Antraštė tik tokia, be papildomų pribumbasų. Pamaniau, šitoks paprastumas gerai nusako labai paprastą – ir tuo šių laikų kontekste nepaprastą – Ginto Zilbalodžio filmą Potvynis (Straume). Filmas labai geras ir vertas ne tik pirmojo Baltijos šalių Oskaro, bet ir jūsų dėmesio. Man niekas už tai nemoka, bet sakau jums atvirai – eikit ir žiūrėkit, Lietuvoje jį rodys visą kovą ir dar, tikriausiai, ir balandį.
Kaip nutinka, kad išaušta 2025-ieji vertybinės politikos metai, o kažkokiu būdu Seime vykstančioje oficialioje diskusijoje apie Lietuvos saugumo politiką tarp žurnalistų, politikų ir gynybos ekspertų, šiltutėliai priimama JAV organizacija, kaišiojusi pagalius į ratus dėl paramos Ukrainai tiekimo, atstovaujama žmogaus, kuris tris karo metus praleido gretindamasis prie Orbáno?
Truputį paprotmūšiaukime: aš jums užduosiu kelis klausimus, o jūs į juos atsakykite kaip įmanoma greičiau, per daug negalvoję ir negūglinę. Jei greitai nesugalvojate – nieko tokio, taip ir pasakykit sau – nu nežinau.
Dirbant profsąjungoje, aš jums atvirai pasakysiu, labiausiai stebina, kokių kartais būna darbdavių. Ta prasme, darbuotojų, žinoma, irgi visokiausių būna, bet, nu, jie tiesiog darbuotojai, nori dirbt, gaut algą ir iš jos pragyvent, kaip ir mes visi. O va darbdavys, atrodo, turėtų būt tokia pozicija, kur žmogus šį bei tą nusimano apie komunikaciją, teisę, finansus, kažkiek ir apie psichologiją.
Jei negyvenate po akmeniu, tai jau tikriausiai girdėjote: Vilniaus savivaldybė nori branginti viešojo transporto bilietus. O jei ir gyvenate po akmeniu, bet tas akmuo kur nors Vilniaus apylinkėse, tai irgi tikriausiai girdėjote. Vienkartiniai bilietai brangtų iš esmės dukart, nuolatiniai – pusantro.
Labas, aš Tomas, aš esu profsąjungos pirmininkas, o čia – mano blògas. Tiksliau – aš esu Tomas Marcinkevičius-Baronas, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) pirmininkas, o čia – mano tinklaraštis.
Kaip turtingiesiems pavyksta priversti neturtinguosius naudotis savo politine laisve taip, kad turtinguosius išlaikytų valdžioje? Vien suformulavęs šį pribloškiantį klausimą 1952 m. Aneurinas Bevanas (Aneurin Bevan) atskleidė didžiausią liberaliosios demokratijos paradoksą. Šiandien, Elono Musko, Peterio Thielio, J. D. Vance’o ir jų bičiulių iš didžiųjų technologijų kompanijų eroje, Bevano suformuluotas laiko patikrintas paradoksas tapo dar absurdiškesnis.
Pirmiausia čia ir yra klausimas jums, mūsų mielieji skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai: tai ką skaitėt, klausėt ir žiūrėjot per visus metus? Gal ir mums, GPB redkolegijai, ką parekomenduosit? Pasidalinkit pasiūlymais komentaruose – laukiam visų filmų, serialų, knygų, straipsnių, tinklaraščių, videožaidimų, albumų, tinklalaidžių rekomendacijų.
O dabar papasakosiu jums, ką skaitėt, klausėt ir žiūrėjot iš GPB išleisto turinio 2024-aisiais. Truputį vėluodamas, nes paprastai tokie wrapai pasipila gruodžio pradžioje ir tęsiasi iki katalikų Kalėdų, paskui ateina metas sporto klubų narystėms reklamuoti. Bet mes čia, GPB redkolegijoje, niekada nebuvom pernelyg skubūs ar liguistai sekantys madas, šitas nesikeis ir 2025-aisiais.
Tai uždaras ratas – kuo daugiau galimų diagnozių, tuo daugiau diagnozuojamųjų, kuo daugiau diagnozuojamųjų, tuo daugiau diagnozių. Vis daugiau patirčių patologizuojama – jau yra aprašytas gedėjimo sutrikimas, kai gedima per ilgai. Kiek yra per ilgai? Situacija panaši į asmenybės sutrikimus – kas ta sveikoji asmenybė, nuo kurios matuojame sutrikimą? Akivaizdu, kad tokia sistema neveikia. Antidepresantų kasmet išrašoma daugiau. Depresija diagnozuojamų žmonių skaičius auga. Panašu, kad vaistai nebūtinai gydo (neneigiu atvejų, kai vaistai tinka ir netgi yra būtini). Ir ne tik dėl to, kad vis garsiau kalbama apie tai, jog serotonino teorija mus gana sėkmingai apgavo. Kai kurių dalykų niekada negalėsime išgydyti jokiais vaistais. Negalėsime sukaišioti į jokias dėžutes. Netgi negalėsime rasti jokios asmeninės traumos, kuri būtų blogos savijautos priežastis.
Ministras pirmininkas Menachemas Beginas palestiniečius pavadino „dvikojais žvėrimis“, Icchakas Rabinas – „žiogais“, kuriuos „galima sutraiškyti“, o Golda Meir teigė, kad „nėra tokio dalyko kaip palestiniečiai“. Winstonas Churchillis, garsusis kovotojas su fašizmu, sakė: „Nesutinku, kad ėdžiose įsirangęs šuo įgyja į jas galutinę teisę, net jei jis ten gulėjo labai ilgai“, o paskui pareiškė, kad galutinę teisę į ėdžias turi „aukštesnė rasė“. Kai tie dvikojai žvėrys, žiogai, šunys ir neegzistuojantys žmonės buvo išžudyti, etniškai išvalyti ir iškeldinti į getus, gimė nauja šalis. Ji buvo sveikinama kaip „žemė be žmonių žmonėms be žemės“. Branduoliniais ginklais ginkluota Izraelio valstybė turėjo būti JAV ir Europos karinis forpostas, jų vartai į Artimųjų Rytų gamtinius turtus ir išteklius. Puikus siekių ir uždavinių atitikimas.
