fbpx

Komentarai

Ingrida Šimonytė: premjerė, kuri taip ir netapo politike

Ingrida Šimonytė: premjerė, kuri taip ir netapo politike

Tiems, kurie šį pirmadienį žiūrėjo LRT laidą „Forumas“, pro akis veikiausiai negalėjo prasprūsti vienos iš dalyvių kūno kalba. Laida buvo skirta aptarti politinę situaciją konservatoriams nusprendus inicijuoti pirmalaikius rinkimus. Laidos viešnia, kurios kūno kalbą čia turiu omeny, buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Neoliberalizmo užuomazgos, stiprėjimas ir triumfai (I)

Neoliberalizmo užuomazgos, stiprėjimas ir triumfai (I)

Nors Rytų Europos regioną tiriančioje politinės ekonomijos literatūroje šiandien lengvai atrasime teiginį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse įsigalėjo bene radikaliausi neoliberalizmo variantai, tokius vertinimus mūsų šalyje pateikia tik pavieniai balsai. Viena vertus, progresyvių aktyvistų bei akademikų ratuose neoliberalizmas išlieka plati nuoroda į bemaž visus kritikos nusipelnančius „vėlyvojo kapitalizmo“ procesus bei įvykius, retai nurodant konkrečias jų sąsajas su neoliberalizmu. Kita vertus, patys neoliberalių idėjų sekėjai ir pamokslininkai yra itin skeptiški šio termino vartojimui ir tvirtina, kad neoliberalizmas yra įžeidžianti, oponentų išgalvota samprata, nepelnytai sutapatinanti laisvos rinkos šalininkus su fundamentalistų sekta.

Darbininkų PRIDE arba vienintelė reikalinga tapatybės politika

Darbininkų PRIDE arba vienintelė reikalinga tapatybės politika

Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti. Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom.

Kokios Kauno dekolonizacijos mums reikia?

Kokios Kauno dekolonizacijos mums reikia?

Šiuo metu miestą jau kelias kadencijas valdo vienas asmuo ar, tiksliau, viena šeima. Kaunas yra tikriausia Matijošaičių kolonija: jaunosios šeimos atžalos supirkinėja sklypus geriausiose miesto vietose, miesto administracija veikia lyg tikras koloniją administruojantis ir vietos „monarchų“ šeimą aptarnaujantis biurokratinis aparatas. Kaip ir tradicinės, ši pradžioje rinkta ir tik vėliau vis labiau kolonijinę priminti pradėjusi miesto valdžia anaiptol nėra vienareikšmiškai bloga. Nustekentame ir anksčiau chaotiškai tvarkytame mieste įvedama racionali tvarka, miestas vystomas: asfaltuojamos gatvės, granito plokštėmis grindžiamos aikštės, steigiami verslo centrai, gausėja pramogų ir laisvalaikio praleidimo vietų. Žinoma, viskas (taip pat ir) tam, kad kaip UAB tvarkomas miestas generuotų didesnę grąžą tikriesiems jo šeimininkams.

Русский язык в литовских школах нужен как никогда раньше

Русский язык в литовских школах нужен как никогда раньше

Русский язык – основной язык угрозы в этом регионе. С этой империей нам, к сожалению, придется иметь дело, наверное, не год и не два, а с тем, что от нее останется – наверное, сотни лет. Неужели дело чести не знать язык угрозы? Этот вопрос, наверное, надо задавать философам, но сейчас на него могу ответить и я – точно нет.

Rusų kalba Lietuvos mokyklose – reikalinga kaip niekad

Rusų kalba Lietuvos mokyklose – reikalinga kaip niekad

Rusų kalba pasaulyje kalba 258 mln. žmonių, ji yra septinta-aštunta didžiausia pasaulio kalba. Ja kalba bemaž visi Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo šalių, Vidurio Azijos gyventojai, iš kurių daug migruoja į Lietuvą kaip pabėgėliai ar tiesiog migrantai. Jų, beje, ateityje vis daugės – Lietuva gan greitai iš migrantų „tiekėjos“ tampa migrantų „priėmėja“.

Ką Tomas Vytautas Raskevičius gali pasiūlyti lesbietei troleibuso vairuotojai?

Ką Tomas Vytautas Raskevičius gali pasiūlyti lesbietei troleibuso vairuotojai?

Homofobija Lietuvoje yra tapusi politine jėga, galinčia sėkmingai blokuoti partnerystės įstatymus ir kitas iniciatyvas, siekiančias pagerinti trans žmonių, tėvų smurtą kenčiančių vaikų ar moterų padėtį. Dėl to kaltos gilios socioekonominės takoskyros, įgavusios ir tapatybinį aspektą, nepasiduodantį racionaliems argumentams. Laisvės partija šią takoskyrą tik gilina.

Ką galime padaryti dėl Ukrainos?

Ką galime padaryti dėl Ukrainos?

Kaip kairieji mes, žinoma, norime taikos. Tačiau kokios taikos mes norime? Ar taikos sau, t.y. kad tik niekas mūsų nekliudytų, ar jos siekiame ir kitiems? Kitaip tariant, kas gi turėtų gyventi taikoje? Ar agresorius irgi jos nusipelnė? Ar taika – tai gyvenimas su kiek mažiau siautėjančiu agresoriumi, ar apskritai be jo? Ar taika tėra ne-karo būsena, ar tai būvis, kuriame pasikartosiančios agresijos tikimybė sumažinta kiek tik įmanoma? Galiausiai, kas kalba apie taiką? Ar šiandien garsiai [gal net „rėksmingai“?] bereikalaujantieji taikos kuo nors rizikuoja lyginant su tais, kurie įvertindami visą padėties sumautumą kukliai taikos tikisi? Karo Ukrainoje kontekste akivaizdu, kad taikos neturi būti siekiama bet kokia kaina. Ir juo labiau ne teisingumo kaina.

Ar „Žalgirio“ direktorius atskaitingas kauniečiams?

Ar „Žalgirio“ direktorius atskaitingas kauniečiams?

Kauniečiai suneša penktadalį Pauliaus Motiejūno klubo biudžeto – 2 mln. eurų. Situacija keista, nes, nors Kaunas prisideda prie „Žalgirio“ veiklos finansiškai, miestas neturi jokio balso priimant sprendimus. Visgi galbūt atėjo laikas ne tik tyliai „remti“, bet ir pareikalauti klubo vadovo atsakomybės už „istorinius“ šio sezono pasiekimus. Juolab, kad ne tik sirgaliams ir miestui reikia „Žalgirio“, bet ir, ką gerai žino pinigėlį skaičiuoti mokantis Motiejūnas, „Žalgiriui“ reikia finansų ir areną užpildančių sirgalių. Juk be jų komanda yra tik brangiai apmokamų sportininkų rinkinys.

Šoko terapija neoliberalams

Šoko terapija neoliberalams

Kaip ir ankstesni pasaulio ekonomikos sukrėtimai, Rusijos karas Ukrainoje išryškino, jog pasitikėti tik rinkomis, siekiant sumažinti riziką ir sustiprinti šalių atsparumą, yra klaida. Neoliberalizmas neišlaikė dar vieno kontrolinio ir pagaliau jį turi pakeisti nauja ekonominė vizija, pagrįsta naujomis vertybėmis.