. Ne tik patys lyderiai, bet ir jų šeimos terorizuojamos: žmonos atleidžiamos iš darbų, atliekamos neva kratos išlaužus duris, nors namuose yra žmonių, viskas išverčiama, sulaužomi baldai ir pan. Daromas didelis spaudimas, vyksta karas be taisyklių.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Dabar viskas priklauso ne tiek nuo tarptautinės reakcijos, nes ji šiuo metu realiai nepaveiks režimo, kiek nuo perspektyvų, kurias pačiam sau mato režimas. Jis jau nuo kovo bando ieškoti tiltų su Vakarais. Buvo bandoma „parduoti“ pažadą, kad Baltarusijos armija tiesiogiai nedalyvaus Ukrainos kare, bet Vakarams tai nebuvo priimtina. Nes, kiek žinoma, neoficiali Vakarų pozicija vienareikšmiška – paleiskite politinius kalinius, tada gal pakalbėsim. Tačiau režimas, bent iki šiol, nebuvo pasirengęs to padaryti. Taigi sandėris nepavyko.
O dabar – „puikių“ Rusijos armijos pasiekimų Ukrainoje fone – turime vilčių, kad padėtis pradės keistis ir Baltarusijoje. Tačiau didelio optimizmo nėra, ypač turint omenyje, kad mūsų valstybės valdymo sistema yra monopolinė, – jeigu Lukašenka duos ženklą, tai viskas gali pasikeisti per pusvalandį, ir pasikeisti gana radikaliai.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas LPSK puslapyje.
Viršelio nuotraukoje – birželio 8 d. solidarumo su Baltarusijos nepriklausomomis profesinėms sąjungoms akcija prie Baltarusijos ambasados Vilniuje.