„LinkedIn“ yra platforma, žalingesnė nei hipotetinis „TikTok“ ir „Twitter“ pavainikis. Ji skatina žmones griebti peilį ir tašyti savo pėdas tol, kol jos tilps į vieną vienintelę klumpę – kapitalo. Tik tokioje prakeiktoje terpėje gali ne tik užgimti, bet ir bujoti vienas šlykštesnių nūdienos fenomenų: skundimasis, kad žmonės (ar, dar labiau, pavaldiniai) mažai dirba.
Eglė Činikė analizuoja, kaip JAV migracijos kontrolės kontekste vaizdai tampa ne paprasta tikrovės reprezentacija, o politinės galios įrankiais, formuojančiais visuomenės afektus ir pateisinančiais migracijos režimo smurtą kaip racionalią ir neišvengiamą praktiką.
Pirmiausia turiu pabrėžti, kad labai džiaugiuosi GPB straipsnių įvairove pastaruoju metu. Įdomu, kad jau ne viename GPB straipsnyje skaitau apie tai, kaip meno ir kultūros darbuotojos yra priskiriamos kapitalo tarnams ir gal net išnaudotojų, suprask, elito klasei. Jaučiu, kad tai galėtų būti bendras kairysis sentimentas: jei tu gauni pinigų ir gyveni iš darbo kultūros sferoje – iš karto įtartina. Žinoma, viską kiek supaprastinau, bet pabandysiu išskleisti problemą plačiau. Pati esu kultūros ir meno darbuotoja, todėl pastabas priimu asmeniškai.
„Kultūros protestui“ išvirtus į „laisvo žodžio“ gynimą, matome naujas moralinės panikos aukštumas, kurias šįsyk sukėlė valdančiosios koalicijos inicijuojamos pataisos, palengvinančios LRT generalinio direktoriaus atleidimą. Du iš trijų siūlomų pakeitimų nėra nauji – jie galiojo daugybę metų iki pat 2024-ųjų. Tuo tarpu, socialdemokratų teiktame pasiūlyme balsų persvara, reikalinga atleisti generalinį direktorių, nuo esamos 8 (iš 12) sumažėja vos iki 7. Tačiau diskusija seniai nebėra apie pataisas. Kaip teisingai pastebi Eglė Činikė, kalbama apie „vertybinę poziciją“ ir jos atitikimą „teisingam“ moraliniam atsakui.
Videožaidimai ėmė ir nejučia tapo medija, prie kurios praleidžiu daugiausiai laiko. 2025-aisiais, mano ir „Steam“ paskaičiavimais, žaidžiau apie 1600 valandų, t. y., maždaug po puspenktos valandos per dieną! Kartu sudėjus, išeitų du mėnesiai žaidimo po 24 valandas per parą.
Antrąją (ir paskutinę) prognozių dalį pradėsiu nuo atsakymo į teisingą kritiką. Vienas ištikimiausių GPB skaitytojų ir kritikų Augis Veg apie pirmąsias tris prognozes pakomentavo, kad tikra prognozė buvo tik antroji (koalicija šiuos metus išsilaikys), o kitos dvi – nelabai prognozės.
Daugybė minčių sukosi galvoje stebint dalies kultūros darbuotojų protestus pernai metų antroje pusėje. Supratau pirminę žiežirbą – nekompetentingą ministrą su minimaliais ryšiais su šiuolaikine Lietuvos kultūros scena. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau darėsi tapatintis su judėjimo lyderių retorika ir vis labiau ryškėjančia demagogija. Mano nepatogumo zenitas buvo pasiektas lapkričio 13-ąją.
Kultūros bendruomenės judėjimas Lietuvoje prasidėjo spalį kaip atsakas į tai, kad Lietuvos kultūros ministro postą gavo dešiniųjų pažiūrų politikas. Nors jis vėliau buvo pašalintas, tačiau radosi naujų nerimą keliančių įvykių, kai jo partija „Nemuno aušra“ nusitaikė į nacionalinį transliuotoją – LRT. Parlamento pagalba bandyta pakeisti teisinį reglamentavimą siekiant atleisti dabartinę generalinę direktorę, taip sukuriant vakuumą, kuriame ši politinė jėga galimai primestų savo politinę liniją. Palaikyti LRT visuomenė susibūrė kaip niekada anksčiau gausiai – šiam judėjimui ant kortos statoma ne kas ką kita, o Lietuvos demokratijos ateitis.
Prognozės – reikalas rimtas, bet ne todėl, kad jos išsipildo arba ne. Rimtas reikalas jos todėl, kad jos mums šiame neramiame, liūdname ir netikėtame pasaulyje leidžia nusiraminti, pasidžiaugti ir pasiruošti staigmenoms. Tad kviečiu pažaisti kartu su manimi: kaip seksis Lietuvai 2026-aisiais?
Užkalbiname Gedimino prospektu praeinantį lietuvį: „jie susprogdino vaikų ligoninę – kaip tai vertinate?“ Lietuvis pasimeta, jį išmuša prakaitas, pradeda mikčioti. Kaip atsakyt į tokį klausimą? Iš kur jam žinoti, gerai ar blogai susprogdinti vaikų ligoninę?! Galiausiai beveik alpdamas išlemena: „o kas susprogdino?“ „Rusija,“ atsako žurnalistas. „A!“ atsikvepia lietuvis kraujui pradedant sugrįžti į smegenis. „Tai aišku blogai. Nusikaltimas žmonijai.“
Dar vienas pilietis nuo apsikvailinimo išgelbėtas paprasto dėsnio: mūsų draugai daro gerus dalykus, mūsų priešai – blogus.
