Po kelis metus trukusių diskusijų 2024 m. balandžio 24 d. Europos Parlamentas patvirtino Platforminio darbo direktyvą. Šia direktyva siekiama atsijoti platforminio sektoriaus darbo modelius, įvesti aiškius kriterijus, kas laikoma individualia veikla, o kas – darbo santykiais. Šia proga kalbamės apie kurjerių darbą Austrijoje, kur dalis žmonių dirba pagal darbo sutartis.
Vakarų krante, kurio nevaldo islamistinės teroro organizacijos, izraeliečiai naujakuriai palestiniečius išvaro iš namų, iš savo gimtosios žemės. Izraelio kolonistai padeginėja palestiniečių gyvenvietes, blokuoja kelius, nukerpa elektros laidus, pila cementą į šulinius, išpila vandenį iš talpyklų, su metaliniais strypais puola palestiniečius. Jie su Izraelio kariuomenės priežiūra ar aktyvia pagalba terorizuoja visas, įskaitant ir taikias, demonstracijas, ir de facto nėra niekam atskaitingi.
Lietuva gedėjo, kuomet Rusija vykdė Mariupolio blokadą, kodėl negedime, kuomet Izraelis blokuoja Gazą? Gedėjome, kai Rusija naudojo baltojo fosforo amuniciją, bet kodėl negedime, kai jas tiek Palestinos, tiek Libano teritorijoje, kurią kontroliuoja „Hezbollah“, naudoja Izraelis? Kaip įmanoma likimo valiai palikti Gazos ruožą, kuomet vienintelis pasienio patikros postas su Egiptu tai atidaromas, tai uždaromas, ir, negana to, dar ir bombarduojamas Izraelio pajėgų?
Žymiai trumpesnį šio teksto variantą planavau skaityti Arkadijaus Vinokuro 74-ajame kassavaitiniame mitinge Katedros aikštėje. Jį puoliau rašyti sužinojęs, jog drąsiai Ukrainos gyventojų kovai prieš Rusiją remti skirta erdvė pavirs paramos Izraelio valstybei vieta. Šis tekstas spėjo nutolti nuo pradinės temos ir pavirto savotišku keleto mėnesių trukmės dienoraščiu, tad nusprendžiau, kad geriau jį paviešinti dabar negu niekad.
Yra tokia žmogaus teisė, kuri priklauso kiekvienam Žemėje egzistuojančiam individui, ta teisė įtvirtinta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio pirmame punkte, o skamba ji taip: „Kiekvienas turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.“ Jei šią teisę galėčiau sužmoginti, jos likimą Lietuvoje įvardinčiau taip: 1) 2021 m. buvo suspardyta; 2) 2023 m. atsirado ir durtinių žaizdų; 3) šiemet ji jau guli (pasienio) patvoryje vos kvėpuodama.
Megzdama bendradarbiavimą su Izraeliu karinės pramonės srityje, Lietuva neišvengiamai užimtų poziciją. Tačiau pateikiant tai kaip paprastą verslo sandorį nėra aišku, kokia ji. Ar tarp eilučių sakoma, kad Lietuvai nerūpi tarptautinės institucijos ir susitarimai (kuriuos, beje, yra pasirašiusi), o kartu ir tarptautinė taisyklėmis grįsta tvarka? Ar tai reiškia, kad tyrimai tyrimais, kol nėra priimti šių teismų sprendimai, Lietuva elgsis taip, tarsi nieko nevyktų? O jei vis dėlto bus nuspręsta, kad Netanyahu strategija buvo nusikalstama, kaip nors suksimės?
„Politika be zinų spausdinimo, profsąjungų ir diskusijų yra tai, ką dabar turime – sustabarėjusį, formalizuotą procesą, kuriuo menkai kas pasitiki. Tai politika be turinio. Tačiau visos alternatyvios praktikos be (parlamentinės) politikos yra nebaigtas reikalas. Kaip noras be valios. Mums šiuo metu / visuomet reikia ir to, ir to.“
„Dokumentavimas man svarbus kaip būdas priešintis tikrovei, su kuria nesutinku. Turiu užfiksuoti tai, kaip viskas buvo ir kaip yra, nes žmonės be atminties yra tarsi kompiuteris, tuščia mašina. Izraelio armija daug kartų mėgino sunaikinti palestiniečių atmintį. 1948 m. jie konfiskavo ištisas bibliotekas, nuotraukų archyvus. Tą patį jie padarė 1967 m. karo metu, 1982 m. okupavę Beirutą. 2002 m. Izraelio armijai vėl įsiveržus į Vakarų Krantą, kareiviai atėjo į mano biurą – tuo metu dirbau televizijos stotyje Ramaloje. Jie pasiėmė daugybę daiktų, įskaitant ir kietuosius diskus. O mes priešinamės saugodami atmintį ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms. Šias pastangas atpažįstu daugelyje palestiniečių menininkų ir kino kūrėjų.“
„Dirbu kultūros srityje, į kurią po truputį prasismelkia visa, ką švelniai būtų galima įvardinti kaip turtingų rėksnių vertybės. Dirbu Kaune, kuriame kaip didžiausia valdymo vertybė viešpatauja naglumas, o mieste be jokios konkurencijos perrenkamas žymusis naglumo įsikūnijimas, tiek daug linksniuotas GPB portale. Ir tai, žinoma, nėra išskirtinis fenomenas. Uostamiestyje išrinktas buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius taip pat, rodos, seka Kauno pavyzdžiu. Vos įžengęs į savivaldybės ložę verslininkas ir inžinierius nusprendė, kad bus ir kultūros ekspertas. Būtent jis nustatė, kad geriausias Klaipėdos kultūrą atspindintis renginys yra „Jūros šventė“ ir tik ji verta tiesioginio finansavimo.“
Kuo mums svarbios svajonės bei utopijos? Kas ta Ieva Koncevičiūtė ir kas ta „viešoji komunikacija“, t. y., „ryšiai su visuomene“, t. y., „viešieji ryšiai“? Ar gerovės valstybė reiškia ir vidutinybių visuomenę – ir jei taip, tai gerai tai ar blogai? Traumos ir alkis – skausmas ar kelias į didybę? Kaip nepasiduoti socialiniam darvinizmui, būti tiesiog „pakankamai geram“ ir džiaugtis gyvenimu?
