Siekiant lygybės ir nešališkumo sveikatos srityje, ryškėja kitos nelygybės ir neteisybės, sudarančios sąlygas tame pačiame pasaulyje sutalpinti dvi Nomas. Naiviai pasvajojus, visgi norėtųsi, kad antraštės greitu metu skelbtų Noma ligos eradikaciją, o ne apgailestautų dėl duris galimai užveriančio geriausio restorano pasaulyje.
Lietuvos neoliberalizmo užuomazgų galima ieškoti Aleksandro Štromo ir Sauliaus Anužio pastangose. Jų dėka 1990-ųjų vasarą buvo suorganizuotas Sąjūdžio ekonomistų vizitas į Hilsdeilo koledžą – privatų (ir radikaliai konservatyvų) universitetą Mičigano valstijoje. Ten žinomi austriškosios ekonominės mokyklos šalininkai, tokie kaip George‘as Selginas, Richardas Eblingas ir Garry Volframas, pristatė detalią reformų programą Lietuvos delegacijai. Hilsdeilo planas skatino kuo greičiau ir visiškai privatizuoti jau nepriklausomos Lietuvos ekonomiką, kuo greičiau išardyti darbo tarybas, adaptuoti valiutų valdybos modelį ir kiek įmanoma labiau liberalizuoti darbo rinką.
Dažnai moterų istoriją galima papasakoti tik iš kasdienybės atspindžių. Išorės, sistemos vertybės tampa ir savivertės liniuote. O tai reiškia, kad neįvertintas moterų darbas ir sunkesnės galimybės įgyti išsilavinimą, dalyvauti visuomeniniame gyvenime tampa susiję su vidiniu savęs vertinimu, savo atsiminimų, archyvo saugojimu ar savalaikiu viešu savo pozicijos išsakymu. Kalbant apie radikalias pažiūras reiškusias moteris, aktualus ir saugumo klausimas. Nusiteikimas veikti čia ir dabar, o ne svajojimas į tolį verčia slapstytis nuo saugumo struktūrų, šmeižto, dangstyti bendražygius ir atsiriboti nuo to, kaip kažkas ateityje tave bandys apibrėžti. Rūpintis savo socialiniu įvaizdžiu – ne laisvės troškėjų reikalas. Dėl to yra gana sunku atkūrinėti konkrečių žmonių gyvenimus, lengviau kalbėti apie judėjimus ir ryškesnius vyrus juose.
Nors Rytų Europos regioną tiriančioje politinės ekonomijos literatūroje šiandien lengvai atrasime teiginį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse įsigalėjo bene radikaliausi neoliberalizmo variantai, tokius vertinimus mūsų šalyje pateikia tik pavieniai balsai. Viena vertus, progresyvių aktyvistų bei akademikų ratuose neoliberalizmas išlieka plati nuoroda į bemaž visus kritikos nusipelnančius „vėlyvojo kapitalizmo“ procesus bei įvykius, retai nurodant konkrečias jų sąsajas su neoliberalizmu. Kita vertus, patys neoliberalių idėjų sekėjai ir pamokslininkai yra itin skeptiški šio termino vartojimui ir tvirtina, kad neoliberalizmas yra įžeidžianti, oponentų išgalvota samprata, nepelnytai sutapatinanti laisvos rinkos šalininkus su fundamentalistų sekta.
Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?
Ar „VP Market“ atsirado iš nepailstamo Nerijaus Numavičiaus (Numos) darbštumo? Ar Lydos Lubienės milijardai gimė iš jos lieto prakaito „Achemos“ fabrike? Vieša paslaptis, kad darbas, bent jau toks, kaip jį supranta didžioji dalis tautiečių, šių ir kitų turtingiausių mūsų visuomenės atstovų istorijose lėmė jeigu ne niekinę, tai labai minimalią rolę. Mūsų ankstyvųjų kapitalistų biografijose lemiamą vaidmenį suvaidino nuovokus permainų išnaudojimas, geri ryšiai, sugebėjimas prieiti prie naudingos informacijos ir tinkama linkme įsuktas pradinis kapitalas.
Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos.
Viename Kauno žaliame name 2014-2015 m. buvo įsikūręs „Žalias namas“ – skvotas, kuriame veikė
„Vartydamas XX a. pradžios Vilniaus ir Kauno laikraščius, archyvinius dokumentus ir memuarus, tarsi patenki į rūsčią distopinę visatą, perskeltą į du pasaulius – žemutinį ir viršutinį. Didžiuliame žemutiniame sunkiai dirbama po 10-14 valandų per parą, gyvenama gausiomis šeimomis ankštuose butukuose, skurstama, daug geriama, kivirčijamasi ir nusikalstama. Laikraščiuose šis pasaulis vos įžiūrimas, atsispindi tik kriminalinėse ir teismo kronikose.“ Taip savo straipsnyje „Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904-1907 metais“ rašo Darius Pocevičius.
Viename Kauno žaliame name 2014-2015 m. buvo įsikūręs „Žalias namas“ – skvotas, kuriame veikė
