fbpx

Istorija

Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904–1907 metais

Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904–1907 metais

Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos.

„Pirmiausia veiksmas buvo!“ – zino aptarimas

„Pirmiausia veiksmas buvo!“ – zino aptarimas

„Vartydamas XX a. pradžios Vilniaus ir Kauno laikraščius, archyvinius dokumentus ir memuarus, tarsi patenki į rūsčią distopinę visatą, perskeltą į du pasaulius – žemutinį ir viršutinį. Didžiuliame žemutiniame sunkiai dirbama po 10-14 valandų per parą, gyvenama gausiomis šeimomis ankštuose butukuose, skurstama, daug geriama, kivirčijamasi ir nusikalstama. Laikraščiuose šis pasaulis vos įžiūrimas, atsispindi tik kriminalinėse ir teismo kronikose.“ Taip savo straipsnyje „Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904-1907 metais“ rašo Darius Pocevičius.

Su gimtadieniu, misteri Landsbergi

Su gimtadieniu, misteri Landsbergi

„Mūsų visų prosenelis“ Vytautas Landsbergis šią savaitę švenčia jubiliejų. Ta proga publikuojame tekstą – Sergejaus Loznicos filmo „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją – kuriame aptariamas profesoriaus mitas ir palikimas. Tautos vienytojas, moralinis autoritetas, aštrus tiesos balsas – jis nėra nė vienas iš šių dalykų.

Melioracijos istorija Lietuvoje – labiau kultūrinė nei ūkinė? Interviu su mokslų daktaru Edžiu Kriaučiūnu

Melioracijos istorija Lietuvoje – labiau kultūrinė nei ūkinė? Interviu su mokslų daktaru Edžiu Kriaučiūnu

„Sovietmetį galime vertinti kaip modernizacijos laikmetį, šleivos kreivos, dažnai priverstinės modernizacijos. Jei kalbėtume apie miestus, modernybės galėtume įžvelgti daugiau. Kalbant apie kaimą, ji tokia su išlygomis, pritempimais.“, – apie sovietinę melioraciją, kolektyvizaciją ir regionų padėtį šiandien Agnė Bagdžiūnaitė kalbasi su geografu Edžiu Kriaučiūnu.

Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje

Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje

1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.

Karlas Marxas ir Gegužės 3-osios Lenkijos-Lietuvos Konstitucija

Karlas Marxas ir Gegužės 3-osios Lenkijos-Lietuvos Konstitucija

Pažanga ir valstybės modernizacija, atsispyrimas užsienio įtakai ir siekis išsaugoti nepriklausomybę yra tikrai svarbu, kalbant apie Lenkijoje-Lietuvoje priimtą Gegužės 3-osios Konstituciją. Tačiau ši Apšvietos principais grįsta Konstitucija pirmiausia reikšminga kaip tradicinę luominę santvarką griovęs ir individualią laisvę eiliniams visuomenės nariams nešęs projektas. Sėkmingas Konstitucijos projekto įgyvendinimas būtų leidęs perlaužti stuburą savo galių ir laisvių atsisakyti nelinkusiems konservatyviems, antireformatoriškai ir promaskvėniškai nusiteikusiems stambiesiems Respublikos žemvaldžiams.

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis? 

Vis glaudesnė sąjunga? (3): ECB, Vadovų Taryba ir euro zona

Vis glaudesnė sąjunga? (3): ECB, Vadovų Taryba ir euro zona

ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.