Antrąją (ir paskutinę) prognozių dalį pradėsiu nuo atsakymo į teisingą kritiką. Vienas ištikimiausių GPB skaitytojų ir kritikų Augis Veg apie pirmąsias tris prognozes pakomentavo, kad tikra prognozė buvo tik antroji (koalicija šiuos metus išsilaikys), o kitos dvi – nelabai prognozės.
Daugybė minčių sukosi galvoje stebint dalies kultūros darbuotojų protestus pernai metų antroje pusėje. Supratau pirminę žiežirbą – nekompetentingą ministrą su minimaliais ryšiais su šiuolaikine Lietuvos kultūros scena. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau darėsi tapatintis su judėjimo lyderių retorika ir vis labiau ryškėjančia demagogija. Mano nepatogumo zenitas buvo pasiektas lapkričio 13-ąją.
Kultūros bendruomenės judėjimas Lietuvoje prasidėjo spalį kaip atsakas į tai, kad Lietuvos kultūros ministro postą gavo dešiniųjų pažiūrų politikas. Nors jis vėliau buvo pašalintas, tačiau radosi naujų nerimą keliančių įvykių, kai jo partija „Nemuno aušra“ nusitaikė į nacionalinį transliuotoją – LRT. Parlamento pagalba bandyta pakeisti teisinį reglamentavimą siekiant atleisti dabartinę generalinę direktorę, taip sukuriant vakuumą, kuriame ši politinė jėga galimai primestų savo politinę liniją. Palaikyti LRT visuomenė susibūrė kaip niekada anksčiau gausiai – šiam judėjimui ant kortos statoma ne kas ką kita, o Lietuvos demokratijos ateitis.
Prognozės – reikalas rimtas, bet ne todėl, kad jos išsipildo arba ne. Rimtas reikalas jos todėl, kad jos mums šiame neramiame, liūdname ir netikėtame pasaulyje leidžia nusiraminti, pasidžiaugti ir pasiruošti staigmenoms. Tad kviečiu pažaisti kartu su manimi: kaip seksis Lietuvai 2026-aisiais?
Užkalbiname Gedimino prospektu praeinantį lietuvį: „jie susprogdino vaikų ligoninę – kaip tai vertinate?“ Lietuvis pasimeta, jį išmuša prakaitas, pradeda mikčioti. Kaip atsakyt į tokį klausimą? Iš kur jam žinoti, gerai ar blogai susprogdinti vaikų ligoninę?! Galiausiai beveik alpdamas išlemena: „o kas susprogdino?“ „Rusija,“ atsako žurnalistas. „A!“ atsikvepia lietuvis kraujui pradedant sugrįžti į smegenis. „Tai aišku blogai. Nusikaltimas žmonijai.“
Dar vienas pilietis nuo apsikvailinimo išgelbėtas paprasto dėsnio: mūsų draugai daro gerus dalykus, mūsų priešai – blogus.
Pastarųjų savaičių viešasis triukšmas dėl LRT įstatymo pataisų atskleidė ne tiek realią grėsmę žiniasklaidos laisvei, kiek specifinį politinį mechanizmą – valdomą moralinę paniką, kuri mobilizuoja, konsoliduoja ir disciplinuoja, tuo pat metu siaurindama pačią demokratinės diskusijos erdvę. LRT šioje situacijoje tampa ne tiek institucija su konkrečia struktūra, kompetencijomis ir ribomis, kiek simboliniu objektu, per kurį artikuliuojami visai kiti – gilesni ir platesni – politiniai konfliktai.
Socialdemokratų ketinimai sudaryti gerokai lengvesnes visuomeninio transliuotojo generalinės direktorės atleidimo sąlygas sukėlė tikrą šitstormą – pirmą kartą Lietuvos istorijoje žurnalistai ne tik rašo apie protestus, bet ir didesnė dalis žurnalistų bendruomenės dalis aktyviai dalyvauja protestų organizavime. Panašu, jog įtampa dėl LRT greitu metu tik didės, todėl pats metas apžvelgti, ko siekia socialdemokratai ir dėl ko pyksta žurnalistai.
Jau daugiau nei pusę metų vykstant įvairiems protestams ir pasipriešinimo akcijoms prieš esamą NA-LSDP koaliciją, jaučiuosi lyg įstrigęs tarp dviejų fronto linijų. Sekdamas viešąjį diskursą bei batalijas tarp dešiniųjų ir kairiųjų apie kultūros protestus, dažniausiai sutinku būtent su kairiųjų argumentais ir vertinimu. Ir vis dėl to praktikoje stoviu toje pačioje barikadų pusėje kaip P. Gritėnas, o ne A. Bielskis.
Perskaičiusi ir permąsčiusi GPB.lt anksčiau publikuotą Eglės Činikės straipsnį „Karo laukimo būsena“, mums rašo Lauryna Maniušytė.
Prieš vienerius labai ilgus metus JAV prezidento rinkimus (dar kartą) pralaimėjus demokratų kandidatei juos (dar kartą) laimėjo Donaldas Trumpas. Jei jo 2016 m. pergalė sukėlė šoką ir galėjo atrodyti kaip išimtis – šįkart MAGA triumfas jau vertė susimąstyti apie gilesnes priežastis. Apmąstymai neretai siekė toliau, nei vieną svarbią partiją svarbioje šalyje persekiojančios negandos: radikalių dešiniųjų jėgų įtakai plintant toli už JAV ribų kilo ir klausimai apie save liberalia ar nuosaikia laikančios politikos trūkumus. Dešiniau buvo girdimi svarstymai, kad demokratai pernelyg pasidavė woke ir tapatybių politikai. Kairiau – kad partija pernelyg nutolo nuo tradiciškai reprezentuotos dirbančiųjų klasės patiriamų problemų ir kalbos.
