Už jūsų ir mūsų laisvę – laisvę Palestinai (I)

Tikrai esu nusivylęs keliais judėjimais ar organizacijomis, kurioms priklausau. Viliuosi, jog kažkada ateis metas, kai jos pagaliau sugebės užimti aiškią, teisingą bei solidarią poziciją dėl Palestinos ir Izraelio.

Tekstas išėjo ilgas ir per ilgai gulėjęs stalčiuj. Jį aktyviai nustojau rašyti maždaug gruodžio viduryje. Jei paklodžių jautriom temom nesinori skaityt, neskaitykit.

I

„Už jūsų ir mūsų laisvę“, – sakau, nes išreiškiu solidarumą su Ukrainoje gyvenančiais žmonėmis, kuriuos kasdien terorizuoja Rusijos Federacija, verčianti ukrainiečius priešintis nuo 2014 metų. „Už jūsų ir mūsų laisvę“, – sakau, nes išreiškiu solidarumą su Izraelyje gyvenančiais žmonėmis, kuriuos kasdien terorizuoja Izraelio dešiniųjų vyriausybė, verčianti izraeliečius priešintis (su trumpa pertrauka) nuo 2006 metų. „Už jūsų ir mūsų laisvę“, – sakau, nes išreiškiu solidarumą su Palestinoje gyvenančiais žmonėmis, kuriuos kasdien terorizuoja Izraelio valstybė, verčianti juos priešintis nuo 1948 metų. 

Pripažinti ir pasmerkti spalio 7-ąją „Hamas“ įvykdytų atakų žiaurumus nereiškia, jog remiu Izraelį. Pripažinti ir pasmerkti jau dešimtmečius Izraelio vykdomos okupacijos žiaurumus nereiškia, jog remiu „Hamas“. Dabartinė palestiniečių kova yra tiek prieš „Hamas“, tiek prieš Izraelį, kurio politikai ir karininkai ne kartą pripažino, jog rėmė šią teroristinę organizaciją kaip atsvarą „Fatah“ ir kitoms sekuliarioms, kairiosioms ar leninistinėms organizacijoms regione, apibūdindami „Hamas“ ne kaip grėsmę, bet kaip investiciją. „Hamas“, deja, yra Izraelio kūrinys“, – yra pasakęs Izraelio valdininkas Avner Cohen’as. Ši dešimtmečius trunkanti Izraelio valstybės politika privedė prie tokio masto žudynių, kurios pasiglemžė daugiausiai žydų gyvybių nuo Holokausto. Nepaisant to, Izraelio vyriausybė siekė ir siekia brutalios kontrolės, žmonių saugumas jai – tikrai ne pirmasis prioritetas. Jo vyriausybės siekia ne išspręsti, bet suvaldyti konfliktą, net ir pačių izraeliečių gyvybių kaina. 

Milžiniška dalis tarptautinės bendruomenės baisiai klysta, ir yra apgailėtina, jog ji remia Izraelį žodžiais, deklaracijomis, pinigais ir ginkluote. Lietuvos Seimas ir jo Užsienio reikalų komitetas 2021 metais išreiškė paramą Izraeliui ir pasmerkė „Hamas“. Pasmerkti antisemitinį „Hamas“ tikrai yra už ką ir tai yra visiškai teisingas sprendimas. Tačiau remti Izraelį? Jis jokiais būdais nemėgina deeskaluoti jau net 75 metus besitęsiančio konflikto. Šiuo metu apskritai tai vadinti konfliktu, lyg abi pusės yra apylygių pajėgumų, yra groteskiška. Jei Izraelis siektų taikos, tokia organizacija kaip „Hamas“ būtų mažas radikalų ratelis. Jei Izraelis nebūtų teikęs „Hamas“ paramos, kuomet pastaroji tebuvo smulki socialinė bei religinė organizacija, tikėtina, kad regionas būtų žymiai teisingesnis, taikesnis, galų gale – stabilesnis ir turtingesnis.

Visiškai apgailėtina, jog vieninteliai Seimo nariai, kuriems viešai užkliūva Izraelio vykdoma politika, yra tokie niekingi žmonės kaip Remigijus Žemaitaitis ar Petras Gražulis.  Pirmasis – antisemitas, antrasis – homofobas. Ar šitie žmonės išties verti būti išklausytais, kuomet tema pasisuka link žmogaus teisių Vakarų Azijoj? 

Darosi gėda suvokus, jog Lietuvos visuomenė, kentusi okupacijų kančias nuo 1940-ųjų metų, vos per trisdešimt nepriklausomybės metų sugebėjo visa tai pamiršti. Gėda, jog yra žmonių iš Lietuvos, nematančių sąsajų su Palestina. Tuo labiau jog aiški okupacija ir net baisesni dalykai ten vis dar tęsiasi nuo 1948 metų, neminint ankstesnių sukilimų ir kovos su Britų imperijos priespauda. 

Šiame konflikte yra tik viena pusė, kuri yra pajėgi vykdyti masinį smurtą ir, koktu tai sakyti, genocidą. Ir tai ne „Hamas“, o Izraelis, kurį remia didžiosios pasaulio jėgos, kurio pajėgumai yra nesulyginami, kurio vyriausybė skęste skęsta savo pačios baimėje ir neapykantoje, kurios ministrai Gazos ruožo gyventojus drįsta vadinti gyvuliais bei atvirauja norintys subombarduoti juos branduoliniais ginklais. Tai nėra pateisinama jokiais būdais. Izraelio dešinieji ministrai ir vyriausybė, vykdydama užsienio politiką, kuri atvirai neigia palestiniečių kaip žmonių egzistavimą, padarė istorinę klaidą. Deja, ženklų, kad kursas pasikeis, nėr nė kvapo, kol neišaugs materialūs okupacijos kaštai, nes juk moralė, aišku, čia nereikalinga. 

Kad Izraelis dabar yra sėkminga valstybė, ne diktatūrinė ir nekorumpuota, kaip kad engiamos Palestinos valstybės likučiai, yra iš piršto laužtas argumentas. Tereikia prisiminti Netanyahu siekius reformuoti teisinę sistemą Izraely sistemiškai paneigiant teisės viršenybės principą. Prieš šias reformas izraeliečiai aktyviai protestavo devynis mėnesius. Izraelio ministras pirmininkas yra didžiai nusikaltęs pagal paties Izraelio teisę, ką jau kalbėti apie moralines vertybes bei žmogiškumą. Maža to, izraeliečiai, kurie pasisako prieš karą, yra atleidžiami, persekiojami, suimami ir įkalinami. Izraelietis žydas istorijos mokytojas buvo laikytas vienutėje aukšto saugumo kalėjime po to, kai savo feisbuke sukritikavo Izraelio kariuomenės bombardavimą Gazoje, dėl kurio žuvo palestiniečių šeima. 

Džiaugiuosi, jog suprasdamos internacionalinio solidarumo svarbą ir svorį, armėnės, tarnaujančios Sirijos Demokratinėse pajėgose – su Assad‘o kariuomene ir ISIS kovojančioje organizacijoje, – pasmerkė Azerbaidžano, Turkijos ir Izraelio veiksmus. Reiškiu joms visokeriopą solidarumą. Tuo tarpu visiškai aišku, jog Erdogan‘ui, Turkijos prezidentui, kalbėti apie žmogaus teises Palestinoje tuo pat metu bombarduojant SDF kontroliuojamą teritoriją ir ten esančią civilinę infrastruktūrą yra visiškai veidmainiška.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Praeitis niekaip nepateisina dabarties – nei „Hamas“, nei Izraelio veiksmų, kuriuos abu turime kategoriškai pasmerkti. Tuo tarpu klausimą „ar smerkiate „Hamas“ girdžiu visur, o „ar smerkiate Izraelio vykdomą genocidą, karo nusikaltimus, blokadą, nelegalių nausėdijų politiką“, – niekur. Izraelis yra nepalyginamai galingesnis ir jei jo politikai norėtų deeskaluoti konfliktą, tai tikrai privestų prie apčiuopiamų rezultatų. Bet apie tai, deja, galima tik pasvajoti. Būtume teisūs sakydami, jog „Hamas“ tarpe yra apgailėtinų žmonių, kurie, jei galėtų sunaikint Izraelį, įskaitant ir jo gyventojus, taip ir padarytų. Bet tai dabar tiesiog nėra įmanoma, nes absoliuti jėga yra Izraelio, o ne „Hamas“ pusėje. Neišsigalvokim neįmanomų dalykų.

Savo feisbuko paskyroje Andrius Tapinas parašo, kad Gedimino prospekte vykusios gedulo eitynės pagerbti palestiniečiams yra „Hamas“ remiantis renginys. Ten buvę žmonės gedėjo užgesusių palestiniečių gyvybių ir reiškė solidarumą su kenčiančiaisiais. „Hamas“ ten nebuvo remiamas. Tačiau apvertus Tapino logiką išeitų, kad Seimas, Vilniaus savivaldybė (šalia ar ant abiejų buvo ar dar yra Izraelio vėliavos) ir begalė kitų, remiančių Izraelį, remia ir fašistus Izraelio vyriausybėje bei sukarintose teroro organizacijose, vykdžiusiose palestiniečių žudynes ir etninį valymą. Jų yra ne viena: „Irgun“, žinoma dėl liūdnai pagarsėjusio viešbučio susprogdinimo, ir nuo jos atskilusi ir sąjungos su Hitlerio Vokietija bei Musolinio Italija siekusi „Lehi“. Pastarajai priklausė vis dar tarnaujantis seniausias Izraelio rezervistas Ezra Yachin’as, žudęs palestiniečius Deir Yassin žudynėse. Deir Yassin’e abejoms organizacijoms paramą teikė „Haganah“, sudariusi pagrindinę jėgą vėliau visiškai susiformavusiose „Izraelio gynybos pajėgose“. Beje, „Lehi“ vėliau ideologiškai suartėjo su Stalino SSRS. 

Taip pat galima traktuoti, kad Lietuvos institucijų atstovai remia Izraelio dabar jau uždraustų teroristinių grupių, tokių kaip Kach Kahane Chai, narius, tarkim, – dabartinį nacionalinio saugumo ministrą Itamar’ą Ben-Gvir’ą, taip pat – etninį valymą vykdančius naujakurius ir kitus. To negana, Tapino įrašo komentaruose Danielius Lupshitzas, buvusio Vilniaus miesto mero liberalo Remigijaus Šimašiaus patarėjas ir Nr. 1 Liberalų sąjūdžio partiniame sąraše 2023 m. rinkimuose Vilniuje, randa bendrą kalbą su Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotoju Vytautu Sinica, kurio partijos svetainėje publikuojami antisemitiniai ir nacionalistiniai tekstai. 

Ar jie bendrą kalba rado dėl to, jog besąlygiškai remia labiausiai dešiniąją istorijoje Izraelio vyriausybę? Ar dėl to Lupshitzo ir Izraelio ministrų buvimą žydais galima laikinai atleisti? Ar dėl to, jog jie nelaiko palestiniečių žmonėmis, kaip, tarkim, žmonėmis nebuvo laikomi okupuotame Palestinos Vakarų krante Izraelio snaiperių nužudyti vaikai? Vienas iš jų tiesiog buvo savo namuose, o Lupshitz’as, atėjęs į demonstraciją, smerkiančią Izraelio karo nusikaltimus, Izraelio kariuomenės sušaudytus vaikus drįsta vadinti teroristais. Nežinau, kas yra likę iš jo širdies. Ar toks žmogus išties vertas būti vienu iš „Liberalų sąjūdžio“ lyderių Vilniuje?

Neįmanoma kalbėti apie Gazos ruožą nepabrėžiant to, jog iki Izraeliui pradėjus jį naikinti, Gazos ruože gyveno daugiau nei 2 mln. žmonių mažesnėje teritorijoje nei Vilniaus miestas. Tai yra didžiausias atviro lauko kalėjimas pasaulyje. Lapkričio 4-ą vos 5% populiacijos turėjo pakankamai vandens, likusiems 95% reikėjo susitaikyt su vandens trūkumu. Vandens, be kurio ilgiau nei dvi dienas neišgyvenama, ką jau kalbėti apie normalų gyvenimą. Prireikė diplomatinio spaudimo iš JAV, jog būtų atnaujintas geriamojo vandens tiekimas į, deja, vien tik pietinę Gazos ruožo dalį. Elektra tiekiama vos 8 valandas per dieną, tačiau konfliktui vėl įsiplieskus, Izraelis jos tiekimą nutraukė. 

Gazos ruože gyvenančio žmogaus vidutinis amžius yra 18 metų. Daugiau nei pusė gyventojų arba buvo negimę, ar buvo per jauni, kad būtų galėję dalyvauti paskutiniuose rinkimuose, kuriuose 2006 m. daugumą, bet mažiau nei pusę balsų, gavo „Hamas“. Organizacija po pilietinio karo su Vakarų krantu įsitvirtino Gazos ruože. Kitaip nei Izraelyje, Gazos ruožo dangaus nesaugo Geležinio kupolo sistema, ir dėl to ten laisvai krinta raketos. 

Prieš spalio 7-ąją kas antras žmogus Gazos ruože buvo bedarbis. Dviem iš trijų, gyvenančių Gazoje, pasireiškia depresijos simptomai. Tragiška žmonių savijauta yra glaudžiai susijusi su ginkluotu smurtu ir jo keliama trauma, o ją sukelia ne tik „Hamas“, bet ir Izraelis. Kad po šių traumatiškų įvykių žmonės dar labiau puls į neviltį, nėra abejonės, nes jie daugiau nebeturi ką materialaus ar dvasinio prarasti. Jie yra įvaryti į kampą.

Dar 2018-2019 metais vykusios Didžiosios eitynės sugrįžti (taikus pasipriešinimo Izraelio vykdomai okupacijai ir blokadai būdas, kuriame dalyvavo Gazos ruože gyvenantys palestiniečiai) Izraelio buvo numalšintas žiauriu, ginkluotu sutriuškinimu. 2018 m. pavasarį Izraelio Aukščiausiasis teismas vienbalsiai atmetė žmogaus teisių organizacijų teisinį skundą, kuriame šios pasmerkė Izraelio kariuomenės beginklių žmonių šaudymą, tyčinį luošinimą ir žudymą. Izraelis neturi sąžinės, todėl palestiniečių taikūs pasipriešinimo metodai neveikia. Jie buvo ir yra įvaryti į kampą. 

Neįmanoma kalbėti apie Gazos ruožą neatkreipiant dėmesio į dešimtmečius trunkančią Izraelio valstybės kolonijinę politiką, paramą naujakuriams, apartheidą – institucinę segregacijos sistemą, pagal kurią palestiniečiams taikoma visiškai kita teisė. Pavyzdžiui, izraelietis teisininkas ir aktyvistas MIchael’is Sfard’as teigia, jog Izraelio piliečiai palestiniečiai yra persekiojami teisėsaugos struktūrų už savo pasisakymus, kurie gali būti interpretuojami kaip simpatijos „Hamas“. Tuo tarpu Izraelio parlamento nariai arba laidų vedėjai gali laisvai mėtytis genocidą ir masinį Gazos gyventojų žudymą kurstančiomis frazėmis nebijodami nė sudrausminimo. Tai yra tironija ir teroras, kuris vyksta kasdien. 

Lygiai tokį patį terorą vykdo giliai autoritarinė, reakcinga ir konservatyvi Rusijos valstybė. Tai, kad remiame Ukrainą ir reiškiame jos gyventojams solidarumą, – džiugu. Tačiau labai apmaudu, kad yra mąstančiųjų, jog esą jie teisūs kalbant apie šį konfliktą Vakarų Azijoj, nors engėjas ir auka lygiai taip pat aiškūs. Okupuojanti valstybė pagal tarptautinę teisę negali reikšti pretenzijų į savigyną, jei grėsmė kyla iš okupuotos teritorijos. Tačiau tai atvirai daro Izraelis, okupuojantis Palestinos Vakarų krantą ir Gazos ruožą. Tai pripažįsta ir savigyną melu vadina buvusio Izraelio premjero patarėjas Daniel’s Levy. 

Praeitis niekaip nepateisina dabarties – istoriniais ar bibliniais argumentais remiantis iškelto sionizmo siekio – Izraelio sukūrimo. Šį siekį, Theodor’o Herzl sumąstytą dar 1896 metais, Osmanų imperiją padalinus po Pirmojo pasaulinio karo parėmė didžiosios pasaulio galios, pagrinde – Jungtinė Karalystė (ir vėliau JAV), kuri valdė Palestiną kaip kolonijinį mandatą. Tai niekaip nepateisina Palestinoje gyvenusių žmonių kančių ir ignoravimo, kurių tarpe – ir čiabuvių žydų bendruomenės, gyvenusios kartu su musulmonais, krikščionimis ir kitas religijas išpažįstančiaisiais. Jie taikiai Palestinos žemėje sugyveno tol, kol į šį kraštą nepradėjo plisti nacionalistinės idėjos bei keltis sionistinės ideologijos besilaikantys naujakuriai; kol 1948 m. nebuvo sukurtas Izraelis, kaip išskirtinai vien žydų ir tik žydų valstybė. 

Izraeliui susikūrus pirmoji jį pripažinusi valstybė – teisiškai SSRS, faktiškai – JAV.

Greitu metu publikuosime antrąją ir trečiąją teksto dalis.