Aš grėsmė, ir tu grėsmė, ir visi mes grėsmės

Taigi: neketinu nei neigti, nei menkinti šiandien Lietuvai, Vidurio ir Rytų Europai bei demokratiškajai (citation needed) Europai apskritai kylančių grėsmių. Jos visiškai realios ir, istoriškai žvelgiant, išskirtinės. Neketinu ir tiesiogiai kalbėti apie Lietuvos užsienio ar krašto apsaugos politiką. Visų pirma, šių sričių pernelyg gerai neišmanau, ypač karybos. O visų antra, tikrai nėra ko pildyti ir taip gausių 30–60 metų vyrukų, puikiai žinančių, „kaip čia viskas dabar yra“ bei „kaip čia viskas dabar bus“, gretų.

Be to, priminsiu, kad Rusijos Federacija yra chuinia, o jos dabartinį carą kaip ir norėtųsi pavadinti gandonu, bet bijau įžeisti prezervatyvus. Nes pastarieji, turime sutikti, yra išgelbėję ir toliau gelbsti gausybę gyvybių, sveikatų ir gyvenimų, o Vladimiras Putinas elgiasi visiškai atvirkščiai. Per visus galus palaikau Ukrainą ir linkiu jai pergalės (ar bent jau, deja, kuo palankesnių paliaubų). Rusijos Federacijai linkiu suskilti į keliasdešimt valstybinių darinių, kad pagaliau visi galėtų lengviau atsikvėpti, o Putinui linkiu kuo greičiau ir kuo niekingiau numirti, geriausia – a la Mussolini.

O dabar pakalbėkime apie grėsmę ir grėsmės politiką.

Paskutinysis grėsmės ciklas

Apskritai grėsmė – čia omenyje turiu baisius ar labai nepageidaujamus dalykus, kuriais gąsdiname save ir vieni kitus, kad „jei nebus X, tada ateis Y ir tūkstantis metų tamsos!“ – būdinga, atrodo, visoms bendruomenėms ir atlieka kontrolės, savisaugos bei saitų išlaikymo funkcijas. Štai antropologas Davidas Graeberis, tikriausiai Anarchistinės antropologijos fragmentuose, rašo, kad net ir daugiau mažiau egalitariškai gyvenančiose gentyse tas egalitarizmas palaikomas per šešėlinį mitą: ok, mes čia daugiau mažiau visi lygūs ir solidarūs, bet egzistuoja šešėlinės košmariškos būtybės, kurios nori diktatūros, ir jei tik apsileisime, nesaugosime gentyje lygybės, tai užleisime vietą tam šešėliui! Kitaip tariant, būk geras, žaislus susitvarkyk ir košę visą suvalgyk, o tai Smetonos vaiduoklis ateis ir šakės demokratijai, ū-ū-ūūūū.

XX-XXI a. Vakarų politikoje grėsmė buvo visada ir niekad iš jos nebuvo pasitraukusi, tik tos grėsmės šaltinis buvo vis kitas. Žvangantys ginklai ir ginklavimosi varžybos prieš Pirmąjį pasaulinį, Rusijos revoliucija ir bolševizmas, Didžioji depresija, po to – Hitleris ir naciai, tada – kapitalizmas arba komunizmas, priklausomai nuo to, kurioje Geležinės uždangos pusėje buvai, o ant viršaus – dar ir atominio karo grėsmė, dar vėliau – klimato kaita, terorizmas, finansų krizė, kovidas, demokratijos krizė, Rusija, Kinija, Trumpas, dirbtinis intelektas… Ir dar daug ką praleidau ar nepastebėjau, nes kiekviena pasaulio vieta ir vietelė, laikmetis ir laikmetėlis dar turėjo savas, tik jiems būdingas grėsmes. Būta ir tam tikrų trumpų periodų, kai didžioji grėsmė „atsitraukė“, tų liūdnai pagarsėjusių Fukuyamos „istorijos pabaigų“, bet paskui visi draugiškai sutarėme – kas su liūdesiu, kas su piktdžiuga – kad jos tebuvo iliuzija, kurią grėsmė išnaudojo savo grėsmingoms jėgoms telkti.

Galvojant apie dabartinės grėsmės atmosferą, politiką ir kultūrą Lietuvoje, nesinori visos jos aiškinti vien Rusijos pilno masto invazija į Ukrainą (trumpumo dėlei nuo šiol vadinsiu tai tiesiog Karu). Man norisi pradėti nuo vos vos anksčiau – nuo COVID-19 pandemijos, kuri pirmą kartą per šimtą metų visam pasauliui pasiūlė visiškai kokybiškai kitokią, daug „arčiau kūno“ egzistavusią grėsmę. Tuo labiau, kad, kaip spekuliuojama, tai besėdėdamas praštmatniame kovidiniame bunkeryje Putinas visokiausių paranojinių nesąmonių prisigalvojo, ir Rusijos tarnybos jam apie didžiulius propagandinius pasiekimus Ukrainoje galėjo meluoti, o ir sutrūkinėjusios tiekimo grandinės savo padarė.

Ar taip iš tikrųjų buvo – nežinia, bet jausmas, kad taip tikrai galėjo būti, nesilpnas. Nes, kaip rašė Žižekas, korona, kaip ir bet kuri kita pandemija, kirto per kai kuriuos esminius buvimo žmogumi – socialiniu gyvūnu – bruožus. Tai, ką visi bandėme, save guosdami, nuleist juokais, kad „ai tai argi sunku pora savaičių po triusikais namie pasėdėt ir šešioliktą kartą „The Office“ peržiūrėt“, iš tikrųjų buvo milžiniška visuomeninė trauma ir gyvenimo absoliučioje grėsmėje mokykla. Pats faktas, kad nežinojai, iš kur gali išlįsti klastingasis virusas, visiškai atvirkščiai, nei bet kuri pasaulio religija ar kita moralės sistema, mokė: „Bijok savo artimo.“

Mūsų visuomenių sistemos, nuo paties siauriausio (draugų, šeimos, kaimynų, bendradarbių) iki paties plačiausio (miesto, valstybės, viršvalstybinių darinių, pasaulio kaip tokio) lygio, yra paremtos tam tikru „pasitikėjimu į skolą“. Mes tikime ar bent turime viešai apsimesti tikį (teatras, protokolas, etiketas – labai svarbūs politinio gyvenimo elementai), kad kitas žmogus, partija, valstybė yra geranoriški, (kažkiek) racionalūs ir pasiruošę bendradarbiauti. Patys irgi turime, o dažnai ir norime, tokie būti ar bent pasirodyti. Todėl tai, kad kitas – ir tas kitas yra bet kas! – tau gali smarkiai pakenkti, gal net numarinti, pats to nei norėjęs, nei planavęs, nei pasirinkęs, tokioms sistemoms kerta per pačius pamatus. Žodžiams, ketinimams, racionalumui (ir teatrui, protokolui, etiketui) lieka daug mažiau svarbos, jie ima nešti daug mažiau informacijos. Juk ar nėra tai – vienas baisiausių sakinių pasaulyje: „Atleisk, numarinau tave, nes tuo momentu buvau biškį durnas?“

Visi vadina visus grėsme

O tada atėjo Karas, ir visi juokavome, kad kovidas kažkur dingo ir visiems imunologams-mėgėjams dabar teks persikvalifikuoti į karybos ekspertus. Kita vertus, mūsų „tvarkymosi su grėsme“ arsenalai jau buvo gerai prikrauti įvairiausių įrankių, ir mes jau puikiai žinojome, kad žmogui nereikia nieko ketinti, išvelnėti ar atsiriboti, kad ji ar jis puikiai keltų mums grėsmę. Apsiginklavome ir įmantresniais žodžiais šitam reiškiniui nusakyti: tie, kam iki 2022-ųjų apskritai tokie reikalai nelabai rūpėjo, greitai išmoko ir „naudingus idiotus“, ir „vatabautizmą“, ir net „minkštąją galią“. Gal ne iš politikos mokslo ar istorijos knygų, bet bent jau iš feisbuko, vikipedijos ir tinklalaidės.

Grėsmės ženklas, navatniau tarant, signifikantas, tapo labai patogia santrumpa kažkam, kas turėtų būti atribotas nuo visuomenės, ko nuomonės nereiktų klausti, kas apskritai neturėtų dalyvauti demokratijos procese, nes vien pačiu savo buvimu kelia jam grėsmę. Iš buitinių pavyzdžių: mano tėtė tokiems žmonėms, į kuriuos nereiktų kreipti daug dėmesio, turi terminą „čiudakas“. Neabejoju, kad ir jūsų tėtė tokių terminų turi. Nereikia daug kalbėti, nereikia daug aiškintis: nu tas ir tas yra čiudakas, ir tuo viskas pasakyta, ką jau čia bepadarysi. Neverta užsiimti, neverta jėgų eikvoti.

Tai nereiškia, kad kartais, o gal ir dažnai, „grėsmės“ terminas nebuvo taiklus – bet sėjamas jis buvo ir tebėra labai plačiu mostu, tokiu maždaug, kaip „Simpsonai“ kažkada juokavo, „šaudyk visus, o paskui jau Dievas atsirinks“. Taip vis skobiant jo branduolį (kodėl grėsmė?), vis tvirtesnis ir kibesnis (taigi grėsmė) tapo jo luobas, pats terminas tapo nelyg varnalėšos vaisius, nu tas kibukas, kuriuo vaikystėje mėtydavomės. Limpa jis prie beveik bet kurio signifikato (pažymėtino dalyko), išskyrus tą, kuris tais kibukais mėtosi.

Ir taip pradėjome visi visus ir viską vadinti grėsmėmis (žr. koliažą). Ne tai, kad anksčiau nevadinome, bet šita pasiutpolkė įsisuko kaip reikalas būtent paskutiniais metais. Atrodo, kad dėl pačios diskusijos „Kas yra didesnė grėsmė Lietuvai?“ formos nekyla jokių klausimų nei kairei, nei dešinei. Dešinė sako, kad kairieji, pabėgėliai, mokesčių reforma, „LGBT ideologija“, Ruginienė, Žemaitaitis. Kairė sako, kad dešinieji, rasizmas, skurdas, visokiausios fobijos, Kasčiūnas bei, tikriausiai, Žemaitaitis.

Čia vėl – nei aš noriu sugretinti kairę su dešine, nei manau, kad viskas yra vienodai grėsmė ar negrėsmė Lietuvai. Noriu kritikuoti net ne tiek pačią diskusiją, o tai, kad jos forma užgožia ne tik jos pačios temą, bet ir visas kitas galimas politikos temas. Atrodo, kad daugelyje skaitlingų protestų, įskaitant Tapino protestus (nu soriuka, kitaip jų neapsiverčia liežuvis vadinti) ir, deja, kultūrininkų protestus, daugelyje forumų, renginių, laidų ir diskusijų teigiama, neigiama ir aiškinamasi vienas ir tas pats: Ar tai grėsmė? Jei grėsmė, tai ar didelė grėsmė? O jei didelė grėsmė, tai ar labai didelė, ar labai grėsminga? Kaip galime apsisaugoti nuo labai didelės ir labai grėsmingos grėsmės? O ar, besisaugant nuo labai didelės ir grėsmingos grėsmės, kartais nepraleidžiame pro akis kitų, ne tokių didelių, bet irgi labai grėsmingų grėsmių?

Grėsmės politikos spragos

Bet kas tame blogo? Juk gyvename grėsmingais laikais, tai natūralu, kad norime išsiaiškinti, kas yra grėsmės, o kas – ne, ir tas grėsmes pašalinti? Kodėl neturėtume daug ir labai daug apie tai kalbėti? Kodėl neturėtų ši tema užgožti visų kitų, jei ji pati aktualiausia ir grėsmingiausia?

Na, ir taip, ir ne. Čia su įsivaizduojamu oponentu galiu sutikti, kad tema tikrai didelė ir svarbi, ir labai natūralu, kad daug apie ją kalbame. Bet tai, ką vadinu grėsmės politika, kai ji iškeroja už savo ribų ir ima leisti ūglius į visus visuomenės aspektus, pradeda vesti mus į politines aklavietes.

Pirma, jei grėsmė yra visur ir visada – labai greitai galime imti nekreipti į ją dėmesio, ir ji pati gali tapti mums tuščia. Čia lingvistikos ABC: jei kažką vadiname „raudona“, tai turi egzistuoti kažkas, kas nėra „raudona“. Arba, jei reikia folkloro – tai piemuo, kuris šaukė „Vilkas!“, kol galiausiai juo niekas netikėjo, todėl vilkas jį suvalgė. Tik tų piemenų tūkstančiai, vilkų – tikriausiai irgi. Dar kitaip tariant, visur esanti grėsmė pasitraukia į foną ir praranda savo aktualumą. Jos nebereikia spręsti, nes ji yra visur ir dėl jos negalima nieko padaryti. Kažkas vėl pasakė, kad kažkas yra grėsmė? Na ir kas, jei visi taip sako apie visus?

Grėsmė kaip politinis argumentas taip pat yra dviašmenis kardas. Viena vertus, ji turi tą viešųjų ryšių jėgą, kuri gali greitai priversti daug liaudies nuo ko nors nusisukti, kažką išstumti į paribį, susirinkti balsų kaip „vienintelei jėgai, kuri mato grėsmę“. Kita vertus, pats vienas toks argumentas negali giliai įtikinti nei rinkėjų, nei rėmėjų: kadangi grėsmės negalima panaikinti, pažadas tai padaryti visada liks neišpildytas. O tada iš už šito neišpildyto pažado iššoks dar dešimtys sričių, kuriose gal nebuvo pažadai ištesėti, kai kur – net nebuvo duoti. Jei norit pavyzdžio – galit prisiminti konservatorių fiasko paskutiniuose Seimo rinkimuose.

Kitas dalykas, kurį dažnai pamirštame ir kuris veda prie kokybiškos ilgalaikės politikos, o ne tik momentinių viešųjų ryšių – tai, kad politikoje nuolat reikia aiškinti dalykus nuo pat pradžių. Reikia rimtai atsakyti į klausimus – kodėl tai grėsmė? Kokiais faktais, argumentais, dokumentais, analizėmis remdamiesi sprendžiame, kad tai yra grėsmė? Ką ketiname su ta grėsme daryti? Ar mums užtenka, kad tiesiog pavadinome grėsmę grėsme, toliau kažkaip pati visuomenė, it magiška laisvoji rinka, susitvarkys?

Ir paskutinė, mano galva, svarbiausia grėsmės politikos spraga – tai didžiulis prasmės trūkumas joje. Nes taip toliau einant, viskas, kas nėra grėsmė, nustoja bet kokios prasmės. Kam statyti namus, kam tiesti kelius, kam klotis lovą ir kam sėdėti po šakom akacijos baltos, jei ateis Karas ir viską nušluos? Galima sutvarkyti kelius, galima pagerinti švietimą, įgalinti kultūrą, galima mokesčių daugiau surinkti, galima skurdą pažaboti – o grėsmės panaikinti mums tiesiog neišeis. Ji tiesiog yra, ir politinės prasmės ji neturi. O jei dėl jos prasmės netenka ir visi anksčiau išvardinti dalykai – tada prasmės apskritai neturi niekas.

Politika nesustoja

Puikioje knygoje apie kairiuosius XX a. Rytų Europos žydus „Revolutionary Yiddishland“ („Revoliucinis jidišlandas“) rašoma, kad, iki prasidedant didžiajam 1943 m. Varšuvos geto sukilimui, kuris herojiškai atsilaikys prieš nacius visas 29 dienas, žydų rezistentai nebūtinai vieni kitus mėgo. Bundistai įtariai dairėsi į komunistus, dešinieji sionistai – į kairiuosius sionistus, socialistai nemėgo konservatorių, o sionistai – „doikait“ (buvimo ir kovojimo ten, kur esama) išpažinėjų.

Pagrindinė šios istorijos pamoka, žinoma, tokia, kad, jei būtų geriau sugebėję pamiršti tarpusavio nesutarimus ir efektyviau vieni su kitais organizuotis, sukilėliai būtų galėję veikti ir dar efektyviau. Toje situacijoje, žinoma, bet koks efektyvumas turėjo labai aiškias ribas – toje knygoje taip pat pateikiami ir poros išgyvenusių sukilėlių prisiminimai, kad iliuzijų laimėti sukilėliai neturėjo.

Bet man tai sako ir dar vieną dalyką: net ir Varšuvos žydų gete, grėsmei tvyrant pačiame aukščiausiame taške, politika nesustojo. Nors niekas tikrai negalėjo tikėti, kad tai, dėl ko kovojo iki tol – komunizmas, socializmas, vienokia ar kitokia žydų valstybė Palestinoje – kada nors išvys pats, vis tiek buvo dėl ko ginčytis, nesutarti, ir dėl ko ginti savo pozicijas.

Nesustoja politika ir pamojavus grėsmės burtų lazdele: galime jausti tą pačią grėsmę, ir visi sutarti, kad su ja reikia tvarkytis, bet taip pat galime visiškai nesutarti dėl visų kitų dalykų, ir taip pat – kaip su ta grėsme reiktų tvarkytis. O tie, kurie keistai įsivaizduoja „susitelkusią visuomenę“ kaip tylią, apskliaudusią vidinius nesutarimus, mąstančią tik apie grėsmę ir nieko daugiau, bei niekada nekonfliktuojančią tarpusavyje, patys sau kasa duobę. 

Nes apskritai galima lengvai pastebėti kaip tik labai priešingą vaizdinį, ir jį puikiai parodo tiek Žemaitaitis su „Nemuno aušra“, tiek bet kurie kiti dešinieji (velnias žino, kiek jie dešinieji, bet tikrai ne kairieji) populistai. Nuo ištuštėjusios grėsmės komunikacijos išvarginta visuomenės dalis, ištroškusi bet ko kito, kad tik ne vėl to paties, „kitokio turinio“, labai lengvai ir džiugiai jį priima.

Čia negaliu kaip pavyzdžio neišsitraukti kultūrininkų protestų ir per juos smarkiai išaugusių „Nemuno aušros“ reitingų. Kultūrininkai, pradėję nuo labai paprasto reikalavimo, kad sektoriaus darbuotojams nepatinka naujasis viršininkas, greitai perėjo į grėsmės, pavojaus, Sąjūdžio, visos Lietuvos gelbėjimo (ar Lietuva bent žino, kad yra gelbėjama?) diskursą. Tokiam kontekste net ir „Nemuno aušrai“ nebuvo sunku pasirodyti konstruktyvesne puse. Paradoksalu, bet net ir žymiuosiuose Ignoto Adomavičiaus slemo poezijos pasirodymuose buvo daugiau konkretaus – ar bent pseudokonkretaus – materialumo (senelis, molbertas garažiuke, kaimo žmogus, kultūrinė atskirtis tarp miesto ir kaimo) nei didžiojoje dalyje kultūrininkų protestų komunikacijos (grėsmė demokratijai ir Lietuvai, Sąjūdis, revoliucija, „tikrasis elitas“ ir pan.).

Abstrakčiai kalbėti apie kažką kaip apie grėsmę yra labai patogu iš viešųjų ryšių pusės, nes šito argumento neįmanoma konkrečiai atremti, nesusitepant atstumtojo ženklu. Jį visada galima paversti savaime suprantamu – kai bet ką, kas jam prieštarautų, galėtum atremti klausimu „Kieno Krymas?“ (pats atsakyčiau – pagal tarptautinę teisę, moralę ir žmogiškumą, Ukrainos; realybėje šiuo metu, deja, Rusijos). Bet ilgalaikės politikos prasme toks kalbėjimas karčiai atsirūgs dėl visų priežasčių, kurias jau išvardinau, ir tuo labiau – dėl politinės kultūros stagnacijos.

Nors pro grėsmės politiką prasikapstyti gali būti labai sunku, populistinės partijos mums rodo, kokių įspūdingų rezultatų galima pasiekti, ėmus kalbėti kitaip: apie tai, kaip gyvename dabar, kaip gyvensime rytoj, ką dar veikiame gyvenime, kol virš mūsų kabo Damoklo kardas. Bet, žinoma, trumpiems tikslams pasiekti visada užteks ir tiesiog išsivadinti grėsmėmis ir laukti, kol vieni rinkėjai prisiriš prie vienos „grėsmės“, kiti – prie kitos. Ir tikėtis, kad visi jau pakankamai išvargę, kad numotų ranka į visą likusią politiką.