Kas sieja kritinės pedagogikos tėvą iš Brazilijos, Paulo Freire, prieš apartheidą Pietų Afrikoje kovojusį arkivyskupą Desmond Tutu ir šiandien savo situaciją ir vaidmenį visuomenėje permąstančius Lietuvos žurnalistus?… Pastaruoju metu – augantis įsitikinimas, kad neutralumas priespaudos ir nelygybės akivaizdoje yra tolygus engėjo ir galios palaikymui.
Hind Radžab fondas (HRF) praneša, kad balandžio 9 d. Lietuvos generalinė prokuratūra priėmė sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo prieš Lietuvoje gyvenantį Izraelio pilietį Sean Gor dėl galimų karo nusikaltimų Gazos Ruože.
Tik išgirdęs, kad Eligijus Masiulis tiesiai ant Vilniaus knygų mugės išleido knygą, greit GPB redkolegijai pasakiau, kad čiur rašysiu recenziją. Tik vėliau susimąsčiau: o iš kur toks mano entuziazmas? Kokie mano lūkesčiai šiai knygai?
Pauliaus Gritėno tekstas „Rusijos nusikaltimas ir bausmė“, publikuotas LRT portale, yra poleminis ir aiškiai vertybinis pasisakymas apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Autorius teigia, kad ši agresija turi būti įvardijama be išlygų – kaip nusikaltimas, o bandymai ją aiškinti geopolitiniais interesais, civilizaciniais skirtumais ar „sudėtingu kontekstu“ rizikuoja tapti moraline kapituliacija. Tekstas polemizuoja su tuo, ką Gritėnas vadina Vakarų ambivalentiškumu – polinkiu niuansuoti ten, kur, jo manymu, būtina aiški riba tarp kaltės ir jos normalizavimo.
„LinkedIn“ yra platforma, žalingesnė nei hipotetinis „TikTok“ ir „Twitter“ pavainikis. Ji skatina žmones griebti peilį ir tašyti savo pėdas tol, kol jos tilps į vieną vienintelę klumpę – kapitalo. Tik tokioje prakeiktoje terpėje gali ne tik užgimti, bet ir bujoti vienas šlykštesnių nūdienos fenomenų: skundimasis, kad žmonės (ar, dar labiau, pavaldiniai) mažai dirba.
Eglė Činikė analizuoja, kaip JAV migracijos kontrolės kontekste vaizdai tampa ne paprasta tikrovės reprezentacija, o politinės galios įrankiais, formuojančiais visuomenės afektus ir pateisinančiais migracijos režimo smurtą kaip racionalią ir neišvengiamą praktiką.
Pirmiausia turiu pabrėžti, kad labai džiaugiuosi GPB straipsnių įvairove pastaruoju metu. Įdomu, kad jau ne viename GPB straipsnyje skaitau apie tai, kaip meno ir kultūros darbuotojos yra priskiriamos kapitalo tarnams ir gal net išnaudotojų, suprask, elito klasei. Jaučiu, kad tai galėtų būti bendras kairysis sentimentas: jei tu gauni pinigų ir gyveni iš darbo kultūros sferoje – iš karto įtartina. Žinoma, viską kiek supaprastinau, bet pabandysiu išskleisti problemą plačiau. Pati esu kultūros ir meno darbuotoja, todėl pastabas priimu asmeniškai.
„Kultūros protestui“ išvirtus į „laisvo žodžio“ gynimą, matome naujas moralinės panikos aukštumas, kurias šįsyk sukėlė valdančiosios koalicijos inicijuojamos pataisos, palengvinančios LRT generalinio direktoriaus atleidimą. Du iš trijų siūlomų pakeitimų nėra nauji – jie galiojo daugybę metų iki pat 2024-ųjų. Tuo tarpu, socialdemokratų teiktame pasiūlyme balsų persvara, reikalinga atleisti generalinį direktorių, nuo esamos 8 (iš 12) sumažėja vos iki 7. Tačiau diskusija seniai nebėra apie pataisas. Kaip teisingai pastebi Eglė Činikė, kalbama apie „vertybinę poziciją“ ir jos atitikimą „teisingam“ moraliniam atsakui.
Videožaidimai ėmė ir nejučia tapo medija, prie kurios praleidžiu daugiausiai laiko. 2025-aisiais, mano ir „Steam“ paskaičiavimais, žaidžiau apie 1600 valandų, t. y., maždaug po puspenktos valandos per dieną! Kartu sudėjus, išeitų du mėnesiai žaidimo po 24 valandas per parą.
Antrąją (ir paskutinę) prognozių dalį pradėsiu nuo atsakymo į teisingą kritiką. Vienas ištikimiausių GPB skaitytojų ir kritikų Augis Veg apie pirmąsias tris prognozes pakomentavo, kad tikra prognozė buvo tik antroji (koalicija šiuos metus išsilaikys), o kitos dvi – nelabai prognozės.
