GPB pakalbino vieną iš organizacijos koordinatorių – Marta Rozmysłowicz, kuri yra profesinės sąjungos tarybos narė bei administracinio ir teisinio komiteto koordinatorė. Pirmojoje interviu dalyje su Marta kalbamės apie bandymus organizuotis Amazon sandėliuose Poznanėje, apie iš darbuotojų išsunkiamos jėgos matavimus ir kaip profsąjungai pavyko apriboti darbo laiką „Avon“ sandėliuose. Antrojoje dalyje tęsiame kalbą apie darbą Amazon sandėliuose ir gilinamės į Lenkijos streikų (draudimo) įstatymo atsiradimo istoriją. Interviu pabaigoje Marta pasakoja apie savo asmeninę istoriją, kaip prieš dešimtmetį įsitraukė į kairiųjų judėjimą kovojant prieš būstų privatizaciją ir gyventojų priverstinius iškeldinimus Varšuvoje.
Kalbasi Jurgis Valiukevičius, iš anglų kalbos vertė Mykolas Baranauskas
Ar Poznanės regione anksčiau veikė angliakasybos pramonė?
Anglies kasyklos buvo daugiau pietiniuose regionuose. Poznanė turėjo didelį sunkiosios pramonės fabriką, kuris vis dar veikia, bet jo produkcija – labai menka. Yra daug anksčiau fabrikus turėjusių miestelių, kuriuose dabar nieko nebelikę. Žmonės į darbą [Amazon sandėliuose] važiuoja iš labai toli. Ilgiausias autobuso maršrutas trunka 3 valandas. Amazon turi savo autobusų sistemą ir suteikia nemokamą pavežimą – dažnai dėl to žmonės ir susidomi šiuo darbu.
Pats kelionės iš darbo ir į darbą laikas neapmokamas. Autobuse vargiai įmanoma pailsėti, nors darbuotojai ir bando kelionės metu miegoti. Tai savotiškas tarpinis laikas – nei poilsis, nei darbas. Savo skyriuje dirbau kartu su moterimi, kuri atvykdavo iš miestelio, esančio už 3 valandų kelio. Visada stebėjausi, kaip ji sugeba tai daryti. 3 valandas ji praleisdavo kelionėje į darbą, po to 10 valandų darbe ir dar 3 valandas kelionėje atgal, kuri kartais vykdavo vidury nakties. Pvz., pamaina pasibaigdavo 4.30, todėl namo ji parsigaudavo 7.30 – kaip tik bundant jos šeimai. Ši moteris man pasakojo, kad tokiu metu grįžus, jau nebepavykdavo eiti miegoti – būdavo jau šviesu ir reikėdavo rūpintis vaikais. Taigi, ji paruošdavo maistą, padėdavo vaikams pasiruošti mokyklai, pavežėdavo arba palydėdavo juos, po to grįžusi imdavosi pietų ruošimo. Tik po to būdavo galima dvi ar tris valandas numigti. 2 ar 3 val. po pietų reikėdavo vėl sėsti į autobusą ir vėl 10 valandų dirbti.
Norint padoriau užsidirbti, Amazon reikia dirbti viršvalandžius. Tokiu atveju vietoj 4 darbo dienų savaitės tenka dirbti 5, o kartais net ir 6 dienas. Amazon darbas ypač sutelktas Kalėdų ir didžiojo vasaros išpardavimo metu. Kalėdų metu kartais tenka išdirbti 3 savaites iš eilės, gaunant tik vieną poilsio dieną.
Pasakojai apie Lenkijoje naudojamą viršvalandžių skaičiavimo metodą: per metus suskaičiuojamos visos darbo valandos, apskaičiuojamas vidurkis, po to, jam viršijus 40 valandų per savaitę, įskaitomi viršvalandžiai.
Tai vadinamoji suminė apskaita. Volkswagen fabrike, kuriame ši metodika naudojama, jis vadinamas „valandų banku“. Mūsų profsąjunga turi kelis padalinius įmonėse, kuriose naudojamas šis apskaitos būdas. Viena iš jų – Jeremias fabrikas. Amazon naudoja kiek kitokį metodą – vietoj metus trunkančio apskaitos periodo ji turi 3 mėnesių periodą. Pagal įstatymą, apskaitos periodas trunka 1 mėnesį ir gali būti pratęstas iki 3 mėnesių, bet yra ir papildomas punktas, įrašytas 2002 m. ekonominės krizės metu, pagal kurį įmonės šį periodą gali prailginti ir iki metų. Tokiu atveju su šiuo prailginimu turi sutikti profsąjunga. Viena iš Volkswagen įmonėje šiuo metu veikiančių profsąjungų yra Solidarność. Šioji su minėtu prailginimu sutiko anksčiau nei ten buvo įkurtas Inicjatywa Pracownicza padalinys.
Pakalbėkime apie profsąjungų reikalus. Minėjai, kad, panašiai kaip ir Lietuvoje, vienas iš iššūkių profsąjungoms – streikų įstatymas. Papasakok apie savo bandymus organizuoti streikus ir išbandytas skirtingas taktikas. Kaip sekėsi, su kokiomis problemomis susidūrėte?
Mano patirtis – įmonėje Amazon, tačiau streikų įstatymas tas pats ir kitur. Pirmoji šio įstatymo versija buvo įvesta dar Wojciech Jaruzelskio [Lenkijos komunistų partijos de facto lyderio), ypatingosios padėties laikais, siekiant sustabdyti Solidarumo profsąjungą. 1980 m. rugpjūtį darbininkai valdžiai pateikė reikalavimus, kurie buvo labai svarbūs Lenkijos darbo judėjimui. Tarp jų buvo ir teisės į streiką reikalavimas. Teoriškai ši teisė jau egzistavo – darbuotojai turėjo teisę streiku priversti darbdavį atsisėsti prie derybų stalo. Problema buvo ta, kad vadovai šios tvarkos nesilaikė – todėl tarp kitų darbuotojų reikalavimų tuo metu atsidūrė ir punktas apie teisės į streiką užtikrinimas. Jaruzelskis jį apvertė aukštyn kojomis: teisė streikuoti buvo apribota, pirmiausia įpareigojant darbuotojus sudalyvauti derybų procese ir tik nepasiekus susitarimo pradėti streiką.
Iš pradžių šis įstatymas greičiausiai buvo ignoruojamas. Jis įsigaliojo jau po 1990, tranzicijos laikotarpiu, kartu su Profsąjungų įstatymu ir kitais teisės aktais. Tačiau pagrindinis jo principas siekia dar ypatingosios padėties laikus. Per 30 metų jis taip ir nebuvo pakeistas.
Ar per šiuos metus buvo keistas darbo kodeksas?
Darbo kodeksas yra iš 1974 m. Nuo tada jis daug kartų taisytas ir pildytas. Streikų įstatymas yra atskiras, jo, kaip ir profsąjungų įstatymo, darbo kodekse nėra. Šis įstatymas yra tikra rakštis užpakalyje. Jame nustatytos dvi derybų stadijos: derybos tarp profsąjungos ir darbdavio, po to – derybos tarp profsąjungos ir darbdavio dalyvaujant vyriausybės paskirtam tarpininkui. Tada reikia surengti balsavimą, kuriame turi turėti galimybę dalyvauti visi darbuotojai. Kad balsavimas būtų laikomas teisėtu, jame turi sudalyvauti bent 50 procentų visų įmonėje dirbančių žmonių. Pasiekus paties balsavimo teisėtumą, dauguma balsuojančių turi pasisakyti už streiką – tik tokiu atveju šis gali būti laikomas teisėtu. Taip, norint surengti streiką, atsiranda daug bereikalingų žingsnių. Streikuoti norintiems darbuotojams turėtų būti suteikta galimybė tai daryti, o nenorintiems – galimybė nedalyvauti. Be to, visa streiko esmė yra netikėtumas, kuris turėtų neleisti vadovybei jam pasiruošti.
Minėtosios derybos kartais gali trukti ir kelis mėnesius. Darbdavys sužino apie darbuotojų planuojamą streiką, todėl turi daug laiko perkelti produkciją į kitą vietą, taip perorganizuoti veiklą, kad streikas jam niekaip nepakenktų. Taigi, ši tvarka yra visiškai priešiška dirbantiesiems.
Kadangi darbdavys mąsto globaliai, mes taip pat turime veikti globaliai.
Vis dėlto, yra profsąjungų, kurios dėl kažkokios priežasties streiką laiko kraštutine priemone – todėl visos priemonės, padedančios patvirtinti streiko reikalingumą yra geras dalykas. Jei turėtų galimybę, šios profsąjungos galbūt pakeistų kai kurias įstatymo dalis, bet ne visą įstatymą. Man asmeniškai atrodo, kas streikas – vienintelė mūsų turima priemonė pakeisti mūsų darbo sąlygas. Be galimybės streikuoti, disciplinuoti darbdavius gali tik stipri valstybė. Deja, tokios valstybės neturime.
Taigi, situacija tokia, kad turime krūvą valstybės sukurtų įstatymų. Nemaža jų dalis – geri, tačiau popierius tavęs neapgins. Šie straipsniai patys už mus nepakovos. Jei negalima įgyvendinti įstatymo, negalima įgyvendinti ir su juo susijusių sankcijų. Padaryti tai galime tik mes patys, pasitelkę streiką ar su valstybės pagalba. Darbdaviai, visa tai suvokdami, įstatymų tiesiog nepaiso, o mes stengiamės juos priversti jų laikytis.
Amazon įmonėje streiką organizuoti bandėme tris kartus. Pirmą kartą tai darė tik mūsų profsąjunga, antrą kartą – bendradarbiavome su Solidarność, paskutinį kartą – vėl mes patys. Visus tris kartus praėjome derybų stadiją. Iš dalies tai pavyko dėl to, kad Amazon yra tarptautinė korporacija, todėl jų sprendimo procesas – labai centralizuotas. Sprendimai priimami Liuksemburge, Europoje, ar Sietle (JAV), o vadovybė Lenkijoje neturi daug sprendimo galios. Bandant su jais derėtis, viso labo sulaukiame atsakymo, kad jie nieko negali padaryti.
Ar šios derybos vyko nuotoliniu būdu?
Ne, jos vyko akis į akį. Derėjomės su vyriausiuoju vadovu Lenkijoje. Dažniausiai jie tiesiog sakydavo, kad negali sutikti su reikalavimais. Tada pasirašydavome sutikimą, kuriame buvo patvirtinama, kad su tuo, ką siūlo darbdavys, nesutinkame. Tai leisdavo pereiti į sekantį etapą, kuriame atvykdavo tarpininkas. Amazon pakartodavo tą patį – „ne, ne, ne“. Dar kartą pasirašydavome sutikimą. Tokiu būdu tris kartus priėjome iki streiko referendumo etapo. Vadovybė tuo metu kelis kartus galimai buvo susisiekusi su aukštesnio lygio vadovais, kurie sutiko padaryti keletą nuolaidų, bet apskritai jų galios daryti pakeitimus Lenkijos lygmenyje – labai ribotos. Taigi, turėjome referendumą. Šį organizuoti labai sunku, nes šiuo metu įmonė turi 11 sandėlių ir tiesiogiai samdo apie 30 tūkst. žmonių. Tai reiškia, kad referendume turi sudalyvauti 15 tūkst. žmonių. Kai paskutinį kartą suorganizavome šį referendumą, pavyko pasiekti daugumos dalyvavimą, bet nepavyko surinkti 50 procentų, kurie pritartų streikui.
Kaip šis balsavimas buvo įgyvendinamas techniškai?
Kadangi nebedirbu Amazon ir nebeužsiimu ten organizacine veikla, paskutinį kartą referendumo organizavime nedalyvavau. Žinau, kad organizatoriai keliavo į visus sandėlius, o iš to susidarė labai daug darbo – buvo praleista daug valandų kelyje. Sandėlių valgyklose, rūkymo zonose ir kitose vietose buvo pastatytos balsadėžės. Buvo paskelbtas balsų rinkimo tvarkaraštis. Taip pat turėjome elektroninio balsavimo procesą.
Kažkuriuo metu Amazon nusprendė, kad balsavimas trunka per ilgai. Po to sugalvojo uždaryti sandėlį ir neleisti mums susirinkti balsų. Kelis kartus bandėme įeiti, iškvietėme policiją. Šioji atvyko, o kartu – ir keletas parlamentarų. Amazon savo darbovietes laiko savo teritorija, į kurią be jos leidimo negalima patekti niekam. Šiuo metu įmonei pateikti keli ieškiniai dėl bandymo pažeisti mūsų teisę streikuoti. Matysime, kaip valstybės institucijoms seksis atsilaikyti.
Taigi, visa tai – ilgas procesas.
Taip. Jei turėtume teisę streikuoti Lenkijoje, tai būtų labai paranku ir Amazon darbuotojams Vokietijoje ir kitose vakarų šalyse. Dėl to, kad negalime streikuoti mes, apribotos ir jų galimybės, nes kiekvieną kartą jiems bandant streikuoti, Amazon perkelia darbą, kurį reikia atlikti, į Lenkiją, todėl streikas nebūna toks stiprus, koks galėtų būti. Taip daroma kiekvieną kartą, kai Vokietijoje surengiamas streikas. Būtent todėl buvo įsteigta organizacija Amazon Workers International. Darbuotojai tiek Lenkijoje, tiek Vokietijoje suvokė, kas vyksta: streiko metu Amazon tiesiog perkelia darbą į Lenkiją. Mes būnam priversti perimti darbą, kurį darbuotojai už sienos atsisako daryti, t. y. esam priversti būti streiklaužiais.
Tuo metu Vokietijoje taip pat vyko streikas, dėl kurio buvo atleisti keli žmonės. Tokiu būdu šis tinklas pradėjo augti. Jis pagrįstas idėja, kad, kadangi darbdavys mąsto globaliai, mes taip pat turime veikti globaliai ir suprasti šiuos procesus. Panaši situacija buvo ir darbuotojams sustabdžius darbą Amazon sandėliuose Prancūzijoje. Šis streikas buvo vienintelis atvejis, kai darbuotojams pavyko sustabdyti saugyklos darbą COVID pandemijos metu. Bandėme padaryti tai Lenkijoje, tačiau, kaip ir su visais darbo įstatymais, čia sveikatos ir saugos reguliacijų pažeidimas būtų laikytas kriminaliniu. Baudžiamasis teismas nėra darbo teisės teismas: panašiai kaip ir policijos institucijoje, jame dirbantys žmonės pripratę prie vagysčių, apiplėšimų, užpuolimų ir pan., bet ne prie sudėtingų darbo įstatymų, kuriuose nėra vienos aiškios tvarkos – reikia peržiūrėti penkis skirtingus įstatymus, sudėti juos greta vienas kito ir pamąstyti. Tai policijai ir baudžiamųjų procesų vykdytojams kartais tampa sunkiai įveikiama užduotimi.
Bandėme padaryti tą patį, ką padarė darbuotojai Prancūzijoje. Šiems pavyko priversti Amazon užsidaryti dėl to, kad sandėliai darbuotojams buvo nesaugi aplinka. Visi paskirstymo centrai buvo 2 mėnesiams uždaryti, o darbuotojai per visą šį laikotarpį gavo atlyginimus. Tai buvo didžiulis laimėjimas. Problema buvo tik ta, kad visas jų darbas buvo perkeltas į Lenkiją. Taigi, būtų labai reikšminga jei mums pavyktų surengti kampaniją ne tik dėl teisės (teisė gali būti apribota), bet ir dėl laisvės streikuoti.
Paskutiniam klausimui šiek tiek sugrįžkime prie tavo pačios istorijos. Buvai įsitraukusi į skvoto Syrena veiklą, į judėjimą dėl būsto (Varšuvos Nuomininkų Asociaciją). Abu šie dalykai turi sąsajų su anarchizmu. Po to, kaip minėjai, nusivylei kairiaja politika (ar tam tikro pobūdžio kairiaja politika), ir tapai profsąjungiete. Ar galėtum daugiau papasakoti apie šio nusivylimo priežastis ir apie tai, kuo sudomino profsąjungų veikla?
Viena iš problemų tuo metu man buvo pragyvenimas. Buvo laikotarpis, kai pinigų užsidirbdavau iš pavienių darbų – vertimo ar vynuogių skynimo Vakarų Europoje. Vėliau tokia galimybė dingo, todėl teko ieškoti darbo. Norėjau tokios darbo vietos, kurioje galėčiau užsiimti organizacine veikla. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių nusprendžiau eiti dirbti į Amazon. Šioje įmonėje nesunku gauti darbą, nes nereikia turėti jokių kvalifikacijų – darbas visiškai nekvalifikuotas.
Kita priežastis – buvau nusivylusi kairiaja politika dėl to, kad socialinės problemos žmonėms, su kuriais praeityje užsiėmiau organizacine veikla, pasidarė nebe tokios svarbios. Liko mažiau žmonių, besidominčių šio pobūdžio veikla, ypač – būsto problemomis. Tai ypač galiojo feministinėms grupėms. Buvau dėl to nusivylusi ir nusprendžiau padaryti nuo to pertrauką.
Ar vis dar laikai save feministe?
Visada buvau vienaip ar kitaip įsitraukusi į feministinių grupių ar organizacijų veiklą, taigi, taip. Kartu atsakymas priklauso ir nuo to, kaip suprantamas feminizmas ir kokie klausimai laikomi feministiniais. Apskritai, problema feministinėse grupėse – nesupratimas, kad moterys yra tam tikra kategorija kapitalizme ir kad tarp moterų yra skirtingų grupių. Buržua moterys turi kitokius rūpesčius nei darbo klasės moterys.
Dažnai feministinėms grupelėms sunku suprasti darbo klasės moteris ir problemas, su kuriomis šios susiduria kitaip, nei per savo šūkius. Pvz., kalbant apie abortą, vienas iš šūkių – kad turtingos moterys turi ir visada turės priėjimą prie jo, bet neturtingos neturi. Tai tiesa. Ši problema pastebėta jau seniau, ypač per paskutinįjį moterų streiką 2020 m. (2016 m., per pirmąjį streiką, tam nebuvo skiriama daug dėmesio). Bet yra ir visa gausybė kitų problemų, susijusių su tuo, kad uždirbame labai mažai ir turime mokėti tiek daug už būstą, kuris yra gerokai per brangus ir per daug nestabilus. Šie dalykai darbo klasės moterų gyvenimą Lenkijoje ypač apsunkina. Neturime valstybės paramos rūpinimuisi vaikais ir šeima. Per paskutinius 30 metų visą rūpybos darbą valstybė tiesiog vertė ant moterų pečių.
Nepaisant visų šūkių apie šeimą ir taip toliau.
Taip. Valstybė įgyvendino savo paramos šeimoms programą, su kuria daugiau nei vieną vaiką turinčios šeimos gauna virš 500 (šiuo metu virš 800 zlotų, apie 185 eurai) zlotų per mėnesį. Tai buvo didžiausia paramos programa per paskutinius 30 metų. Šito negalima ignoruoti. Populiarios feministinės grupės nesuvokia, kokie svarbūs šie pinigai darbo klasės moterims. Tai labai didelis ir svarbus dalykas. Be to, valstybė suteikia pinigų ir vadovėliams. Pinigai labai nedideli, bet vis tiek reikšmingi. Jie didesni nei buvo bet kada anksčiau.
Per šią prizmę žiūriu ir į aborto temą. Į ją trūksta būtent tokio požiūrio. Abortas – viena iš valstybės teikiamų paslaugų, kurias ji naikina, aiškindama, kad tuo nesirūpins ir nebus dėl to atsakinga, turime pasirūpinti tuo pačios, privačiai. Tokių dalykų, kuriuos moterys turi daryti pačios, yra daug daugiau. Tarp jų – ir rūpinimasis vaikais bei vyresniais žmonėmis: valstybė nesuteikia jiems jokių rūpybos paslaugų, o jų pensijos – labai mažos. Dėl to, kad valstybė apleidusi vaikų priežiūros paslaugas, vaikus prižiūrėti tenka net ir į pensiją išėjusioms senelėms. Net jei esi 90-ies, 80-ies, 70-ies metų moteris, vis dar turi dirbti. Vaikų priežiūrai nėra valstybinių institucijų – didelė jų dalis buvo uždaryta. Vaikų darželiais naudotis šiuo metu gali tik labai nedidelė moterų dalis.
Mano kolegės įmonėje Amazon turėjo tokias absurdiškas darbo valandas, kad visiškai nebelikdavo laiko gyventi savo pačių gyvenimus. Iškart grįžus namo, joms reikėjo rūpintis vaikais ir pagyvenusiais tėvais, po to – vėl grįžti į darbą. Seneliai turi rūpintis vaikais. Visada reikia dirbti, niekada negalima sustoti. Būtent tai man yra feministinė kova. Ji turėtų siekti išlaisvinti mus nuo būtinybės visą laiką dirbti. To labai trūksta feministiniame diskurse, o feministinės grupės to nemato, nes, visų pirma, daugeliui jose dalyvaujančių moterų nuolat dirbti nėra būtinybės. Su tuo viskas gerai – akivaizdu, kad egzistuoja skirtingos klasės. Problema tik ta, kad jos turi labai menką norą turėti kokių nors reikalų su darbo klasės organizacijomis.
Bandėme aiškinti, kad joms gali nerūpėti darbo klasės moterys, jų problemos gali būti kitos, bet niekada neišsikovosime teisės į abortą Lenkijoje, jei neturėsime teisės į streiką. Visi protesto būdai jau išbandyti. Demonstracijose dalyvavo visa šalis. Mūsų įrankių arsenale nebeliko nieko kito išskyrus ekonominį streiką, o tam feministinės organizacijos turi turėti kontaktą su dirbančiaisiais. O šio kontakto, savo ruožtu, negalima turėti neįsitraukus į jų reikalus. Po 2020 m. moterų streiko apie tai stengėmės kalbėti kaip įmanoma daugiau. Turėjome šiek tiek laimėjimų: po streiko, oficialiai jį reprezentuojanti organizacija OSK (Ogólnopolski Strajk Kobiet) nusprendė paruošti reikalavimų sąrašą sekančiai vyriausybei. Mūsų grupelei pavyko tapti šioje organizacijoje veikiančios darbo grupės dalimi. Buvo priimtas siūlymas reikalauti teisės į streiką. Dabar jis įrašytas tarp kitų reikalavimų, nors nesu visiškai tikra, kad pačios organizatorės tai atsimena. Bet kokiu atveju, nemanau kad yra daug vilties feministiniame judėjime, jei šis nesusivoks, kad būtina turėti kontaktą su darbo klase.