fbpx
Šoko terapija neoliberalams

Šoko terapija neoliberalams

Kaip ir ankstesni pasaulio ekonomikos sukrėtimai, Rusijos karas Ukrainoje išryškino, jog pasitikėti tik rinkomis, siekiant sumažinti riziką ir sustiprinti šalių atsparumą, yra klaida. Neoliberalizmas neišlaikė dar vieno kontrolinio ir pagaliau jį turi pakeisti nauja ekonominė vizija, pagrįsta naujomis vertybėmis.

The Pending Movement: What Can Mental Health Workers Do?

The Pending Movement: What Can Mental Health Workers Do?

Currently, the public discourse around mental health is severely underdeveloped. For example, conversations around mental health tend to focus only on the personal responsibility of the individual. By contrast, Extinction Rebellion’s call for collective action goes beyond urging individuals to recycle and use less plastic. Likewise, the public discourse on mental health should go beyond urging individuals to think positively, take yoga classes, eat healthily, exercise more, and so forth. Mental health illnesses do not appear in a vacuum. No mental illness was caused by a lack of yoga. The narrative of the public mental health has to become systemic.

Karlas Marxas ir Gegužės 3-osios Lenkijos-Lietuvos Konstitucija

Karlas Marxas ir Gegužės 3-osios Lenkijos-Lietuvos Konstitucija

Pažanga ir valstybės modernizacija, atsispyrimas užsienio įtakai ir siekis išsaugoti nepriklausomybę yra tikrai svarbu, kalbant apie Lenkijoje-Lietuvoje priimtą Gegužės 3-osios Konstituciją. Tačiau ši Apšvietos principais grįsta Konstitucija pirmiausia reikšminga kaip tradicinę luominę santvarką griovęs ir individualią laisvę eiliniams visuomenės nariams nešęs projektas. Sėkmingas Konstitucijos projekto įgyvendinimas būtų leidęs perlaužti stuburą savo galių ir laisvių atsisakyti nelinkusiems konservatyviems, antireformatoriškai ir promaskvėniškai nusiteikusiems stambiesiems Respublikos žemvaldžiams.

Kiek dirbti ir kiek ilsėtis? Darbo teisė Lietuvoje (I)

Kiek dirbti ir kiek ilsėtis? Darbo teisė Lietuvoje (I)

Teisę galima mokytis, studijuoti, teisininkai gali ją išmanyti ir naudotis ginant savo klientų interesus, bet tai, kad teisę galima kurti patiems, nejučia užsimiršta. Minint Gegužės 1-ąją norisi pažadinti kiekvieno mūsų teisinę vaizduotę, paskatinti žvelgti į teisę ne kaip į kažkieno mums primestus įsakymus, o pirmiausia, kaip į visų mūsų bendrą susitarimą, kokiomis nuostatomis vadovaujantis geriausiai sekasi drauge gyventi ir, žinoma, dirbti. Nepalikime teisėkūros ekspertams. Čia tas pats, kas profesionaliam batsiuviui patikėti pagaminti jums batus, jam nežinant jūsų dydžio. Taip gimstantys įstatymai šiandien mums išties trina pūsles.

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis? 

Aš, kaip ir tu, kartais nekenčiu; tu, kaip ir aš, prašai nepalikti

Aš, kaip ir tu, kartais nekenčiu; tu, kaip ir aš, prašai nepalikti

Problemiški teiginiai, išvados ir įsitikinimai knygoje byra kaip žirniai iš praplyšusio maišo, tačiau pradėti norėčiau nuo, mano manymu, paties pagrindinio, bet sunkiausiai apčiuopiamo, todėl galimai žalingiausio. Toks gali įsliūkinti nepastebėtas kaip koks pelėsis ir taip apraizgyti smegenis, kad atsipeikėsime tik kaip aidas kartodami: nirštantis bulius, prakeikti melai ir kliedesiai, nesvarbu, ką darote, vis tiek esate pasmerktas… Žodžių junginiai po dvitaškio yra autorių pasirinkti poskyrių pavadinimai. Iškart kyla įtarimas, kad jautrumo knygoje maža.

Istorinė Kenijos ambasadoriaus kalba JT Saugumo Taryboje

Istorinė Kenijos ambasadoriaus kalba JT Saugumo Taryboje

„Mes įsitikinę, kad visos valstybės, susikūrusios sugriuvus ar atsitraukus imperijoms, turi daugybę žmonių, trokštančių susijungimo su žmonėmis kaimyninėse šalyse. Tai normalu ir suprantama. Juk kas nenori prisijungti prie savo brolių ir seserų ir kartu siekti bendrų tikslų? Nepaisant to, Kenija nepritaria šio troškimo siekimui pasitelkiant jėgą. Iš mirusių imperijų pelenų turime pakilti, nepanirdami atgal į naujas dominavimo ir priespaudos formas.“

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.