Arabų apokalipsė
Etel Adnan (1925–2021) – Libano ir JAV rašytoja, poetė, tapytoja. Studijavo filosofiją Sorbonos (Prancūzija), Kalifornijos
Kultūra
Izraelietis Berlyne: „Šis karas, kaip ir visi karai prieš tai, nėra sprendimas“
Mati Shemoelofas, gimęs 1972 m. Haifoje, yra arabų ir žydų autorius, dešimt metų gyvenantis Berlyne. Izraelyje jis išleido dešimt knygų: septynis eilėraščių rinkinius, apsakymų rinkinį, eseistikos knygą ir romaną. Pirma knyga Vokietijoje – eilėraščių rinkinys Bagdad. Haifa. Berlin (2019). Be to, pasirodė jo radijo pjesė „Būsimas krantas“ (Das künftige Ufer, 2018). Antra knyga šioje šalyje – eilėraščių rinkinys „Laivelį savo rankoje vadinu randu“ (Das kleine Boot in meiner Hand nenn ich Narbe: Gedichte, 2023). Shemoelofas prisidėjo prie dviejų Vokietijos sostinės literatūrinių grupių įkūrimo: „Poetic Hafla – daugiakalbis meninis vakarėlis“ ir „Anu – žydai ir arabai rašo Berlyne“. Kai kurie jo tekstai išspausdinti antologijoje „Ką tai turėtų reikšti: naujoji hebrajų poezija Vokietijoje (Was es bedeuten soll: Neue hebräische Dichtung in Deutschland, 2019).
Antropologės žvilgsnis į JAV-Meksikos pasienį. Ko Lietuva gali ten pasimokyti?
Šią knygą perskaityti svarbu tam, kad galėtume apmąstyti savo pačių ribotumą, užuot ieškojus pasiteisinimų apsistatyti fizinėmis sienomis, kurios žeidžia labiau negu saugo. Smurto, prievartos ir rasizmo akivaizdoje kritinis mąstymas apie sienas kaip socialinius konstruktus – svarbus žingsnis etiškesnės bendruomenės kūrimo link.
Vitalistinė „Vesper“ fantazija
„Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.
Nietzschė ir Marxas, kūjis ir pjautuvas. O kur keptuvė?
Todėl truputį atrodo, kad šalia Marxo ir Nietzschės reiktų kažko trečio, o dar geriau – trečios. Jei jau tikrai norime kalbėti apie politinę filosofiją „XXI amžiui“, tai turime klausti savęs – kiek mūsų auditorijos yra matę kūjį ir / ar pjautuvą, o tuo labiau – laikę juos rankose? Tačiau bemaž visi esame laikę ir pagal paskirtį naudoję, pvz., kompiuterio pelę ir keptuvę. Keptuvės vaizdinys, beje, atrodo visai tinkamas, jei norime kalbėti apie darbo klasę, kuriai priklauso ne tik BMW automobiliui detalę tekinantis meistras, bet ir „Starbucks“ baristas ar „Bolto“ pavežėjas. O tuo labiau – gausybė apmokamą ir neapmokamą reprodukcinį, namų ruošos, rūpybos darbą dirbančių darbuotojų visame pasaulyje.
Teatro bibliotekininkas Kristupas: mano darbui reikia sveiko fanatizmo
„Teatro biblioteka iš esmės yra visas muzikinis gyvenimas. Pvz., rugsėjį rengiamės pastatyti premjerą, tai dar prieš repertuaro tvirtinimą pirmasis skambutis būna man – ar mes turime natų, jeigu ne, ar yra iš kur išsinuomoti ar nusipirkti, kokios yra sąlygos, ir tik atsakius į šiuos klausimus, priimamas sprendimas.”
Nesibaigianti kairės agonija
Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
Aš, kaip ir tu, kartais nekenčiu; tu, kaip ir aš, prašai nepalikti
Problemiški teiginiai, išvados ir įsitikinimai knygoje byra kaip žirniai iš praplyšusio maišo, tačiau pradėti norėčiau nuo, mano manymu, paties pagrindinio, bet sunkiausiai apčiuopiamo, todėl galimai žalingiausio. Toks gali įsliūkinti nepastebėtas kaip koks pelėsis ir taip apraizgyti smegenis, kad atsipeikėsime tik kaip aidas kartodami: nirštantis bulius, prakeikti melai ir kliedesiai, nesvarbu, ką darote, vis tiek esate pasmerktas… Žodžių junginiai po dvitaškio yra autorių pasirinkti poskyrių pavadinimai. Iškart kyla įtarimas, kad jautrumo knygoje maža.
„Squid Game“ – (ne)vaikiškas žaidimas pagal neoliberalias taisykles
Taigi, žaidime klasiniu aklumu grįsta individualistinė prieiga prie galimybės laimėti mažai kuo skiriasi nuo nūdien už lango vykstančios estafetės. Egalitarizmas čia iškyla kaip gražus ir tuščias žodis, idealistiškai nekreipiantis dėmesio į ekonominio statuso, lytinės tapatybės, etninės kilmės ar kitas, lygybę hierarchizuojančias, socialines dimensijas. Kaip asmenims, gyvenantiems skurde ir neturintiems sąlygų įgyti kokybišką išsilavinimą, aukštyn kilti nuopelnais varomos visuomenės liftu?
Kas šiandien žaidžia „Kalmaro žaidimą“?
Žiūrint, kaip žmonės renkasi mirtiną žaidimą, kad grąžintų skolas, kyla mintis – galbūt kai kurie tiesiog galėtų pabėgti į kitą šalį? Kam taip rizikuoti savo gyvybe, jei gali tiesiog nusikratyti skolos ir pradėti naują gyvenimą kažkur kitur? Nebūtina apie tai teorizuoti – nemažai žmonių išties tai bando, keliaudami į Europos Sąjungą. Deja, pasirodo, tikimybė mirti ar likti sužalotam ir šiuo atveju yra ne tokia maža.