Šį kartą – apie tikrąja to žodžio prasme ir metaforiškai virstančius ąžuolus, aplinkosaugos planą kodiniu pavadinimu „O davai ne“, Rammsteinus, pedofilijos skandalus bažnyčioje ir ne tik, tapinišką konservatorių agoniją ir in memoriam Zitai Kelmickaitei, kuri, sako žmonės, širdyje buvo socialdemokratė.
Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma.
Klausykite, klausykite!
Klausykite apie tai, kaip Andrius Tapinas galimai prieš šimtą metų vengdavo mokėti PVMą.
Apie tai, kaip „Laisvės TV“ streikuojantiems mokytojams penkių tūkstančių eurų sąskaitą išrašė.
Ir apie tai, kas per reiškinys apskritai tas Andrius Tapinas yra ir kas Tapiną galėtų sutapint.
Ar „VP Market“ atsirado iš nepailstamo Nerijaus Numavičiaus (Numos) darbštumo? Ar Lydos Lubienės milijardai gimė iš jos lieto prakaito „Achemos“ fabrike? Vieša paslaptis, kad darbas, bent jau toks, kaip jį supranta didžioji dalis tautiečių, šių ir kitų turtingiausių mūsų visuomenės atstovų istorijose lėmė jeigu ne niekinę, tai labai minimalią rolę. Mūsų ankstyvųjų kapitalistų biografijose lemiamą vaidmenį suvaidino nuovokus permainų išnaudojimas, geri ryšiai, sugebėjimas prieiti prie naudingos informacijos ir tinkama linkme įsuktas pradinis kapitalas.
Mus į šį tašką atvedę politikai visuomenei teigė, kad siekia užkirsti kelią migracijos instrumentalizacijai. Tam prireiks dviejų dalykų. Pirma – kad pasaulyje išnyktų diktatoriai ir autoritarai. Antra, kad išnyktų priežastys, motyvuojančios žmones migruoti: ekonominė ir politinė nelygybė tarp valstybių, neapykanta kitokiems, klimato kaita, internetas, ir vidaus degimo variklis. Iki tol – arba mokėsime sienos ir lazdos politikos kainą, arba, bent pradžiai, pereisime prie konstruktyvesnių diskusijų. O jų, kaip ir alternatyvų, tikrai yra.
Prieglobsčio prašytojo sąvoka – labai sudėtinga, tai – kartais labai laikinas žmogaus teisinis statusas užsienio valstybėje. Realiai prieglobsčio prašytoju žmogus būna nuo momento, kai išreiškia norą prašyti prieglobsčio (nesvarbu, žodžiu ar raštu), iki tol, kol atsakinga institucija (Lietuvoje – Migracijos departamentas) priima sprendimą suteikti arba nesuteikti prieglobstį.
Labiausiai nuspėjama ukrainiečių pabėgėlių su vaikais strategija – bėgti nuo karo kartu su draugais ir giminaičiais, kad esamų paramos tinklų fragmentus perkeltų kartu su savimi. Dėl valdžios nustatytų apribojimų sieną dažniausiai kerta moterys, priklausančios šiems tinklams: mamos, seserys ir draugės. Jos dažnai apsigyvena kartu arba netoliese ir daugiau ar mažiau aktyviai dalyvauja namų ruošos ir priežiūros darbuose, remdamos vienos kitą, priverstinai tapusias vienišomis motinomis. Santykinai suplanuoti (nors daugelis sprendimų priimami kritinėje situacijoje) persikėlimai ir susitarimai atkuria tradicinius globos modelius.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje įvyko trys tikrieji streikai. 2018 m. pabaigoje pusantro mėnesio streikavo mokytojai. Praėjus koronaviruso pandemijai, 2022-ųjų pradžioje, streiką paskelbė Jonavos „Achemos“ darbuotojai, kurį netrukus sustabdė šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis. Na ir metų pabaigoje, įveikę begalybę teisinių kliūčių, į streiką išėjo Vilniaus viešojo transporto vairuotojai, kurie po kiek daugiau nei dviejų savaičių pasiekė pergalę.
Vasario 9 d. GPB GYVAI rengtoje diskusijoje „Liberalizavome viską, tik ne streikus?“ Lietuvos profesinių sąjungų vadovai susitiko aptarti pastaraisiais metais rengtus streikus. Vilniaus viešojo transporto vairuotojų pergalė parodė, kad streikai yra veiksmingi. Tačiau Lietuvoje streikas – retas svečias. Negalėjusias dalyvauti diskusijoje, kviečiame žiūrėti/klausytis jos įrašo.
Nei vienas vaikas, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, gyvenimo sąlygų, raidos ar asmenybinių charakteristikų, nėra apsaugotas nuo seksualinės prievartos – auka gali tapti bet kas. Svarbu žinoti, jog seksualinė prievarta neretai prasideda labai ankstyvame amžiuje – dar tuomet, kai vaikas nepajėgia suprasti, kas vyksta, ar neturi tinkamų būdų parodyti bei pasakyti kitiems apie savo patirtis.
