fbpx

Komentarai

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).“

Kiek laiko užtruks, kol Laisvės partijos rinkėjai pradės balsuoti už kraštutinius dešiniuosius?

Kiek laiko užtruks, kol Laisvės partijos rinkėjai pradės balsuoti už kraštutinius dešiniuosius?

„Nuo kitų partijų Laisvės partijos retorika […] skiriasi nebent keliomis Zuoko vardo vertomis ir mažam skaičiui žmonių aktualiomis inovacijomis: sidabrinio startuolio paketu (reikalingų finansų ir teisinių žinių mokymai, verslo inkubatorių / akseleratorių infrastruktūra) ir „sidabrinio influencerio“ idėja. Daktaro Unikausko tipo influencerio mokymai būtų orientuoti į vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo skatinimą ir motyvacijos kėlimą. Atsiprašau už hate’ą, bet aktyvumą bei motyvaciją skatina pirmiausia prieinami vaistai ir po apsipirkimo vaistinėje neužklystančios mintys, kaip reikės išgyventi šį mėnesį.“

Apie nesavus namus karantino metu

Apie nesavus namus karantino metu

Šiomis dienomis daugelis dirbančiųjų su negalią turinčiais arba pažeidžiamais žmonėmis susiduria su didelėmis problemomis, nes užsidarė dienos centrai, kuriuose šie žmonės leido dienas ir dalyvavo užsiėmimuose, linksminosi, galėjo atsipalaiduoti. Dabar jie turi likti „savo namuose“ ir jiems ten nėra gerai, visiškai, nes iš tiesų „jie neturi namų“.

Stok į vadybą

Stok į vadybą

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo populiaru šaipytis iš vadybos mokslo. Vokietijoje teisininkai vairuoja taksi, juokaudavo tariami Vokietijos žinovai, o štai Lietuvoje vadybininkai tuoj turės stovėti parduotuvių kasose – toks jų perteklius. Kaip sovietiniais laikais prie įvairių profesijų būdavo pridedamas titulas „inžinierius (-ė)“, taip nepriklausomybės pradžioje darbai aplipo „vadybininko (-ės)“ etiketėmis. „Netrukus valytoja bus pervadinta šluotos vadybininke“, – užaugau klausydamasi tokio sarkazmo. O kas, jeigu jų kritikos objektai pataikė į dešimtuką ir vadyba iš tiesų yra vienintelis rinkos vertinamas gebėjimas?

Pralaimėjimą apmąstant: Corbyno Leiboristų partijos rezultatai ir perspektyvos

Pralaimėjimą apmąstant: Corbyno Leiboristų partijos rezultatai ir perspektyvos

Man, kaip ir daugumai save priskiriančių politinei kairei, Jeremy Corbyno Leiboristų partija reprezentavo paskutinę didelę viltį dabartiniame Europos progresyviųjų jėgų išsidėstyme. Nors niekada nebuvau nei partijos, nei susijusios profsąjungos narys, palaikiau Corbyno kaip partijos lyderio kandidatūrą ir diena iš dienos buvau įkvėptas to, ką neabejotinai galima laikyti trumpai egzistavusia socialdemokratine vilties politika (politics of hope).

Sugedęs politinis kompasas: kai Darbo partija atsiduria kairėje

Sugedęs politinis kompasas: kai Darbo partija atsiduria kairėje

Politinės kairės ir dešinės terminas atsirado dar 1789 m., prasidėjus Prancūzijos Revoliucijai. Tam, kad būtų išvengta peštynių, tie, kurie palaikė karaliaus valdžią ir svarų religijos vaidmenį valstybės valdyme susėdo asamblėjos prezidento dešinėje, o revoliucijos rėmėjai – kairėje. Ilgainiui toks politinių ideologijų skirstymas paplito visame pasaulyje ir iki šių dienų politinei dešinei būdingas rėmimasis religinėmis dogmomis, valdančiosios klasės iškėlimas, status quo išlaikymas. Atitinkamai kairė istoriškai buvo revoliucinga ir būtent kairiųjų idėjos pradiniame jų pasiūlymo taške dažnai būdavo atmetamos kaip absurdiškos.