fbpx

Kultūra

„Squid Game“ – (ne)vaikiškas žaidimas pagal neoliberalias taisykles

„Squid Game“ – (ne)vaikiškas žaidimas pagal neoliberalias taisykles

Taigi, žaidime klasiniu aklumu grįsta individualistinė prieiga prie galimybės laimėti mažai kuo skiriasi nuo nūdien už lango vykstančios estafetės. Egalitarizmas čia iškyla kaip gražus ir tuščias žodis, idealistiškai nekreipiantis dėmesio į ekonominio statuso, lytinės tapatybės, etninės kilmės ar kitas, lygybę hierarchizuojančias, socialines dimensijas. Kaip asmenims, gyvenantiems skurde ir neturintiems sąlygų įgyti kokybišką išsilavinimą, aukštyn kilti nuopelnais varomos visuomenės liftu?

Kas šiandien žaidžia „Kalmaro žaidimą“?

Kas šiandien žaidžia „Kalmaro žaidimą“?

Žiūrint, kaip žmonės renkasi mirtiną žaidimą, kad grąžintų skolas, kyla mintis – galbūt kai kurie tiesiog galėtų pabėgti į kitą šalį? Kam taip rizikuoti savo gyvybe, jei gali tiesiog nusikratyti skolos ir pradėti naują gyvenimą kažkur kitur? Nebūtina apie tai teorizuoti – nemažai žmonių išties tai bando, keliaudami į Europos Sąjungą. Deja, pasirodo, tikimybė mirti ar likti sužalotam ir šiuo atveju yra ne tokia maža.

„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.

Kapitalistinis Marko Fisherio realizmas – „juodoji piliulė“ ar vilties manifestas?

Kapitalistinis Marko Fisherio realizmas – „juodoji piliulė“ ar vilties manifestas?

Tai išties aktualus ir vertingas veikalas, kuris jau nuo 2009 m. kelia bangas pasauliniu mastu ir vis dar yra gausiai aptarinėjamas, nes užduoda sunkiasvorį klausimą – nejau alternatyva kapitalizmui neegzistuoja? Žinant knygos pasisekimą ir neblėstantį populiarumą, lietuviškai ji būtų galėjusi pasirodyti ir gerokai anksčiau, bet tai nieko pernelyg nekeičia – prabėgus dvylikai metų leidinio pavadinime užduodamas klausimas vis dar meta ilgą šešėlį, o per šį laiką padėtis pakito toli gražu ne taip, kaip mums norėtųsi.

Lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo

Lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo

Kadaise distopiniai filmai ir romanai buvo vaizduotės pratimai – juose vaizduotos katastrofos buvo pretekstas papasakoti apie po jų atsiradusius kitokio gyvenimo būdus. „Žmonių vaikuose“ šito nebėra. Vaizduojamas pasaulis čia atrodo panašesnis į mūsiškio plėtinį arba intensyvesnę versiją nei į jo alternatyvą. Šiame pasaulyje, kaip ir mūsiškiame, ultraautoritarizmas ir Kapitalas visiškai nėra nesuderinami: čia sugyvena koncentracijos stovyklos ir tinklinės kavinukės.

Kabantys sodai statybvietėje: Vytauto Rimkevičiaus filmų apžvalga

Kabantys sodai statybvietėje: Vytauto Rimkevičiaus filmų apžvalga

Lietuva ir Vilnius nėra ar nebėra kažin koks rojus aplinkosaugos klausimais. Čia taip pat neteisėtai kertami medžiai, čia taip pat reikia saugoti parkus, čia ruošiamasi tiesti Šiaurinį kelią tiesiai per paveldosauginį Ozo draustinį. Čia taip pat gamta aukojama verslo ir kapitalo interesams. Apie tai kalba ir filmų autorius. Jo darbai puikiai įtaiko į didėjantį susirūpinimą aplinkosaugos temomis Lietuvoje.

Ką mums sako kalėdiniai filmai? Trys gero gyvenimo svajonės

Ką mums sako kalėdiniai filmai? Trys gero gyvenimo svajonės

Kam nepatinka kalėdiniai filmai? Tikriausiai daug kam. Bet tai – nelabai svarbu, nes jų vis tiek neįmanoma išvengti. Šiokiomis dienomis televizijos ir žiūrovų santykis primena tą seną sovietinį juokelį: „Jie apsimeta, kad mums rodo, mes apsimetam, kad žiūrim“. O per šventes televizijos paleidžia kūrybinius darbuotojus atostogų ir nustoja net ir apsimetinėti. Jei valstybinė televizija dar bando išlikti „kultūringa“ ir rodo Monte Karlo cirko festivalį arba kalėdinį interviu su kuriuo nors kardinolu, tai komercinės TV pagaliau gauna progą atsipūsti.

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Paskutinioji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Joje daugiau dėmesio, kaip ir kritikos, skiriama filosofui Markui Fisheriui bei jo pernelyg naiviam požiūriui į reivą. Aptariamas ir mąstytojo pasiūlytas „rūgšties komunizmo“ konceptas, toliau svarstomas malonumo ir politikos santykis, nuvedantis prie „Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo“ leidinio „Viskas bendra“, su kurio turiniu polemizuojama. Tai leidžia iškelti klasinius klausimus, įsitaisančius tarp kairėje plintančių „prabangos komunizmo“ idėjų ir poreikio turėti tvirtą bei koordinuotą kairiąją organizaciją vietoje dažnai abejotinų anarchistinių ir horizontalistinių iniciatyvų.

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).”