fbpx

Aktualu

Kai valdžios paragintas „sustoji ir susimąstai“: apie eiles prekybos centruose, pandemiją ir „neatsakingus“ individus

Kai valdžios paragintas „sustoji ir susimąstai“: apie eiles prekybos centruose, pandemiją ir „neatsakingus“ individus

Jei valstybė ir turi kokią nors funkciją, tai ne aiškinti mums, kokie mes gudrūs ar kvaili, o padėti mums su tokiomis krizėmis, kaip COVID-19 pandemija, tvarkytis ne kiekvienam paskirai, kaip kas išmano, o drauge. Valstybė – tai savotiškas draudimas nelaimės atveju. Protingas visų šalies gyventojų elgesys kovoje su virusu svarbus, tačiau jis gali būti nebent gera vyšnia ant pandemijos suvaldymo torto.

Pasipriešinimo balsai iš Lenkijos: kova prieš „turtų ir altoriaus“ sąjungą

Pasipriešinimo balsai iš Lenkijos: kova prieš „turtų ir altoriaus“ sąjungą

„Tai buvo protestas moterų, kurios iki šiol niekados nebuvo įsitraukusios į politinį gyvenimą ir neturėjo ryžto garsiai išsakyti savo nuomonės“[1] – taip 2016 m. vykusius Juoduosius protestus prisimena viena iš aktyvisčių iš mažo miestelio pietų Lenkijoje. Prieš keturis metus Lenkijoje kilęs pasipriešinimas naujiems abortų draudimams nustebino protestų dalyvių gausa, o taip pat aktyviu regioninių miestelių gyventojų įsitraukimu. Šiandien galima sakyti, kad 2016-ieji buvo tik įžanga – po šių metų spalio 22 d. priimto Konstitucinio teismo išaiškinimo prasidėję protestai peraugo į pilną visuotinį pasipriešinimą. Spalio 30-ąją Varšuvoje į gatves išėjo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, per sekančias savaites protestai įvyko daugiau nei keturiuose šimtuose miestelių. 

Ką mums sako kalėdiniai filmai? Trys gero gyvenimo svajonės

Ką mums sako kalėdiniai filmai? Trys gero gyvenimo svajonės

Kam nepatinka kalėdiniai filmai? Tikriausiai daug kam. Bet tai – nelabai svarbu, nes jų vis tiek neįmanoma išvengti. Šiokiomis dienomis televizijos ir žiūrovų santykis primena tą seną sovietinį juokelį: „Jie apsimeta, kad mums rodo, mes apsimetam, kad žiūrim“. O per šventes televizijos paleidžia kūrybinius darbuotojus atostogų ir nustoja net ir apsimetinėti. Jei valstybinė televizija dar bando išlikti „kultūringa“ ir rodo Monte Karlo cirko festivalį arba kalėdinį interviu su kuriuo nors kardinolu, tai komercinės TV pagaliau gauna progą atsipūsti.

Profsąjungų nominacijos: kandidatai į 2020 m. „Blogiausio darbdavio“ apdovanojimus

Profsąjungų nominacijos: kandidatai į 2020 m. „Blogiausio darbdavio“ apdovanojimus

„Niekada nepraleiskite progos pasinaudoti gera krize!“ – tariamai sakė Winstonas Churchillis. Ši citata daliai Lietuvos darbdavių 2020 m., per koronaviruso pandemiją, tapo kelrode žvaigžde. Nors kai kas gal ir tikėjosi, kad milijonus ir milijardus vartantys verslai padės šaliai išgyventi vieną rimčiausių sveikatos krizių, nemažai darbdavių rado itin kūrybiškų būdų to nedaryti, o per krizę išlaikyti arba padidinti savo pelną, perkeliant ekonominę naštą ant savo darbuotojų ir valstybės pečių.

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.

Apie baltojo Tapino aklumą, arba kodėl rasizmas Lietuvoje yra rimta problema

Apie baltojo Tapino aklumą, arba kodėl rasizmas Lietuvoje yra rimta problema

„Ar, kuriant „gerąjį“ lenkų tautybės žmogų, nėra automatiškai sukuriamas ir „blogasis“? Akivaizdu, kokie žmonės yra blogi, už LLRA-KŠS balsuojantys lenkai – neišsilavinę, lietuvių kalbos nevaldantys, Lietuvos valstybė jiems nemiela, jie atsisako lietuviškos žiniasklaidos ir mieliau vartoja rusišką, jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai, nedalyvauja demokratijos procese. Trumpai tariant – „neintegruoti“.

Filologijos filologistika: vienos darbo jėgos istorija

Filologijos filologistika: vienos darbo jėgos istorija

Retas žmogus, įstojęs į filologijos studijų programą, siekia savo literatūrinį ir lingvistinį išsilavinimą pritaikyti logistikos, informacinių technologijų korporacijose ar tarptautiniuose bankuose. Tačiau garsioji krepšelių reforma ir kalbos specialistų paklausa lėmė augantį studentų skaičių universitetuose bei prastėjančią studijų kokybę – mokomasi vis didesnėse grupėse, universitetai tampa privatų sektorių aptarnaujančiu konvejeriu.

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Paskutinioji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Joje daugiau dėmesio, kaip ir kritikos, skiriama filosofui Markui Fisheriui bei jo pernelyg naiviam požiūriui į reivą. Aptariamas ir mąstytojo pasiūlytas „rūgšties komunizmo“ konceptas, toliau svarstomas malonumo ir politikos santykis, nuvedantis prie „Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo“ leidinio „Viskas bendra“, su kurio turiniu polemizuojama. Tai leidžia iškelti klasinius klausimus, įsitaisančius tarp kairėje plintančių „prabangos komunizmo“ idėjų ir poreikio turėti tvirtą bei koordinuotą kairiąją organizaciją vietoje dažnai abejotinų anarchistinių ir horizontalistinių iniciatyvų.

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.