fbpx

Kultūra

Dirbtinio intelekto girnapusė ant „Vilko valandos“ kaklo

Dirbtinio intelekto girnapusė ant „Vilko valandos“ kaklo

Ne per seniausiai praūžė „LT Game Awards“, kuriuose, be kita ko, buvo rinktas ir geriausias metų lietuviškas stalo žaidimas. Seniai praėjo tie laikai, kai tokia kategorija būtų sudaryta iš smetoninio Snakes and ladders klono „Cirkas“, turkiškos Monopoly kopijos iš turgaus ir badymo peiliu aplink pirštus. Laimėjo „Mergaitė su šautuvu“. Nelaimėjo? Dirbtinio intelekto nešta ir pamesta Tapino „Vilko valanda“. Pats komisijoje sėdėjau, giros bokalą kėliau ir mačiau, kad ne tai jam koją pakišo. Mačiau ir tai, kad DI naudojimas „Vilko valandai“ absoliučiai  nepadėjo.

Vienos radikalios bibliotekos istorija

Vienos radikalios bibliotekos istorija

Balandžio 25 d. Kaune įvyko socialinio centro „Emma“ atidarymo vakarėlis. Ar veikiau atsikraustymo į naują vietą ir įsikūrimo užbaigtuvių vakarėlis. Visiems kauniečiams, be abejonės, pažįstama, „Emma“ iš tiesų atsidarė dar 2016-ųjų gruodžio 27 d. Visą dešimtmetį socialinis centras, tapęs namais įvairioms progresyvioms miesto iniciatyvoms ir kitiems nepritapėliams, veikė mėlyno medinuko A. Mickevičiaus g. 35 antrame aukšte. O šiais metais buvo nuspręsta atversti naują lapą, atsišviežinti ir persikraustyti į naują, žymiai didesnę erdvę. Į I. Kanto g. 25 patalpas persikėlė ne tik kolektyvas, pavadinimas ir baldai, bet ir plati biblioteka, viena esminių bet kokio kairuoliško socialinio centro dalių. 

Dostojevskis mobilizuotos moralės laikais

Dostojevskis mobilizuotos moralės laikais

Pauliaus Gritėno tekstas „Rusijos nusikaltimas ir bausmė“, publikuotas LRT portale, yra poleminis ir aiškiai vertybinis pasisakymas apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Autorius teigia, kad ši agresija turi būti įvardijama be išlygų – kaip nusikaltimas, o bandymai ją aiškinti geopolitiniais interesais, civilizaciniais skirtumais ar „sudėtingu kontekstu“ rizikuoja tapti moraline kapituliacija. Tekstas polemizuoja su tuo, ką Gritėnas vadina Vakarų ambivalentiškumu – polinkiu niuansuoti ten, kur, jo manymu, būtina aiški riba tarp kaltės ir jos normalizavimo.

Meno kūrėjų autonomija – nuo ko? 

Meno kūrėjų autonomija – nuo ko? 

Pirmiausia turiu pabrėžti, kad labai džiaugiuosi GPB straipsnių įvairove pastaruoju metu. Įdomu, kad jau ne viename GPB straipsnyje skaitau apie tai, kaip meno ir kultūros darbuotojos yra priskiriamos kapitalo tarnams ir gal net išnaudotojų, suprask, elito klasei. Jaučiu, kad tai galėtų būti bendras kairysis sentimentas: jei tu gauni pinigų ir gyveni iš darbo kultūros sferoje – iš karto įtartina. Žinoma, viską kiek supaprastinau, bet pabandysiu išskleisti problemą plačiau. Pati esu kultūros ir meno darbuotoja, todėl pastabas priimu asmeniškai.

Kur kairioji alternatyva?

Kur kairioji alternatyva?

Jau daugiau nei pusę metų vykstant įvairiems protestams ir pasipriešinimo akcijoms prieš esamą NA-LSDP koaliciją, jaučiuosi lyg įstrigęs tarp dviejų fronto linijų. Sekdamas viešąjį diskursą bei batalijas tarp dešiniųjų ir kairiųjų apie kultūros protestus, dažniausiai sutinku būtent su kairiųjų argumentais ir vertinimu. Ir vis dėl to praktikoje stoviu toje pačioje barikadų pusėje kaip P. Gritėnas, o ne A. Bielskis.

Kultūra kaip ideologinė struktūra: Lietuvos kultūros protestų dialektika

Kultūra kaip ideologinė struktūra: Lietuvos kultūros protestų dialektika

Lietuvos kultūros bendruomenės pasirašyta peticija „Prieš LR Kultūros ministerijos politinį išmainymą“ ir ją sekę protestai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip kova už kultūros autonomiją, demokratines vertybes ir profesionalumo principus. Tačiau šis įvykis atveria gilesnį klausimą nei konkretus ministerijos paskirstymo ginčas: ką iš tikrųjų reiškia „kultūra“ valstybėje, kurioje jos institucinis egzistavimas glaudžiai susijęs su politine valdžia, ekonomine galia ir simboline tvarka?

Analizė remiasi kritinės teorijos ir ideologijos analizės prieiga, siekiant parodyti, kaip kultūros autonomijos diskursas funkcionuoja kaip valstybės moralinio legitimumo mechanizmas.

Nahed Awwad: „Palestinos menas yra labai geras Palestinos ambasadorius“

Nahed Awwad: „Palestinos menas yra labai geras Palestinos ambasadorius“

„Dokumentavimas man svarbus kaip būdas priešintis tikrovei, su kuria nesutinku. Turiu užfiksuoti tai, kaip viskas buvo ir kaip yra, nes žmonės be atminties yra tarsi kompiuteris, tuščia mašina. Izraelio armija daug kartų mėgino sunaikinti palestiniečių atmintį. 1948 m. jie konfiskavo ištisas bibliotekas, nuotraukų archyvus. Tą patį jie padarė 1967 m. karo metu, 1982 m. okupavę Beirutą. 2002 m. Izraelio armijai vėl įsiveržus į Vakarų Krantą, kareiviai atėjo į mano biurą – tuo metu dirbau televizijos stotyje Ramaloje. Jie pasiėmė daugybę daiktų, įskaitant ir kietuosius diskus. O mes priešinamės saugodami atmintį ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms. Šias pastangas atpažįstu daugelyje palestiniečių menininkų ir kino kūrėjų.“