Apie kritikos ribas: atsakymas Eglei Činikei
Perskaičiusi ir permąsčiusi GPB.lt anksčiau publikuotą Eglės Činikės straipsnį „Karo laukimo būsena“, mums rašo Lauryna Maniušytė.
Kaip neprakišti rinkimų (pagal Zohraną Mamdani)
Prieš vienerius labai ilgus metus JAV prezidento rinkimus (dar kartą) pralaimėjus demokratų kandidatei juos (dar kartą) laimėjo Donaldas Trumpas. Jei jo 2016 m. pergalė sukėlė šoką ir galėjo atrodyti kaip išimtis – šįkart MAGA triumfas jau vertė susimąstyti apie gilesnes priežastis. Apmąstymai neretai siekė toliau, nei vieną svarbią partiją svarbioje šalyje persekiojančios negandos: radikalių dešiniųjų jėgų įtakai plintant toli už JAV ribų kilo ir klausimai apie save liberalia ar nuosaikia laikančios politikos trūkumus. Dešiniau buvo girdimi svarstymai, kad demokratai pernelyg pasidavė woke ir tapatybių politikai. Kairiau – kad partija pernelyg nutolo nuo tradiciškai reprezentuotos dirbančiųjų klasės patiriamų problemų ir kalbos.
Pamokos iš kitos Atlanto vandenyno pusės
Jungtinių Valstijų, Europos ir viso pasaulio žvilgsniai lapkričio 4-ąją buvo nukreipti į Niujorką. Musulmonas, demokratinis socialistas buvo išrinktas Niujorko miesto, pasaulinės finansų sostinės, meru. Zohranas Mamdani laimėjo rinkimus įtikinama persvara, tapo jauniausiu meru per šimtmetį, ir pritraukė didžiausią rinkėjų skaičių per 50 metų. Jo pergalė įvyko po pernykščio Demokratų partijos pralaimėjimo prezidento rinkimuose, atnešusio Donaldo Trumpo antrąją kadenciją ir jos radikalią politiką, šiandien įtakojančią tiek Europą, tiek Lietuvą.
Karo laukimo būsena kaip mėgavimosi struktūra
Šiuolaikinėje Europos politinėje vaizduotėje karo laukimo būsena tampa vis labiau įprasta. Karas čia nebe reiškinys, o tvarkos principas – ideologinė struktūra, kuri organizuoja kolektyvinį mąstymą, emocijas ir vaizduotę. Valstybė šiame kontekste įgyja simbolinę Tėvo funkciją – ji žada apsaugą, bet sykiu reikalauja paklusnumo. Tai, ką galima vadinti šiuolaikinės politikos libidine ekonomika, grindžiama ne racionaliu interesu, o nuolatiniu poreikiu patirti prasmę per įsitraukimą, per įsirašymą į simbolinę tvarką. Karo laukimas čia atlieka dvigubą vaidmenį: jis leidžia išlaikyti visuomenės sutelktumą ir kartu suteikia moralinį turinį pačiai priklausymo valstybei idėjai. Tokiu būdu valstybė tampa ne tiek politine institucija, kiek emocinės ir simbolinės investicijos objektu – tuo, kas leidžia subjektui patirti save kaip reikšmingą bendruomenės dalį.
Aš grėsmė, ir tu grėsmė, ir visi mes grėsmės
Tokį tekstą tikriausiai dera pradėti „tikėjimo išpažinimu“. Nesu didelis šio žanro, kad ir koks senas ir garbus jis bebūtų, gerbėjas, bet šįkart gal visai verta. Jei bent pora žmonių nenumos ranka ir paskaitys toliau nei antraštė, tai ir bus verta. O ištikimoms skaitytojoms ir skaitytojams bus truputį perteklinės informacijos.
Šeimos, kurių niekas nelaukia, arba nevaržomos imigracijos pavojaus aritmetika
Pastarosiomis savaitėmis, siekiant sukurti grėsmės tautos išlikimui iliuziją ir paruošti dirvą eiliniams buldozeriu stumiamiems įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” pakeitimams, viešojoje erdvėje vis dažniau keliamas klausimas dėl Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus augimo. Šįkart, pasitelkus primityvią aritmetiką ir operuojant apytiksliais statistiniais duomenimis, Lietuvos visuomenė yra gąsdinama, jog jau kitais metais „nekvalifikuoti darbininkai“ iš Vidurinės Azijos parsiveš į Lietuvą „savo žmonas ir vaikus“, kurių bus tūkstančiai ir kurie, be abejo, nesiintegruos ir gyvens iš pašalpų.
Kultūra kaip ideologinė struktūra: Lietuvos kultūros protestų dialektika
Lietuvos kultūros bendruomenės pasirašyta peticija „Prieš LR Kultūros ministerijos politinį išmainymą“ ir ją sekę protestai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip kova už kultūros autonomiją, demokratines vertybes ir profesionalumo principus. Tačiau šis įvykis atveria gilesnį klausimą nei konkretus ministerijos paskirstymo ginčas: ką iš tikrųjų reiškia „kultūra“ valstybėje, kurioje jos institucinis egzistavimas glaudžiai susijęs su politine valdžia, ekonomine galia ir simboline tvarka?
Analizė remiasi kritinės teorijos ir ideologijos analizės prieiga, siekiant parodyti, kaip kultūros autonomijos diskursas funkcionuoja kaip valstybės moralinio legitimumo mechanizmas.
Keturių darbo dienų savaitė – utopija ar postūmis lyčių lygybės link?
Utopija – taip verslo atstovas vertina keturių darbo dienų savaitės idėją. Atgijusiose diskusijose svarstoma: ar nepakenktų sutrumpinta darbo savaitė Lietuvos produktyvumui ir konkurencingumui? Ar drastiškai nesumažėtų kai kurių paslaugų prieinamumas?… Išsekus ekonominių projekcijų aptarimams, imamasi ir vertybinių klausimų: negi darbas žmogaus nebepuošia, kas beliks iš mūsų darbo etikos? Ką žmonės darys su visu tuo naujai gautu laisvalaikiu? Galbūt, vieno Kauno gatvėse kalbinto verslininko žodžiais – tauta prasigers?…
Tačiau, kaip žino kiekvienas suaugęs žmogus, laisvas nuo apmokamo darbo laikas nebūtinai yra laisvalaikis. Didelė jo dalis skiriama neapmokamiems, rinkos ir BVP skaičiavimų užribyje liekantiems, ir dėl to nematomiems darbams.
Dar niekas taip nevertino kultūros, kaip „Nemuno aušra“
Arba: kas vienam – persiunčiamasis žetonas, kitam gali būti tikras deimančiukas
Ministrė pirmininkė Inga Ruginienė (II): kairiojo lūkesčiai
Kai tik pagaliau baigsis XX Vyriausybės formavimo procesas, Inga Ruginienė turės kaip reikalas kibti į darbus ir imtis vykdyti Vyriausybės, partijos ir koalicijos programą. Žinoma, darbas jau ir dabar vyksta, ir tikriausiai net intensyvesnis, nei politinės ramybės laikotarpiais. Vien Nausėdos ir Žemaitaičio dvikova kiek papildomo darbo sukuria!