fbpx
Du paveikslėliai su Makauli Kalkinu, vienas – iš filmo „Vienas namuose“, kitame – Kalkinas su veido kauke

Ką mums sako kalėdiniai filmai? Trys gero gyvenimo svajonės

Kam nepatinka kalėdiniai filmai? Tikriausiai daug kam. Bet tai – nelabai svarbu, nes jų vis tiek neįmanoma išvengti. Šiokiomis dienomis televizijos ir žiūrovų santykis primena tą seną sovietinį juokelį: „Jie apsimeta, kad mums rodo, mes apsimetam, kad žiūrim“. O per šventes televizijos paleidžia kūrybinius darbuotojus atostogų ir nustoja net ir apsimetinėti. Jei valstybinė televizija dar bando išlikti „kultūringa“ ir rodo Monte Karlo cirko festivalį arba kalėdinį interviu su kuriuo nors kardinolu, tai komercinės TV pagaliau gauna progą atsipūsti.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Nuo pat ryto pasipila „Betovenas 4“, „Beždžionėlė ledo ritulininkė“ ir visa „Žiedų valdovo“ trilogija. O ką? Vis tiek visi žiūrės, ką jie daugiau veiks šiom dienom, kur jie dėsis.

Mes, keliaudami nuo stalo prie stalo, irgi nebejaučiame pareigos labai kreipti dėmesį į amžinai įjungtą televizorių. „Bi tik zyz“. O kartais tas zyzimas dar ir pasitarnauja, patogiai „išminuodamas“ nepatogią temą. Pusbrolis ir vėl sakinį pradėjo „Aš nieko prieš juos neturiu, bet“? Rinkitės:

a) įsitraukti į ilgą ir aršią diskusiją, kuri gal ir pastums įsisenėjusias nuomones į kurią nors pusę, bet pareikalaus daug jėgų ir baigsis nejaukia fraze „Nu kiekvienam savo“
b) nudelbt akis ir braukyti telefoną, kol giminės išsikalbės; VTF va vis po naują postą išmeta, lyg žinodami
c) nedelsiant sušukti: „Bet jūs pažiūrėkit, ale ir kaip ji neparpuola su tom pačiūžom!“

Kalėdinių filmų kūrėjai irgi nepersistengia su meninėmis pretenzijomis ar visuomenės kritika. Visi atsipalaiduoja, niekas nebeapsimetinėja – ir įvyksta kalėdinis stebuklas. Tvarte prabyla gyvulėliai, o kalėdiniai filmai tampa grynąja forma, komiksais, visų svajonių, kurias turėtumėm svajoti, atspindžiu.

O nuo svajonių niekur nepabėgsi. Net šiemet, kai kelias pas mamą užtvertas betono luitu, o kalėdiniame ofiso vakarėlyje baisius megztinius demonstruojame per zoomą. Net atvirkščiai – paprastos kaip trys kapeikos kalėdinės svajonės padės mums pabėgti nuo kraupios ir chaotiškos realybės. Ir nėra ko nustebti, jei palatoje, kurioje kosima krauju, televizorius ar išmanusis jaukiai rodo „Vieną namuose“.

Tad ką mums, apie mus ir apie mūsų visuomenę sako kalėdiniai filmai – nuostabiosios gero, paprasto, ramaus gyvenimo svajonės?

 

„Vienas namuose“ (Home Alone), arba Buržujų Kerštas

Makalisteriai turi penkis vaikus ir gyvena didžiuliame trijų aukštų name Čikagos priemiestyje, kuriame pakanka vietos dar bent penkiems sūnėnams ir dukterėčioms. Bent penkiems, nes net ir su interneto pagalba suskaičiuoti visas galvas žiūrovui ne ką lengviau, nei filmo herojams. Kartu su filmu išleistoje knygoje rašoma, kad šeimos tėvas Piteris – verslininkas, o mama Keit – drabužių dizainerė. Puikiai sekasi ir Piterio broliui Robui: jis gyvena Paryžiuje ir litų akivaizdžiai nestokoja, nes gali apmokėti keliolikos žmonių skrydžius iš Čikagos į Paryžių ir atgal – per šventes!

Pamąstykime kartu. Kiek pažįstate šeimų, auginančių bent penkis vaikus? O kiek iš jų gyvena trijų aukštų namuose prestižiniuose rajonuose? Ar jose abu tėvai dirba gerai apmokamus, vadovaujančius, kūrybinius darbus? Puikiai atrodo, turi laiko ir jėgų mylėti tiek save, tiek vaikus? Ar skrenda tokios daugiavaikės šeimos atostogų į kitus žemynus? Aš, tiesą pasakius, ne tai kad nepažįstu tokių pasakų personažų – man atrodo, net „Žmonėse“ apie juos nesu skaitęs.

Galima, žinoma, ir įsivaizduoti, kad JAV, toje galimybių šalyje (mhm, kurgi ne), tokia šeima iš tikrųjų egzistuoja. Gerai paieškoję, gal net rastumėm „tikruosius Makalisterius“, gal net ir tos pačios Čikagos priemiestyje. Bet iš tikrųjų „Vienas namuose“ šeimynėlei ir nebūtina realiai egzistuoti. Makalisteriai – tarsi komiksų superherojai, kurių supergalia – tai, kad jiems gyvenime tiesiog viskas sekasi. O silpnybė, žinoma – negebėjimas susikaupti, kai reikia skaičiuoti vaikus.

Tokiam tobulam komikse pasirodo lygiai tokie pat komiksiniai blogiukai Haris ir Marvas. Apskurę, neaiškūs, durnoki, žiaurūs… Kaip ir kodėl „Šlapieji banditai“ tapo banditais – neaišku. Ką jie veikia su gėrybėm, kurias išneša iš turčių namų? Maitina savo pačių alkstančias šeimas, prageria, paaukoja maltiečiams? Nesužinosim. Viskas, ką žinom – kad jie nori vidiakų, o Makalisterių namą apiplėšti jiems tiesiog principo reikalas.

Kadras iš filmo „Vienas namuose“, kuriame plėšikai Haris ir Marvas grasina Kevinui

Kitaip tariant, gerų žmonių, kuriems viskas sekasi, namą ketina apiplėšti žulikai, tiesiog žulikai, kurių vienintelė motyvacija – nes jie žulikai. Nėra jokių ekonominių ar socialinių priežasčių, kodėl taip yra. Yra kaip yra. Geriems žmonėms turi toliau gerai sektis, o žulikus, kaip pasakytų Arūnas Valinskas ar delfi komentatoriai, reikia šaudyt.

Kevinas Makalisteris taip ir padarys. Atkreipkime dėmesį – Kevinas apie plėšikų apsilankymą žinojo labai iš anksto. Jis – vienas namuose paliktas vaikas, kuriam gresia pavojus. Jis galėjo paskambinti policijai. Galėjo kreiptis į kaimynus, galėjo pasipasakoti apie tai kam nors bažnyčioje. Galėjo toje pačioje bažnyčioje ir saugiai pasilikti nakčiai. Taip, vagys išneš vidiaką ir kitus brangesnius daiktus, galbūt piktybiškai užlies namus vandeniu, bet niekieno sveikatai ir gyvybei nekils pavojus.

Filme, žinoma, paaiškinama, kad jis bijojo skambinti policijai, nes manė, kad jį suims už pavogtą dantų šepetuką. Tik kad alibi nelabai įtikimas, nes galų gale jis tai policijai ir paskambina – bet tik tada, kai žulikai jau (nepabijokim to žodžio) nukankinti.

Trumpai tariant, Kevinas Makalisteris norėjo, kad Haris ir Marvas ateitų pas jį į namus, nes norėjo jiems atkeršyti. Atkeršyti už tai, kad gviešiasi daiktų, kurių patys neturi, o Kevinas – turi. Nes tokios progos praleisti negalima: pagaliau, pagaliau neabejotina realybe tampa buržujų fantazija, kad tai, ką jie turi, jiems visiškai teisėtai priklauso, kad jie viską susikūrė patys, va šitom va rankom, o skurdžiai, veltėdžiai, daugiau nieko ir neveikia, tik kuria planus, kaip visą šitą jiems nepriklausantį turtą šlykščiai nusavinti.

Susitvarkyti su žulikais geriausia pačiam, nėra čia ko įsivaizduot, kad kažkas tave apgins ar apsaugos. Smagu pastebėti, kad sudėtingą spąstų sistemą Kevinas sukonstruoja lygiai taip, kaip dažnas stambesnis verslininkas ar šiaip buržujus įsivaizduoja savo gyvenimo kelią: viską pats, niekam nepadedant, per nuosavus gabumus ir juodą darbą.

Smagu ir tai, kad „Šlapieji banditai“, atrodo, galėtų į dvikovą iškviesti Dankaną Maklaudą. Nuo traumų, kurias patyrė Haris ir Marvas, paprastas mirtingasis būtų penkis kartus šaukštą padėjęs. Bet toks nemirtingumas natūralus tiek komiksams, tiek vaikiškiems filmams, tiek buržujų vaizduotėse gyvenantiems žulikams. Kaip jau minėjau, jie juk ne visai žmonės, jie – pati veltėdžio, parazito, piktai tavo leksusą nužvelgiančio varguolio idėja. Tarakonai, žinot, net atominį karą išgyventų!

Pabaigoje reikia nepamiršti pridurti, kad „Vienas namuose“ – labai juokingas ir gerai sukaltas filmas, tiesiog klasika, daug kam tapusi miela kalėdine tradicija. Iš dalies – ir dėl šios paprastos, aiškios, šiltos svajonės, į kurią taip gera panirti. Juk toks pasaulis tikrai būtų nuostabus: geri žmonės gerai ir gyventų, nusikaltimus vykdytų tik tiesiog blogi žmonės, o iš antro aukšto ant galvos nukritęs lygintuvas paliktų tik juokingą raudoną žymę.

 

„Tegyvuoja meilė“ (Love Actually), arba Norintiems Džiaugtis

Tikslesnis filmo pavadinimas būtų „Tegyvuoja įsikliopinimas“ (įsižiūrėjimas, susižavėjimas ar pan.). Liežuvis sunkiai apsiverstų didžiąją dalį filme rodomų santykių vadinti „meile“. O jei kažkam ir apsiverstų, tai… na, didžiausios sėkmės jiems/joms realiuose santykiuose!

Ir juokinga, ir iškalbinga tai, kad arčiausiai prie „meilės“ čia priartėja santykiai su mažiausiai „romantikos“: ilgamečių sutuoktinių (Haris ir Karen), brolio ir jį slaugančios sesers (Sara ir Maiklas), bendrą netektį išgyvenančių patėvio ir įsūnio (Danielis ir Semas), galbūt net dainininko ir jo prodiuserio (Bilis ir Džo).

Toks pats juokingas ir iškalbingas ir filmo Londonas – fantazija, kurioje daugiausiai ir teisingiausiai gyvena pasiturintys, heteroseksualūs, balti britai. Taip, yra pora juodaodžių personažų, vaidinančių „nepagrindinius draugus“. Neturtingų žmonių irgi yra keletas. Jie – arba truputį kvaili ir juokingi (kaip premjero namų darbininkės Natali šeima), arba truputį nevykėliai ir šlykštūs (kaip prie visų ir kiekvienos moters besikabinantis Kolinas).

Kadras iš filmo „Tegyvuoja meilė“: šokantis Hugh Grantas

Apie tai, kad būna ir neheteroseksualių žmonių, užsimenama lygiai du kartus. Vieną kartą – nes egzistuoja toks Eltonas Džonas. Kitą – kai patėvis paklausia, ką jo įsūnis įsikliopino mokykloje, berniuką ar mergaitę. Tokiame „normalių“ (heteroseksualios monogamijos) santykių fone šleikščiai „maištingas“ atrodo net ir pornhubinis Kolino nuotykis su trimis amerikietėmis. Tik kad šleikštulys aiškiai ima viršų. Visa Kolino istorija… Kodėl?

Ne britų Londone tikriausiai irgi mažoka, nes egzotiškų užsieniečių tenka ieškoti už griovio, Prancūzijoje. Egzotiškiausia, ką pavyko rasti – portugalai. Kodėl ne arabai, kinai, jamaikiečiai ar bulgarai? Nes, viena vertus, portugalai (vis dar) gali būti egzotiški – tamsesnio gymio, nepasiturintys, darbininkiški, bendruomeniški, kalbantys „keistesne“ kalba. Kita vertus, jie (lyg) ir Vakarų europiečiai, Britanijoje jų gyvena palyginus nedaug, tad niekas nesipiktins.

„Tegyvuoja meilė“ – progresyvaus liberalizmo fantazija, kad šiaip viskas gerai, mums reikia tik šiek tiek tolerancijos, įvairovės ir atjautos pabarstukų ant tradicijos keksiuko. Pagrindiniai veikėjai toliau gali likti jauni, turtingi, gražūs, balti, heteroseksualūs, jei kur nors fone pašmėžuos tamsesnis veidas, daugiavaikė proletarų šeimyna, psichikos sutrikimas ar „tie gėjai tokie savotiški“ juokelis.

Kam keisti dalykus iš esmės, jei gali sutvarkyti viską taip, kad tiesiog paviršiuje nebūtų prie ko prisikabinti? Kaip rašė The Guardian, „Tegyvuoja meilė“ – tobula „laikų, kai dar nebuvo tiek politikos“ fantazija. Rugsėjo 11-oji jau įvykusi, bet iki 2005 m. Londono atakų dar pora metų. Ekonomika auga, iki didžiosios krizės – dar penkmetis. Premjeras, ne iki galo suprasi, leiboristas ar toris (nesvarbu), myli tėvynę, merkia akį Margaret Tečer portretui ir pasipriešina grubiam JAV prezidentui. Ne todėl, kad nenori veltis į eilinį nusikaltimą žmoniškumui kur nors, sakykim, Irake, o todėl, kad turi „riteriškai apginti patinkančios merginos garbę“.

Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas mėgdžioja sceną iš filmo „Tegyvuoja meilė“
Borisas Džonsonas linki mums visiems linksmų Kalėdų

Iki #MeToo išsprogimo – dar keturiolika metų, bet seksualinio priekabiavimo samprata tikriausiai nebuvo išrasta 2017-aisiais. Kaip ir supratimas, kad meilė (ar „meilė“) akivaizdžioje hierarchijoje, tarp viršininkų ir jų pavaldinių, dėstytojų ir studentų, mokytojų ir mokinių – gerokai problematiška. Čia trys istorijos – apie vyresnį viršininką ir jaunesnę pavaldinę, dviejose iš jų moterys dirba kambarinėmis. Moterys tvarko premjero rezidenciją ir rašytojo vasarnamį, prižiūri vaikus ir neįgaliuosius. Danielis ir Samas – vienintelė išimtis, nes jų namų ūkio moterį nuo nesibaigiančio darbo išlaisvino mirtis.

Jei atlieka laiko, dar moterys gali mylėti arba būti sekso objektais. Sarai to laiko, panašu, neatlieka. Nes reikia rinktis vieną iš dviejų – arba rūpiniesi broliu, arba turi romantinių santykių, kas čia per godumas norėt abiejų. O jos įsikliopintam Karlui, panašu, vien nuo minties, kad Sara turi brolį su psichikos sutrikimu, iš karto dingsta visas libido. Ai šeimoj yra problemų? Nu ką padarysi, nebus tada antro pasimatymo.

Sekretorės Mios personažas turi tik dvi paskirtis – visaip gundyti viršininką ir rengti Kalėdų vakarėlius. Už seksualumą jos, žinoma, laukia bausmė – gyvena viena, yra (akivaizdžiai!) vieniša ir nelaiminga. Panašiai už patrauklumą buvo bausta Natali – atleista, nes viršininkas „negalėjo šalia jos tvardytis“. O amerikietės apskritai yra kvaili sekso objektai, tiek žinių.

Moterys „Tegyvuoja meilė“ fantazijoje nelabai šnekios. Kažkas paskaičiavo, kad vienai pagrindinei personažei, išskyrus Karen, filme vidutiniškai tenka 27 žodžiai. Štai Natali kelis iš jų išnaudoja atsiprašyti premjero, kad prie jos priekabiavo JAV prezidentas. Karen, vienintelė „kalbanti“ personažė, kalbos dovaną daugiausiai naudoja kitiems emociškai remti ir savajai kančiai slėpti.

Aurelija nekalba angliškai, kaip ir priklauso egzotiškam trofėjui iš tolimojo… Marselio (?). Ji iš esmės visiškai nepažįsta Džeimio, kurio namus tvarkė, bet su juo tuoktis – visiškai nebaisu. Džiulietai atrodo OK, kad jos vyro draugas Markas su ja beveik nebendrauja, bet namie laiko videokasetę, kurioje – vien jos veido stambūs planai. Juk „išprotėję“ vyrai – taip romantiška! Nes šioje fantazijoje moterys iš esmės neegzistuoja, nebent kaip vienmatės šių sufantazuotų, „galvą pametusių“ vyrų fantazijos.

Kas be ko, tokiame fone atsiranda vietos ir porai iš tikrųjų mielų progresyvesnių įžvalgų. Pvz., tai, kaip nerangiai, „bachūriškai“ iš Eltono Džono vakarėlio parsivilkęs Bilis prisipažįsta meilėje savo prodiuseriui Džo. Abu dar nerangiau apsikabina ir, kad tik nepasirodytų homo, prisimena apie alkoholį ir pornografiją. Juk kas gali būti labiau hetero, nei du girtėjantys draugeliai, kartu žiūrintys pornuškę? Arba – „sekso dubleriais“ dirbančių Džono ir Džudi romanas. Jie – iš tų retų personažų, kurie ne tik kažką šitam filme iš tikrųjų dirba (o ne tik darbovietėje ieško to vienintelio), bet ir turi progą susipažinti, paplepėti prieš „įsimylėdami“.

Ir vis dėlto, „Tegyvuoja meilė“ fantazija – daug klastingesnė, nei „Vieno namuose“, nes joje gyvenantys personažai, tegul ir atrinkti „teisingai“, tegul ir dvimačiai ar vienmačiai, gali daug labiau priminti mus pačius/pačias. Arba bent jau idealiąsias normalumo formas, su kuriomis visą gyvenimą vienaip ar kitaip visi/visos tvarkomės. Tikriausiai nedaug žmonių psichologui pasakojasi apie neišpildytą troškimą paleisti dažų kibirėlį žulikui į galvą. Užtat visai nemažai – apie seksualinį priekabiavimą, įvairiausių normų neatitikimą arba „meilės kaip iš to filmo“ stygių.

 

„Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“ (Операция „Ы“ и другие приключения Шурика), arba Atgal į Prarastą Ateitį

Taip, „Šuriko nuotykiai“ nėra „tikras“ kalėdinis/naujametinis filmas, kaip, pvz., „Likimo ironija, arba Po pirties“. Bet apie pastarąjį dar bus progų parašyti. O Šurikas lietuviškose televizijose taip pat ištikimai pasirodo aplink Kalėdas. Be to, paskutinė, titulinė jo novelė vyksta siaučiant pūgai ir speigui. Todėl man „Operacija „Y“ visada siejosi ir tebesisieja su žiemos šventėmis.

Tai, kaip į šią komediją reaguodavo ir reaguoja vyresnioji, „tėvų“ karta, apie XX a. vidurį gimę žmonės, visada atrodė ir tebeatrodo kiek paslaptinga. „Operacija „Y“ – labai gera, tikrai juokinga bufonados stiliaus komedija, taip. Vis dėlto tėvų akyse pasirodžiusi ašara visada spindi ne tik juoku, bet ir kažkokiu atpažinimo, atsipalaidavimo, jaukumo atspalviu.

Kadras iš filmo „Operacija Y“, jame – chuliganas, brigadininkas ir Šurikas

Vien jam pasirodžius TSRS kino teatruose, į filmą parduota 70 milijonų bilietų, jis iki Sovietų Sąjungos griūties išliko populiariausių filmų dešimtuke. Filmo frazės ir personažai greitai tapo visaliaudiniu folkloru. Nė vienam liesam, akiniuotam berniukui nuo 1965 m. nebereikėjo toli ieškoti pravardės. „Alkoholikai, chuliganai ir tunijacai“, „Reikia, Fedia, reikia“, „Mokykis, studente“, „Iščio!“, „O kur bobutė? – Aš už ją“… Šitie, būna, net kokiam labai kultūringam, labai „sovietinį šleifą nusimetusiam“ Tapinui praslysta.

Viena vertus, tai – Tarybų Sąjungos fantazija jos augimo metais, vadinamosios „raudonosios gausos“ svajonė. Auga pramoninė gamyba, kyla nauji miestai ir daugiabučių rajonai, universitetai pilni studentų, gyvenančių naujuose, patogiuose butuose ir bendrabučiuose. Sibire kuriasi Akademgorodokas, planinės ekonomikos poreikiams vystoma kibernetika… Kosminiai laivai dar gal ir nevagoja mūsų galaktikos gelmių, bet kažką jau vagoja!

Kita vertus, tai – ir tarybinio piliečio, etiškai nusipelniusio šio gero gyvenimo, fantazija. Šurikas – paprastas, geraširdis, darbštus, trumparegis baltapūkis politechnikumo studentas. Nei superherojus, nei išsičiustęs rokenrolas. Radiatoriais it armonikomis groja, romansus dainuoja ir hipsteriškas maikes nešioja tik žulikėliai. Nepaisant to, Saniai puikiai einasi ir darbas, ir mokslai, ir asmeninis gyvenimas.

O ir tie patys žulikėliai – ne banditai įsilaužėliai, svajojantys po vieną nukramtyti vaiko pirštukus. Paprasčiausi alkoholikai tunijacai arba smulkios, bemaž mielos korupcinės schemos vykdytojai, baikščiai vartantys Baudžiamąjį kodeksą. Ne tokie, kuriems reiktų gerai nusvilinti skalpą ir suvaryti po vinį į pėdą. Užteks „pravesti auklėjamąjį darbą“ su rykštele (arba chloroformu), kad suprastų klydę ir prisijungtų prie bendrojo gėrio statybų.

Čia tradiciškai ateina metas „pasmerkti tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių“ (citatos autorė Agnė Rimkutė). Bet davai šį kartą taip nedarykime, tai spėjo ir dar spės padaryti visi, kas netingi. Davai nors per šventes nesiginčykime apie tai, „kaip ten iš tikrųjų buvo“.

Geriau, kaip siūlė britų filosofas Markas Fišeris (remdamasis Slavojumi Žižeku, kuris rėmėsi Walteriu Benjaminu), atidžiau pažiūrėkime ne į tikrovę, o į šią socializmo (socialdemokratijos, realiai egzistavusio socializmo, gerovės valstybės, valstybinio kapitalizmo, sovietmečio ir t. t., ir pan.) fantaziją. Kokią dabartį ji kūrė? Ir, tuo labiau – kokią ateitį ji leido įsivaizduoti?

Tokios praeityje įsivaizduotos ateitys – svarbus ir dažnai pražiūrimas elementas „socializmo istorijoje“. Fišeris kviečia prisiminti pokario „socialinį kompromisą“ Didžiojoje Britanijoje, kai buvo sukurta universali sveikatos apsaugos ir nemokamo aukštojo mokslo sistema, augo algos, statyta daug socialinių būstų, o profsąjungos buvo stiprios ir įtakingos. Bet to, apie ką šiandien vis dažniau sakoma „nebe socializmas, mielieji“, niekas iš tikrųjų nelaikė socializmu ar rojumi žemėje. Toli gražu – toks fonas nebuvo siekiamybė pats savaime, bet leido įsivaizduoti ateitį, kurioje darbo klasė pagaliau iš tikrųjų paims savo gyvenimus į savo rankas.

Kartu su „gerovės dabar“ fantazija, liūdnai konstatuoja Fišeris, neoliberalizmas palaidojo ir „socializmo ateityje“ fantaziją. Ji tapo „prarasta ateitimi“. Kokia ateities fantazija buvo kuriama Sovietų Sąjungoje ir kaip ji buvo prarasta – labai sudėtingas klausimas, į kurį nei aš, nei Šurikas čia neatsakysim. Bet…

Kadras iš filmo „Operacija Y“, jame – Šurikas ir Lida skaito konspektus

Bet „Operacija „Y“ leido tikėti, kad kosminiai laivai toliau skverbsis į mūsų galaktikos gelmes, o juose sėdės kolūkiečių sūnūs iš daugiavaikių šeimų, o ne milijardieriai. Kad progresas nesustos, toliau kils nauji daugiabučiai darbininkams ir bendrabučiai studentams. Kad darbštiems, kukliems, geraširdžiams studentams toliau seksis ir darbe, ir studijose, ir asmeniniame gyvenime. Kad taip, ir toliau pasitaikys korumpuotų sandėlio viršininkų, tinginių ir chuliganų, bet juos nesunku bus pamokyti gerų manierų, „pravesti auklėjamąjį darbą“.

Problematiška? O taip. Ar kas nors tuo „iš tikrųjų“ tikėjo? Dievesergėk ne. Bet jei ką ir turėjome išmokti, tai kad fantazijomis nebūtina tikėti, kad jos veiktų. Ar 1992-aisiais kas nors tikrai patikėjo, kad „istorija baigėsi“? Ar 2003-iaisiais kas nors tikrai tikėjo, kad invazija į Iraką „nugalės terorizmą“? Ar 2008-aisiais iš tikrųjų tikėjome, kad susimovusio bankinio sektoriaus išpirkimas „garantuos stabilumą“? Ar 2020-ųjų pabaigoje kas nors iš tikrųjų tikime, kad „stabilumas“ apskritai egzistuoja?

Šią fantaziją, kad tereikia uoliai dirbti ir viskas bus gerai, žinoma, buvo galima ir vartyti kaip nori. Kaip sakė valytoja Lina D. interviu GPB, ir po nepriklausomybės gajus tebėra pasakojimas, kad „dirbant ir netingint bus galima gerai gyventi“. Pagrindinis skirtumas, ko gero – fantazijai neišsipildžius, kaltinami ne jos kūrėjai ir net ne valdžia, o tie, kurie ja patikėjo. Naivuoliai, sovietonostalgikai, nori, kad jiems kažką kažkas duotų… Mes, užtat, blaivaus proto racionalūs individai ir fantazijomis netikime (žr. praėjusius skyrius arba straipsnį apie viduriniąją klasę).

Kai tam tikros ateitys, tam tikros fantazijos būna prarandamos, tampa gėda prisipažinti, kad kažkada buvai jomis patikėjęs. Nekalbant jau apie tai, kad neišeina ir pykti, jog kažkas tau jas pakišo, prakalė, prastūmė. Lyg būtum pasirašęs sutartį su jų kūrėjais ir padėjęs varnelę, kad neturėsi pretenzijų, jei realybė neatitiks lūkesčių.

Na bet realybė lūkesčių niekada neatitiks. Tai gal mums reiktų geresnės, įvairesnės fantazijos? Ar būtinai naujos? Gal kaip tik būtų galima pasirausti archyvuose ir ištraukti pražiūrėtas senąsias, prarastas ateitis? Gal iš jų kelių sumontuoti vieną? O gal, pradžiai, bent jau įsijungti meniu ir prasieiti per kanalus?


Viršelio koliažas – iš „Vienas namuose“ reklaminio plakato (Twentieth Century Fox) ir Macaulay Culkino „Twitter“ paskyroje įkeltos nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *