fbpx

Istorija

Mano prosenelis bundistas

Mano prosenelis bundistas

„Tad kai pirmąkart [prosenelio] paveikslo pavadinime pamačiau žodį „bundistė“, trumpai pasiguglinau jį ir gyvenau toliau. Tik daug vėliau, po mano pačios reportažų iš Gazos ir kitur, tyrimas virto apsėdimu. Man reikėjo kuo daugiau sužinoti apie Bundą – ne tik todėl, kad jie buvo mano prosenelio bendražygiai, bet ir todėl, kad norėjau vėl į dienos šviesą iškelti grupuotę, kuri beveik visai pranyko, nors buvo tokia teisinga ir tokia teisi.“

Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (III)

Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (III)

„Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą.“

Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (I)

Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (I)

Ultradešiniojoje žiniasklaidoje neretai aptiksi neva baimę turintį kelti žodžių junginį „kultūrinis marksizmas“, kuris tariamai atskleidžia, kas slypi už visų šiandieninių grėsmių tikrosioms vertybėms, tradicinei šeimai ir tautai. Kultūrinis marksizmas paaiškina ir multikultūralizmą, ir feminizmą, ir augančią politkorektiškumo diktatūrą, ir degeneravusią populiariąją kultūrą, ir seksą bet kokia kita poza nei misionieriaus, ir veganus.

Nuo sienos iki sienos

Nuo sienos iki sienos

Apie žydų socializmo istoriją ir antisemitizmą šių dienų Rytų Europoje portalo „LeftEast“ bendradarbis Jamesas Robertsonas kalbasi su Los Andžele įsikūrusios kultūrinės organizacijos „Yiddishkayt“ („Jidiškumas“) direktoriaus pavaduotoja Clare Fester.

Kultūros istorikė V. Davoliūtė: tremtys buvo sulietuvintos ir „sukatalikintos“

Kultūros istorikė V. Davoliūtė: tremtys buvo sulietuvintos ir „sukatalikintos“

„Daug kas yra girdėję mokykliniuose vadovėliuose cituojamos tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės istoriją. Bet mažai kam žinoma, kad tremtyje ji susipažino su žydaite Liuba Segal. Ten paauglės merginos tapo geromis draugėmis. D. Grinkevičiūtės istorija tapo vadovėline, L. Segal Lietuvoje beveik nežinoma. Šis pavyzdys parodo, kad Lietuvos žydų tremčių istorija dar yra iš esmės nepapasakota.“

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.

Kas dar įkvepia kairiuosius? Rudis Dutschke ir „Ilgas žygis per įsitvirtinusias institucijas“

Kas dar įkvepia kairiuosius? Rudis Dutschke ir „Ilgas žygis per įsitvirtinusias institucijas“

Pastaruoju metu Vakarų Europoje pradėjo sparčiai augti žaliųjų partijų populiarumas. Vokietijoje „Die Grünen” šiuo metu yra viena populiariausių partijų šalyje. Tačiau kas yra šie žalieji? Vokietijoje juos palaiko daugiausia aukštesnes pajamas gaunantys miestų gyventojai, tuo tarpu tarp darbo klasės ir mažesnes pajamas gaunančių rinkėjų šios partijos populiarumas yra mažesnis. Galbūt neatsitiktinai Vokietijos žalieji kartais vadinami „vėjo jėgainių neoliberalais“. Tačiau pradžioje socialiniai judėjimai teikė kiek kitokios politikos vilties.

Sovietmetis kaip nutylėjimo, nutildymo ir baimės istorija

Sovietmetis kaip nutylėjimo, nutildymo ir baimės istorija

Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nusprendė paminėti valstybingumo 100-metį savo tinklalapyje paskelbdama socialinės apsaugos sistemos raidos Lietuvoje apžvalgą. Šis neilgas populiariai pateiktas pasakojimas iliustruotas laiko juosta, kurios viduryje žioji didelė tylos bedugnė: atrodo, kad tarp 1933 ir 1990 metų socialinės apsaugos ir darbo santykių reguliavimo srityse nevyko absoliučiai nieko. Nieko nevyko valstybėje, kurioje socialinė apsauga ir darbininkų teisių gynimas buvo vienas esminių valdymo legitimacijos būdų.