„Tad kai pirmąkart [prosenelio] paveikslo pavadinime pamačiau žodį „bundistė“, trumpai pasiguglinau jį ir gyvenau toliau. Tik daug vėliau, po mano pačios reportažų iš Gazos ir kitur, tyrimas virto apsėdimu. Man reikėjo kuo daugiau sužinoti apie Bundą – ne tik todėl, kad jie buvo mano prosenelio bendražygiai, bet ir todėl, kad norėjau vėl į dienos šviesą iškelti grupuotę, kuri beveik visai pranyko, nors buvo tokia teisinga ir tokia teisi.“
Tikriausiai pastebėjote, kad gpb pakeitė senąjį „katinuką“ į naują logotipą – už puikų darbą dėkojame grafikos dizainerei Eglei Simonavičiūtei. Degtukų dėžutę pasirinkome kaip kasdienybės, solidarumo ir didelio potencialo mažuose dalykuose simbolį, atspindintį mūsų siekį tapti plačiai prieinama žiniasklaidos priemone, nušviečiančia tai, kas svarbu daugumai žmonių, turintiems parduoti savo darbą, kad išgyventų, o ne ekonominiam elitui ir jo sekėjams.
Markas Fisheris (1968–2017) – britų mąstytojas, atveriantis neoliberalizmui būdingą kultūrinį dykumėjimą. Savo veikalais „Kapitalistinis realizmas: ar nėra alternatyvos?“ (Capitalist Realism: Is There No Alternative?, 2009) ir „Mano gyvenimo šmėklos: tekstai apie depresiją, hauntologiją ir prarastas ateitis“ (Ghosts of My Life: Writings on Depression, Hauntology and Lost Futures, 2014) autorius įgalina identifikuoti kapitalizmo ideologijai imanentiškus prieštaravimus.
2020 m. liepos 11 d. Vilniuje įvyko pirmosios Vilnius Pride eitynės, į jas susirinko daugiau nei 500 žmonių, kurie su triukšmu užtvindė Gedimino prospektą. Šios solidarumo su LGBTQ+ bendruomene eitynės prisideda prie įvairių kitų Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės kovų prieš diskriminaciją ir smurtą, už solidarumą, matomumą ir lygias teises.
Trumpai apžvelgus psichiatrijos istoriją pastebima, kad ši medicinos sritis nuolat pasitarnaudavo valdančių nedemokratiškų politinių jėgų užmojų įgyvendinimui ir moksliniam neapykantos kitokiam pagrindimui. Pradedant nuo modernistinių idėjų apie rasinius ar tautinius žmonių skirtumus, neva lemiančius skirtingus protinius ir dvasinius žmonių pajėgumus, baigiant talkininkavimu koncentracijos stovyklose žudant nenaudingus žmones ir politinių oponentų nutildymu Sovietų Sąjungoje bei jai prijaučiančiose totalitarinės santvarkos valstybėse.
Mūsų kūnai ir protai yra ne tik vieta, kur esame labiausiai už save atsakingi, bet ir vieta, kur tiesiogiai patiriame sistemines problemas. Jos mus, kaip žmones, jungia ne ką mažiau nei kolektyviniai džiaugsmai. Apie psichikos sveikatą kalbėti būtina, bet jei norime apie ją kalbėti, turime prasikasti pro diagnostinį paviršių ir varginantį optimistinį individualizmą.
Savo ruožtu kapitalistinė ideologija visais laikais galėjo sau leisti tam tikrą politinį liberalumą tol, kol nekvestionuojamas pagrindinis jos elementas: kad kolektyviniu žmonių darbu sukurtas turtas turi virsti privačiu, atitekti vienam asmeniui, o ne sugrįžti atgal į bendruomenę, kuri jį sukūrė.
Biopolitinė galia ne tik formuoja mūsų kūnus nuo pat gimimo (o tiesą sakant, dar prieš gimimą), ji yra absorbuojama mūsų kūnų, ji tampa mūsų kūnais. Nebeįmanoma atskirti mūsų troškimų, jausmų, aistrų, fiziologinių procesų nuo juos lemiančio galios režimo. Todėl nei tapatybė, nei kūnas, nei konfliktas tarp jų, nei jų darna nėra nei įgimta, nei pasirinkta.
Kas bendro tarp opėjančių psichikos sveikatos problemų ir savigalbos kultūros plitimo visuomenėje? Tai tradicinis psichologinis diskursas, kuriame žmogaus išgyvenimai, emocijos ir elgesys išplėšiami iš aplinkos audinio ir narstomi pavieniui, visą atsakomybę už „netinkamas“ būsenas užkraunant individui.
„Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą.“
