Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė (I): argumentų „prieš“ apžvalga
Prieš savaitę su trupučiu socialdemokratai po „raudonosios konklavos“ paskelbė, kad Inga Ruginienė – naujoji jų kandidatė į premjerės postą.
Prieš savaitę su trupučiu socialdemokratai po „raudonosios konklavos“ paskelbė, kad Inga Ruginienė – naujoji jų kandidatė į premjerės postą.
Dėl laisvos žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės spaudimo atsikračius korumpuočiausio premjero per nepriklausomos Lietuvos istoriją, su nerimu laukiame, ką gi jo partija – tik neišmatuojamo masių tamsumo ir, greičiausiai, dar dėl Rusijos dezinformacijos išrinkta į valdžią – pasiūlys į jo vietą. Mūsų lūkesčiai maži, čekiukai ir auksiniai šaukštai žvanga visų galimų kandidatų stalčiuose, o Tapinas jau užvedęs aplankus apie kiekvieną iš jų savo kompiuteryje, taigi mažai vilties, kad ir jie ilgai ištemps.
Bet yra būdas ištrūkti iš šio liūno ir aš kreipiuosi į prezidentą, į LRT ir į visus feisbuko influencerius, kad paremtų idėją Lietuvai, kurią toliau išdėstysiu.
Dovilė Šakalienė tvirtina, kad jos darbas yra rūpintis ginklais, o ne užsienio politika – todėl ji lankosi Izraelyje. Tarkime, kad ginklų pirkimas iš tikrųjų yra apolitiškas veiksmas: tokiu atveju savo taktika ministrė paprasčiausiai demonstruoja mąstymo siaurumą. Jei prioritetas yra užtikrinti Lietuvos gynybą efektyviausiais kaštais, tai ginklų derėtų ieškoti už nepaaiškinamai į „Euroviziją“ papuolusių valstybių ribų – mums reikia pirkti ginkluotę iš Šiaurės Korėjos.
2024-ųjų metų rudens pradžioje grupelė Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų nusprendė išreikšti susirūpinimą dėl neaiškios akademijos pozicijos Izraelio vykdomos neteisėtos Palestinos teritorijų okupacijos klausimu. Po nesėkmingų diskusijų akademijos viduje, lapkričio pabaigoje bendruomenė išėjo į viešumą paskelbusi atvirą laišką, kviečiantį nutraukti bendradarbiavimo ryšius su Izraelio aukštosiomis mokyklomis. Atvirą laišką pasirašė 163 Akademijos studentai, darbuotojai ir alumnai. Po to praėjus keliems mėnesiams, bendruomenė vis dar laukia konstruktyvaus atsakymo iš VDA vadovybės. Šis tekstas – interviu su trimis VDA aktyvistais, atstovaujančiais šiai iniciatyvai. Dėl pokalbio dalyvių saugumo jų vardai buvo pakeisti.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (VDA NMK) 2024 m. birželio mėnesį atsidarė paroda „Neišvengiamas rezonansas: Qworkaholics Anonymous III“ (kuratoriai PartyOffice). Viena iš parodos detalių – ant pastato išorės nupiešta Palestinos vėliava ir užrašai „Pro BDS only“ (Tik už BDS – Boycott Divest Sanctions judėjimą, kviečiantį boikotuoti, deinvestuoti ir sankcionuoti Izraelį dėl jo vykdomos palestiniečių teritorijos okupacijos) ir „From the river to the sea Palestine will be free“ (Nuo upės iki jūros Palestina bus laisva). Izraelio ambasada ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasipiktino dėl šių užrašų, pastaroji apkaltino parodos rengėjas antisemitizmu ir pareikalavo juos nuvalyti. Viskas buvo nuvalyta likus pusantro mėnesio iki parodos pabaigos. Tuo tarpu Neringos policijos komisariatas informavo, kad vadovaujantis LR BPK buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl parodos užrašų.
Tai – trumpa istorija.
Ilgesnė, žinoma, yra ir įdomesnė. Todėl apie visą šią istoriją 2024 m. rugsėjo mėnesį pasikalbėjome su VDA NMK direktore Egija Inzule.
Kaip nutinka, kad išaušta 2025-ieji vertybinės politikos metai, o kažkokiu būdu Seime vykstančioje oficialioje diskusijoje apie Lietuvos saugumo politiką tarp žurnalistų, politikų ir gynybos ekspertų, šiltutėliai priimama JAV organizacija, kaišiojusi pagalius į ratus dėl paramos Ukrainai tiekimo, atstovaujama žmogaus, kuris tris karo metus praleido gretindamasis prie Orbáno?
Kaip turtingiesiems pavyksta priversti neturtinguosius naudotis savo politine laisve taip, kad turtinguosius išlaikytų valdžioje? Vien suformulavęs šį pribloškiantį klausimą 1952 m. Aneurinas Bevanas (Aneurin Bevan) atskleidė didžiausią liberaliosios demokratijos paradoksą. Šiandien, Elono Musko, Peterio Thielio, J. D. Vance’o ir jų bičiulių iš didžiųjų technologijų kompanijų eroje, Bevano suformuluotas laiko patikrintas paradoksas tapo dar absurdiškesnis.
Ministras pirmininkas Menachemas Beginas palestiniečius pavadino „dvikojais žvėrimis“, Icchakas Rabinas – „žiogais“, kuriuos „galima sutraiškyti“, o Golda Meir teigė, kad „nėra tokio dalyko kaip palestiniečiai“. Winstonas Churchillis, garsusis kovotojas su fašizmu, sakė: „Nesutinku, kad ėdžiose įsirangęs šuo įgyja į jas galutinę teisę, net jei jis ten gulėjo labai ilgai“, o paskui pareiškė, kad galutinę teisę į ėdžias turi „aukštesnė rasė“. Kai tie dvikojai žvėrys, žiogai, šunys ir neegzistuojantys žmonės buvo išžudyti, etniškai išvalyti ir iškeldinti į getus, gimė nauja šalis. Ji buvo sveikinama kaip „žemė be žmonių žmonėms be žemės“. Branduoliniais ginklais ginkluota Izraelio valstybė turėjo būti JAV ir Europos karinis forpostas, jų vartai į Artimųjų Rytų gamtinius turtus ir išteklius. Puikus siekių ir uždavinių atitikimas.
Suinteresuoti piliečiai net du kartus susirinko dešimt minučių patylėti piktindamiesi sudaryta naująja koalicija. Tik kyla klausimas, kur gi jie buvo paskutinius ketverius metus – kas juos taip sujaudino, kad jie nusprendė mesti klaviatūrą į šalį ir šaltoką naktį vilktis link Seimo?
Viena iš temų, šiandien susilaukiančių nemažai dėmesio iš kairiųjų aktyvistų – suaktyvėjęs Izraelio ir Palestinos konfliktas, kuriame Vakarų valstybių remiamas Izraelis turi daugeriopą karinės galios persvarą, o palestiniečių aukų skaičius šiuo metu nesustabdomai auga. Aktyvistai čia iškelia įvairių reikšmingų temų: atkreipiamas dėmesys į faktą, kad mūsų šalyje pagrindinių žiniasklaidos kanalų pateikiamas konflikto vaizdas net nepriartėja prie adekvataus situacijos nušvietimo, į veidmainišką Lietuvos užsienio politiką, kuri galų gale pripažįsta stipresniojo teisę tarptautinėje politikoje ir kt. Vis dėlto kai kurie šio aktyvizmo aspektai iliustruoja tarp kairiųjų šiandien gają mąstymo tendenciją.