Tokį tekstą tikriausiai dera pradėti „tikėjimo išpažinimu“. Nesu didelis šio žanro, kad ir koks senas ir garbus jis bebūtų, gerbėjas, bet šįkart gal visai verta. Jei bent pora žmonių nenumos ranka ir paskaitys toliau nei antraštė, tai ir bus verta. O ištikimoms skaitytojoms ir skaitytojams bus truputį perteklinės informacijos.
Arba: kas vienam – persiunčiamasis žetonas, kitam gali būti tikras deimančiukas
Kai tik pagaliau baigsis XX Vyriausybės formavimo procesas, Inga Ruginienė turės kaip reikalas kibti į darbus ir imtis vykdyti Vyriausybės, partijos ir koalicijos programą. Žinoma, darbas jau ir dabar vyksta, ir tikriausiai net intensyvesnis, nei politinės ramybės laikotarpiais. Vien Nausėdos ir Žemaitaičio dvikova kiek papildomo darbo sukuria!
Prieš savaitę su trupučiu socialdemokratai po „raudonosios konklavos“ paskelbė, kad Inga Ruginienė – naujoji jų kandidatė į premjerės postą.
Arba kaip jus išlaisvins radikali tiesa apie jūsų darbą ir apie tai, kas nėra jūsų darbas.
Taip, pavadinimą specialiai tokį lyg iš Ilfo ir Petrovo apysakos sugalvojau. Bet duobkasio Eduardo istorija iš tikrųjų neeilinė, o pusiau iškasta duobė joje vaidina taip pat ne trečiaplanį vaidmenį.
„Geimeriu“ vadintis nedrįstu ir nenoriu. Kodėl? Todėl, kad konotacijos – geimerį aš vis tiek kažkiek tebeįsivaizduoju kaip su dušu nelabai draugaujantį ir socialiniais įgūdžiais neapdovanotą bernaicį, kurio viduje kunkuliuoja nežinantis kur dėtis pyktis, kartais prasiveržiantis neapykanta kokioms nors mažumoms.“
Ir pirmasis vaizdo įrašas mano blòge, kuriame papasakoju, kaip mes jus apdrausime
Visur buvau su mūsų profsąjunga per šitas pora savaičių, visko daug regėjau ir domėn įsidėjau, tai leiskit paeiliui ir papasakoti: kas gero gatvėse ir valdžios koridoriuose!
Čia aš, aišku, pats uždaviau klausimą ir tuoj pats jį ir nuneigsiu: labai gali būti, kad jums asmeniškai Gegužės 1-oji iš tikrųjų nereikalinga. Bet mums, kaip visuomenei – dar ir kaip reikalinga.
