Po kelis metus trukusių diskusijų 2024 m. balandžio 24 d. Europos Parlamentas patvirtino Platforminio darbo direktyvą. Šia direktyva siekiama atsijoti platforminio sektoriaus darbo modelius, įvesti aiškius kriterijus, kas laikoma individualia veikla, o kas – darbo santykiais. Šia proga kalbamės apie kurjerių darbą Austrijoje, kur dalis žmonių dirba pagal darbo sutartis.
Vakarų krante, kurio nevaldo islamistinės teroro organizacijos, izraeliečiai naujakuriai palestiniečius išvaro iš namų, iš savo gimtosios žemės. Izraelio kolonistai padeginėja palestiniečių gyvenvietes, blokuoja kelius, nukerpa elektros laidus, pila cementą į šulinius, išpila vandenį iš talpyklų, su metaliniais strypais puola palestiniečius. Jie su Izraelio kariuomenės priežiūra ar aktyvia pagalba terorizuoja visas, įskaitant ir taikias, demonstracijas, ir de facto nėra niekam atskaitingi.
Lietuva gedėjo, kuomet Rusija vykdė Mariupolio blokadą, kodėl negedime, kuomet Izraelis blokuoja Gazą? Gedėjome, kai Rusija naudojo baltojo fosforo amuniciją, bet kodėl negedime, kai jas tiek Palestinos, tiek Libano teritorijoje, kurią kontroliuoja „Hezbollah“, naudoja Izraelis? Kaip įmanoma likimo valiai palikti Gazos ruožą, kuomet vienintelis pasienio patikros postas su Egiptu tai atidaromas, tai uždaromas, ir, negana to, dar ir bombarduojamas Izraelio pajėgų?
Žymiai trumpesnį šio teksto variantą planavau skaityti Arkadijaus Vinokuro 74-ajame kassavaitiniame mitinge Katedros aikštėje. Jį puoliau rašyti sužinojęs, jog drąsiai Ukrainos gyventojų kovai prieš Rusiją remti skirta erdvė pavirs paramos Izraelio valstybei vieta. Šis tekstas spėjo nutolti nuo pradinės temos ir pavirto savotišku keleto mėnesių trukmės dienoraščiu, tad nusprendžiau, kad geriau jį paviešinti dabar negu niekad.
Megzdama bendradarbiavimą su Izraeliu karinės pramonės srityje, Lietuva neišvengiamai užimtų poziciją. Tačiau pateikiant tai kaip paprastą verslo sandorį nėra aišku, kokia ji. Ar tarp eilučių sakoma, kad Lietuvai nerūpi tarptautinės institucijos ir susitarimai (kuriuos, beje, yra pasirašiusi), o kartu ir tarptautinė taisyklėmis grįsta tvarka? Ar tai reiškia, kad tyrimai tyrimais, kol nėra priimti šių teismų sprendimai, Lietuva elgsis taip, tarsi nieko nevyktų? O jei vis dėlto bus nuspręsta, kad Netanyahu strategija buvo nusikalstama, kaip nors suksimės?
„Dokumentavimas man svarbus kaip būdas priešintis tikrovei, su kuria nesutinku. Turiu užfiksuoti tai, kaip viskas buvo ir kaip yra, nes žmonės be atminties yra tarsi kompiuteris, tuščia mašina. Izraelio armija daug kartų mėgino sunaikinti palestiniečių atmintį. 1948 m. jie konfiskavo ištisas bibliotekas, nuotraukų archyvus. Tą patį jie padarė 1967 m. karo metu, 1982 m. okupavę Beirutą. 2002 m. Izraelio armijai vėl įsiveržus į Vakarų Krantą, kareiviai atėjo į mano biurą – tuo metu dirbau televizijos stotyje Ramaloje. Jie pasiėmė daugybę daiktų, įskaitant ir kietuosius diskus. O mes priešinamės saugodami atmintį ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms. Šias pastangas atpažįstu daugelyje palestiniečių menininkų ir kino kūrėjų.“
Kokias priemones paskelbė teismas? Ką jos reiškia? Kaip reagavo Izraelis ir „vakarai“? Kas toliau? Ir kas ten su ta UNRWA vyksta?
Tikriausiai jau girdėjote, kad Pietų Arfikos Respublika padavė Izraelį į teismą dėl galimo genocido vykdymo ir jo nestabdymo Gazos ruože. Lietuvos žiniasklaida šiai bylai daug dėmesio neskyrė, todėl nusprendėme ją pristatyti šiek tiek išsamiau.
Etel Adnan (1925–2021) – Libano ir JAV rašytoja, poetė, tapytoja. Studijavo filosofiją Sorbonos (Prancūzija), Kalifornijos
Kol visas dėmesys nukreiptas į Gazą, Vakarų Krante palestiniečiai išgyvena vienus kruviniausių metų. Tačiau nors ir brutalesni nei įprasta, šie metai nėra labai išskirtiniai – okupacija tęsiasi jau daugiau kaip penkis dešimtmečius ir kasdienybė joje tik sunkėja. Apie ją pasikalbėjome su Majd Hajjaj, socialine ir kultūrine aktyviste iš Ramalos, okupuoto Vakarų Kranto.
