fbpx

Lenkija

Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje

Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje

1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.

Karlas Marxas ir Gegužės 3-osios Lenkijos-Lietuvos Konstitucija

Karlas Marxas ir Gegužės 3-osios Lenkijos-Lietuvos Konstitucija

Pažanga ir valstybės modernizacija, atsispyrimas užsienio įtakai ir siekis išsaugoti nepriklausomybę yra tikrai svarbu, kalbant apie Lenkijoje-Lietuvoje priimtą Gegužės 3-osios Konstituciją. Tačiau ši Apšvietos principais grįsta Konstitucija pirmiausia reikšminga kaip tradicinę luominę santvarką griovęs ir individualią laisvę eiliniams visuomenės nariams nešęs projektas. Sėkmingas Konstitucijos projekto įgyvendinimas būtų leidęs perlaužti stuburą savo galių ir laisvių atsisakyti nelinkusiems konservatyviems, antireformatoriškai ir promaskvėniškai nusiteikusiems stambiesiems Respublikos žemvaldžiams.

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.

Kas šiandien žaidžia „Kalmaro žaidimą“?

Kas šiandien žaidžia „Kalmaro žaidimą“?

Žiūrint, kaip žmonės renkasi mirtiną žaidimą, kad grąžintų skolas, kyla mintis – galbūt kai kurie tiesiog galėtų pabėgti į kitą šalį? Kam taip rizikuoti savo gyvybe, jei gali tiesiog nusikratyti skolos ir pradėti naują gyvenimą kažkur kitur? Nebūtina apie tai teorizuoti – nemažai žmonių išties tai bando, keliaudami į Europos Sąjungą. Deja, pasirodo, tikimybė mirti ar likti sužalotam ir šiuo atveju yra ne tokia maža.

Rytų Europos LGBTQ+ archyvai: nykstantys žmonės, istorija ir būtinybė tai saugoti

Rytų Europos LGBTQ+ archyvai: nykstantys žmonės, istorija ir būtinybė tai saugoti

Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.

Mes nelegalai

Mes nelegalai

Teisiškai nesame baudžiami už tai, kad egzistuojame, bet visi teisiniai barjerai prisideda prie socialinių bausmių įtvirtinimo: stigmos ir smurto. LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata prastesnė už tiesių žmonių. Jaunimas labiau linkęs į savižalą ir savižudybę. Dabartinis politinis klimatas geresnių sąlygų greitu metu nežada. Mūsų politikai lenkia galvas Vengrijos ir Lenkijos autoritarams.

Pasipriešinimo balsai iš Lenkijos: kova prieš „turtų ir altoriaus“ sąjungą

Pasipriešinimo balsai iš Lenkijos: kova prieš „turtų ir altoriaus“ sąjungą

„Tai buvo protestas moterų, kurios iki šiol niekados nebuvo įsitraukusios į politinį gyvenimą ir neturėjo ryžto garsiai išsakyti savo nuomonės“[1] – taip 2016 m. vykusius Juoduosius protestus prisimena viena iš aktyvisčių iš mažo miestelio pietų Lenkijoje. Prieš keturis metus Lenkijoje kilęs pasipriešinimas naujiems abortų draudimams nustebino protestų dalyvių gausa, o taip pat aktyviu regioninių miestelių gyventojų įsitraukimu. Šiandien galima sakyti, kad 2016-ieji buvo tik įžanga – po šių metų spalio 22 d. priimto Konstitucinio teismo išaiškinimo prasidėję protestai peraugo į pilną visuotinį pasipriešinimą. Spalio 30-ąją Varšuvoje į gatves išėjo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, per sekančias savaites protestai įvyko daugiau nei keturiuose šimtuose miestelių.