
„Still Wakes the Deep“: prakaitu ir nafta atsiduodantis škotiškas siaubas
Beveik lygiai prieš penkiasdešimt metų, 1975-ųjų lapkričio 3-ąją, Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II atvyko į „British Petroleum“ būstinę Aberdyno priemiestyje Daise.
Beveik lygiai prieš penkiasdešimt metų, 1975-ųjų lapkričio 3-ąją, Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II atvyko į „British Petroleum“ būstinę Aberdyno priemiestyje Daise.
2024-ųjų metų rudens pradžioje grupelė Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų nusprendė išreikšti susirūpinimą dėl neaiškios akademijos pozicijos Izraelio vykdomos neteisėtos Palestinos teritorijų okupacijos klausimu. Po nesėkmingų diskusijų akademijos viduje, lapkričio pabaigoje bendruomenė išėjo į viešumą paskelbusi atvirą laišką, kviečiantį nutraukti bendradarbiavimo ryšius su Izraelio aukštosiomis mokyklomis. Atvirą laišką pasirašė 163 Akademijos studentai, darbuotojai ir alumnai. Po to praėjus keliems mėnesiams, bendruomenė vis dar laukia konstruktyvaus atsakymo iš VDA vadovybės. Šis tekstas – interviu su trimis VDA aktyvistais, atstovaujančiais šiai iniciatyvai. Dėl pokalbio dalyvių saugumo jų vardai buvo pakeisti.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (VDA NMK) 2024 m. birželio mėnesį atsidarė paroda „Neišvengiamas rezonansas: Qworkaholics Anonymous III“ (kuratoriai PartyOffice). Viena iš parodos detalių – ant pastato išorės nupiešta Palestinos vėliava ir užrašai „Pro BDS only“ (Tik už BDS – Boycott Divest Sanctions judėjimą, kviečiantį boikotuoti, deinvestuoti ir sankcionuoti Izraelį dėl jo vykdomos palestiniečių teritorijos okupacijos) ir „From the river to the sea Palestine will be free“ (Nuo upės iki jūros Palestina bus laisva). Izraelio ambasada ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasipiktino dėl šių užrašų, pastaroji apkaltino parodos rengėjas antisemitizmu ir pareikalavo juos nuvalyti. Viskas buvo nuvalyta likus pusantro mėnesio iki parodos pabaigos. Tuo tarpu Neringos policijos komisariatas informavo, kad vadovaujantis LR BPK buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl parodos užrašų.
Tai – trumpa istorija.
Ilgesnė, žinoma, yra ir įdomesnė. Todėl apie visą šią istoriją 2024 m. rugsėjo mėnesį pasikalbėjome su VDA NMK direktore Egija Inzule.
Antraštė tik tokia, be papildomų pribumbasų. Pamaniau, šitoks paprastumas gerai nusako labai paprastą – ir tuo šių laikų kontekste nepaprastą – Ginto Zilbalodžio filmą Potvynis (Straume). Filmas labai geras ir vertas ne tik pirmojo Baltijos šalių Oskaro, bet ir jūsų dėmesio. Man niekas už tai nemoka, bet sakau jums atvirai – eikit ir žiūrėkit, Lietuvoje jį rodys visą kovą ir dar, tikriausiai, ir balandį.
Kaip nutinka, kad išaušta 2025-ieji vertybinės politikos metai, o kažkokiu būdu Seime vykstančioje oficialioje diskusijoje apie Lietuvos saugumo politiką tarp žurnalistų, politikų ir gynybos ekspertų, šiltutėliai priimama JAV organizacija, kaišiojusi pagalius į ratus dėl paramos Ukrainai tiekimo, atstovaujama žmogaus, kuris tris karo metus praleido gretindamasis prie Orbáno?
Truputį paprotmūšiaukime: aš jums užduosiu kelis klausimus, o jūs į juos atsakykite kaip įmanoma greičiau, per daug negalvoję ir negūglinę. Jei greitai nesugalvojate – nieko tokio, taip ir pasakykit sau – nu nežinau.
Dirbant profsąjungoje, aš jums atvirai pasakysiu, labiausiai stebina, kokių kartais būna darbdavių. Ta prasme, darbuotojų, žinoma, irgi visokiausių būna, bet, nu, jie tiesiog darbuotojai, nori dirbt, gaut algą ir iš jos pragyvent, kaip ir mes visi. O va darbdavys, atrodo, turėtų būt tokia pozicija, kur žmogus šį bei tą nusimano apie komunikaciją, teisę, finansus, kažkiek ir apie psichologiją.
Jei negyvenate po akmeniu, tai jau tikriausiai girdėjote: Vilniaus savivaldybė nori branginti viešojo transporto bilietus. O jei ir gyvenate po akmeniu, bet tas akmuo kur nors Vilniaus apylinkėse, tai irgi tikriausiai girdėjote. Vienkartiniai bilietai brangtų iš esmės dukart, nuolatiniai – pusantro.
Labas, aš Tomas, aš esu profsąjungos pirmininkas, o čia – mano blògas. Tiksliau – aš esu Tomas Marcinkevičius-Baronas, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) pirmininkas, o čia – mano tinklaraštis.
Kaip turtingiesiems pavyksta priversti neturtinguosius naudotis savo politine laisve taip, kad turtinguosius išlaikytų valdžioje? Vien suformulavęs šį pribloškiantį klausimą 1952 m. Aneurinas Bevanas (Aneurin Bevan) atskleidė didžiausią liberaliosios demokratijos paradoksą. Šiandien, Elono Musko, Peterio Thielio, J. D. Vance’o ir jų bičiulių iš didžiųjų technologijų kompanijų eroje, Bevano suformuluotas laiko patikrintas paradoksas tapo dar absurdiškesnis.