Biopolitinė galia ne tik formuoja mūsų kūnus nuo pat gimimo (o tiesą sakant, dar prieš gimimą), ji yra absorbuojama mūsų kūnų, ji tampa mūsų kūnais. Nebeįmanoma atskirti mūsų troškimų, jausmų, aistrų, fiziologinių procesų nuo juos lemiančio galios režimo. Todėl nei tapatybė, nei kūnas, nei konfliktas tarp jų, nei jų darna nėra nei įgimta, nei pasirinkta.
Kas bendro tarp opėjančių psichikos sveikatos problemų ir savigalbos kultūros plitimo visuomenėje? Tai tradicinis psichologinis diskursas, kuriame žmogaus išgyvenimai, emocijos ir elgesys išplėšiami iš aplinkos audinio ir narstomi pavieniui, visą atsakomybę už „netinkamas“ būsenas užkraunant individui.
„Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą.“
Pirmoje šio straipsnio dalyje apžvelgėme kultūrinio marksizmo teorijos pagrindines tezes bei ištakas, bet per daug nesivėlėme į tų tezių kritiką ar gilesnę analizę, atskleidžiančią kaip tiksliai jos prasilenkia su tikrove. Tad antroji straipsnio dalis būtent tuo ir užsiims.
1997-ųjų lapkričio tryliktąją, į pietus nuo Šiaurės Karolinos Didžiųjų Dulsvųjų kalnų, duris atvėrė nauji lošimo namai. Nepaisant niūraus oro, prie durų nusidriekė ilga eilė ir, šimtams žmonių plūstant į kazino, įstaigos vadovas po kurio laiko pradėjo jiems sakyti, kad jie pasiliktų namuose.
Ultradešiniojoje žiniasklaidoje neretai aptiksi neva baimę turintį kelti žodžių junginį „kultūrinis marksizmas“, kuris tariamai atskleidžia, kas slypi už visų šiandieninių grėsmių tikrosioms vertybėms, tradicinei šeimai ir tautai. Kultūrinis marksizmas paaiškina ir multikultūralizmą, ir feminizmą, ir augančią politkorektiškumo diktatūrą, ir degeneravusią populiariąją kultūrą, ir seksą bet kokia kita poza nei misionieriaus, ir veganus.
„Aš galvoju, kad reikia kovoti, nes mes pavargome nuo visko mažinimo“, – apie nepasitenkinimą minimaliais atlyginimais ir eilę metų negerėjančiomis darbo sąlygomis sako ilgamečiai pašto darbuotojai.
Apibendrinant, dabartinė ekonominė sistema, kuri „moksliniuose“ pagrindimuose save laiko egalitarine, kelia būtinybę atkurti įtikimą socialistinę radikalių visuomeninių pokyčių koncepciją. Man atrodo, kad išeitis slypi kolektyvinės antikapitalistinės jėgos kūrime aplink revoliucinius, taigi, ir feministinius, reikalavimus.
Jeigu tikėsime transporto ekspertais ir specialistais, viešojo transporto operatoriams nederėtų panaikinti kainų visiems keleiviams. Alanui Flauschui, buvusiam Briuselio viešojo transporto tarnybos generaliniam direktoriui ir dabartiniam Tarptautinės Viešojo Transporto Asociacijos generaliniam sekretoriui, “judumo atžvilgiu, nemokamas viešasis transportas yra absurdas“.
Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.
