Valstybinės ideologijos galia veikia ne tik per institucinius mechanizmus, bet ir per moralinio pertekliaus logiką – nuolatinį įpareigojimą būti lojaliam, pasiaukoti, rodyti budrumą. Tai, ką psichoanalizė apibrėžia kaip superego įsakymo struktūrą, reiškia, kad paklusnumas čia tampa ne išoriniu reikalavimu, o vidine būtinybe. Politinis subjektas kviečiamas ne tiek laikytis taisyklių, kiek tapatintis su pačiu įsakymu. Tokia vidinė įtampa, kai įpareigojimas sutampa su pasitenkinimu, atskleidžia šiuolaikinės valdžios paradoksą: ji valdo ne prievarta, o per subjekto geismą priklausyti simbolinei tvarkai. Paklusnumas tampa emocinio įsitraukimo forma, o politinis dalyvavimas – moralinio įsipareigojimo patirtimi. Karo laukimas šiuo požiūriu nėra tik gynybinė reakcija, bet ir mėgavimosi savo lojalumu mechanizmas – savotiška prasmės ekonomika, kuri leidžia patirti priklausymą per paklusimą.
Karo laukimo režimas palaiko pusiausvyrą tarp baimės ir pasididžiavimo. Baimė užtikrina paklusnumą, kuriam pasididžiavimas suteikia moralinį orumą. Šie du poliai nėra vienas kitam priešingi; priešingai, jie sudaro uždarą libidinės ekonomikos ratą, kuriame kiekvienas jų maitina kitą. Kuo labiau subjektas bijo išorinio priešo – ir kartu pasaulio, kuriame šis priešas nebeįmanomas – tuo labiau jis siekia rasti prasmę savo priklausyme, o ši prasmė, savo ruožtu, suteikia jo baimei moralinį pateisinimą. Tokiu būdu valstybinės ideologijos galia įgauna emocinį ir moralinį pamatą: ji veikia ne tik per įsitikinimus, bet ir per afektų apyvartą – pirminius emocinės energijos srautus, kuriuos ideologija transformuoja į lojalumo ir prasmės patirtį. Taip karo laukimas tampa ne tik grėsmės, bet ir prasmės šaltiniu – būdu išgyventi savo dalyvavimą ideologinėje tvarkoje per įtampą tarp baimės ir moralinio pasitenkinimo.
Informacinio karo retorika papildo šią libidinę struktūrą, suteikdama jai simbolinį karkasą. Kalbėjimas apie informacinę grėsmę, propagandą ar „vidinį priešą“ ne tiek perduoda faktus, kiek kuria politinės įtampos lauką, kuriame tampa neįmanoma neutralumo pozicija. Tokia retorika neinformuoja – ji mobilizuoja, nukreipdama dėmesį nuo konkrečių įvykių į moralinį patikimumo klausimą: kas ištikimas, o kas – ne. Šiame kontekste žinojimas tampa ne pažinimo, o lojalumo funkcija. Tai, kas įvardijama kaip „tiesa“, įgyja ne pažintinę, o politinę vertę – ji parodo, kurioje pusėje esi. Todėl informacinis karas veikia kaip diskursinė karo laukimo tąsa, kurioje žodžiai įgyja strateginį statusą, o viešoji kalba tampa priemone nuolat atkurti priklausymo simbolinei tvarkai jausmą.
„Kova su dezinformacija“ tampa ne tiek gynybos nuo išorės priemone, kiek vidinės tvarkos užtikrinimo instrumentu. Viešoji erdvė vis dažniau organizuojama pagal karinės komunikacijos logiką: yra „mes“ ir „jie“, „tiesa“ ir „melas“, „lojalieji“ ir „informaciniai priešai“. Verta pastebėti, kad tokios dichotomijos įsitvirtina ir kasdienėje kalboje – ypač per dešiniosios retorikos išpopuliarintą terminą „vatnikas“, kuris funkcionuoja kaip kalbinė cenzūros forma: po „prorusiškumo“ konotacija slepiasi bet kurio su oficialia nacionalistine laikysena nesutampančio balso diskreditacija. Šis terminas veikia kaip moralinis filtras, paverčiantis politinį nesutarimą lojalumo testu. Tokiu būdu liberalioji demokratija pradeda vartoti tas pačias simbolines priemones, kuriomis ji gąsdina – autoritarizmo kalbą. Tik vietoje prievartos čia veikia psichologinis šantažas: kas abejoja, tas „kenkia gynybai“ ar „silpnina valstybę“. Nuomonės formuotojai, veikiantys valstybinės retorikos rėmuose, tampa nauju ideologinės policijos pavidalu. Tai švelni, bet pavojinga galios forma, kuri gina demokratiją pasitelkdama nedemokratinius refleksus. Ši ideologinė tvarka glaudžiai susijusi su kapitalo logika.
Karo laukimo būsena ir ją palaikantis moralinis mobilizavimas atkartoja neoliberalaus darbo režimo principus: abu remiasi nuolatiniu įsitraukimo, produktyvumo ir pasiryžimo demonstravimu. Saugumo retorikoje tai reiškiasi kaip budrumo pareiga, o ekonominėje – kaip savidrausmės ir iniciatyvos idealas. Abiem atvejais subjektas vertinamas pagal tai, kiek jis geba pats save motyvuoti, nuolat įrodyti savo lojalumą tvarkai, kuriai priklauso. Nacionalinis saugumas, kaip ir ekonominė sėkmė, grindžiamas asmeniniu atsidavimu ir nuolatiniu pasirengimu veikti. Tokiu būdu valstybinės ideologijos galia ir kapitalo logika susilieja į bendrą moralinės ekonomijos modelį, kuriame lojalumas ir produktyvumas tampa ta pačia dorybe, o karo laukimo režimas – natūralia kasdienybės būsena.
Tai šiuolaikinis valdymo modelis, kuriame emocinė ir moralinė mobilizacija pakeičia klasinių kovų artikuliaciją – socialinis antagonizmas transformuojamas į tai, ką galima vadinti ideologine geismo ekonomika. Čia klasinis konfliktas perrašomas į moralinės vertės kovą: nelygybė, išnaudojimas ir nesaugumas įgauna simbolinį pateisinimą per lojalumo, aukos ir atsakomybės retoriką, kuri ideologiškai įteisina kapitalo cirkuliaciją nuolatinio karo laukimo būsenoje – nuo gynybos biudžetų, infrastruktūros plėtros, informacinių kampanijų iki „pilietinės parengties“ programų, kuriose saugumo diskursas tampa ne tik administraciniu, bet ir libidiniu investicijos į valstybę mechanizmu.
Karas Ukrainoje tapo šios ideologinės tvarkos branduoliu – realia ir simboline atrama, per kurią sutelkiamas Vakarų pasaulio moralinis afektas. Jis veikia kaip vaizduotės centras, aplink kurį organizuojasi kolektyvinis gėrio ir blogio suvokimas, pilietinės atsakomybės jausmas bei politinis moralizmas. Šiame diskurse solidarumas su Ukraina įgyja ne tik etinę, bet ir identiteto funkciją – tai būdas patvirtinti savo priklausymą „teisingajai pusei“. Todėl karo įvykis tampa ne vien politinės paramos objektu, bet ir emocinio investavimo lauku, kuriame Vakarų visuomenės projektuoja savo pačių moralinį vientisumą. Tokiu būdu Ukraina virsta ekranu, ant kurio perkeliami kolektyviniai Vakarų kaltės, prasmės ir heroizmo poreikiai – simboliniu mazgu, jungiančiu karo realybę su ideologine prasmės ir geismo ekonomika.
Michelio Foucault biopolitikos samprata šiandien išsiplečia į tai, ką Achille Mbembe vadina nekropolitika – valdymą per mirties logiką. Ši sąvoka, kilusi iš kolonializmo analizės, šiuolaikinėje teorijoje taikoma plačiau – ji apibūdina modernius suverenumo režimus, kuriuose valstybinė galia, kaip suverenumo išraiška, reguliuoja gyvybės vertę per ideologinius ir moralinius mirties mechanizmus. Jei biopolitinė valdžia siekia optimizuoti gyvybę, reguliuoti jos srautus, produktyvumą ir riziką, tai nekropolitinė valdžia veikia kita kryptimi – ji apibrėžia, kurios gyvybės vertos gyventi, o kurios įgauna prasmę tik per savo sunaikinimą. Šiuolaikinė valstybė jungia abi šias dimensijas: jos valdžios aparatas organizuoja gyvybę per nuolatinį jos santykį su mirtimi. Tai, ką galima vadinti nekro-biopolitiniu režimu, veikia kaip ideologinė tvarka, kurioje gyvybė nebeturi savarankiškos vertės – ji tampa prasminga tik tiek, kiek gali būti paaukota. Tokiame simboliniame modelyje mirtis įgyja teigiamą statusą: ji tampa aukščiausia lojalumo ir moralinio grynumo forma, per kurią valstybė ne tik gina gyvybę, bet ir ją įprasmina.
Ukrainos karas išryškina šią nekropolitinę logiką iki paroksizmo. Nuo 2022 m. Rusijos invazijos pradžios čia susiformavo tai, ką galima vadinti nekropolitine tapatybe – valstybės ideologine forma, kuri konstruoja savo moralinį vientisumą per aukos, šlovės ir pasiaukojimo diskursus. Gynyba įgauna egzistencinį pobūdį: ji tampa ne priemone, o pačiu tautinės tapatybės branduoliu. Šioje struktūroje gyvybė vertinama tiek, kiek ji įsirašo į pasiaukojimo simboliką – per lojalumo gestą, kuriame gyvybė įgyja vertę tik susidurdama su savo sunaikinimo galimybe. Lojalumas čia nebėra politinė vertybė, o moralinis įrodymas: subjektas turi parodyti, kad jo gyvybė priklauso ne jam, o tautai. Tokiu būdu mirtis įgyja libidinę funkciją – ji tampa būdu patirti prasmę, įgyti vertę, įsirašyti į simbolinę tvarką.
Tai nereiškia, kad Ukraina neturi teisės gintis; priešingai, būtent todėl šis atvejis toks svarbus. Jis leidžia pamatyti, kaip gynybos logika transformuojasi į mirties vadybą, kaip moralinis imperatyvas išstumia politinę refleksiją. Karo realybė – neabejotina, tačiau jos vaizdinys tampa ideologiniu katalizatoriumi, per kurį „laisvės“ diskursas paverčiamas mobilizacijos režimu. Čia gynyba ne tiek atremia prievartą, kiek ją perima – moralizuoja ir įteisina kaip neišvengiamą. Tai klausimas, kylantis ne iš moralinės, o iš ideologinės analizės pozicijos – iš distancijos, leidžiančios matyti, kaip agresoriaus ir aukos moralinė priešprieša pati funkcionuoja kaip ideologinio veikimo forma. Todėl esminis klausimas nėra „kas teisus“, o kada gynyba tampa mirties ekonomika, kai gyvybės vertė matuojama pasiryžimu ją paaukoti.
Nekropolitinė logika materializuojasi ne tik per karo veiksmus, bet ir per simbolinius ženklus – kalbą, ritualus, viešąją retoriką. Šūkis „Slava Ukraini – Heroyam slava“ (liet. „Šlovė Ukrainai – šlovė didvyriams“), kilęs iš XX a. pradžios nepriklausomybės kovų ir vėliau aproprijuotas Stepono Banderos vadovaujamos Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN-B), šiandien transformuotas į oficialų valstybės pasisveikinimą. Šis virsmas nėra vien istorinis – tai ideologinės transformacijos ženklas. OUN-B kontekste šūkis veikė kaip kolektyvinio kūno ritualas, kuriame tauta buvo iškeliama virš individo, o mirtis už Tėvynę įgijo sakralinį matmenį. Šiuolaikinis šūkio atgimimas pakartoja tą pačią logiką, tik moralizuotu, „demokratizuotu“ pavidalu: ultranacionalistinės vaizduotės simboliai integruojami į moralinį karo diskursą, kuriame mirtis tampa ne tragedija, o herojišku įvykiu.
Žuvusieji čia nebėra aukos – jie tampa simbolinėmis figūromis, palaikančiomis tautinį pasakojimą. Mirtis įgyja estetinį matmenį: ji nebesukrečia, o vienija. Tai ideologinės estetizacijos mechanizmas, kai mirtis pateikiama kaip regima, tvarką palaikanti forma, per kurią bendruomenė įtvirtina savo tapatybę. Tokia estetika nebevaizduoja kančios – ji ją įteisina, paverčia moralinio orumo spektakliu. Šiuo požiūriu nekropolitinė vaizduotė nėra tik prievartos forma, bet ir malonumo struktūra – ji leidžia subjektui patirti prasmę per susitapatinimą su auka, per dalyvavimą simbolinėje mirties ekonomijoje, kurioje gyvybė įgyja vertę tik per savo santykį su mirtimi – kaip simbolinės vertės matas.
Kita šios logikos pusė – vidinio priešo konstravimas. Tie, kurie nenori kariauti, abejoja ar siūlo derybas, tampa ne tik politiniais, bet ir moraliniais nusikaltėliais. Kritika sutapatinama su išdavyste, pacifizmas – su priešo palaikymu. Tokiu būdu valstybė ima režisuoti lojalumą per mirties priėmimą: pilietis tampa vertas tik tiek, kiek pasiryžęs pasiaukoti už valstybę – už simbolinę tvarką, kurią ji įkūnija. Ideologinė kalba čia veikia kaip psichologinis šantažas – kas abejoja, tas „kenkia gynybai“, „silpnina valstybę“. Tai superego logika, kurioje moralinė pareiga sutampa su kaltės produkcija: kuo labiau subjektas siekia būti geras pilietis, tuo giliau įsivelia į struktūrą, kuri jį iš anksto kaltina. Kaltė tampa įrodymu, kad priklausai; abejingumas – įkalčiu. Tokiu būdu nekropolitinė logika persikelia į kasdienybę: karo retorika tampa kalbėjimo matu, o mirtis – moralinio autentiškumo ženklu. Ši simbolinė tvarka nereikalauja išorinio priešo – ji pati jį sukuria, vis iš naujo pažymėdama, kas priklauso, o kas jau iškrito iš simbolinės tvarkos.
Karas su Rusija Ukrainoje tampa ne tik teritorinės gynybos, bet ir moralinės tvarkos simboliu – normatyviniu ideologiniu režimu, formuojančiu mąstymo ir veikimo ribas globaliame Vakarų diskurse. Vakarų politinė retorika įtvirtina karą kaip moralinį gėrio principą, o paramos diskursai veikia kaip pilietinio lojalumo testai. Tokiu būdu karo laukimo režimas peržengia nacionalines ribas ir tampa transnacionaline ideologine ekonomika, mobilizuojančia moralinę energiją ir paverčiančia ją tapatybės ženklu.
Ši mobilizacija remiasi senais antisovietiniais naratyvais, paveldėtais iš Šaltojo karo laikų. Nors istoriškai jie buvo grindžiami antikomunistiniu sentimentu, šiandien jie funkcionuoja naujame kontekste: „sovietiškumo“ ženklas išlieka patogia moralinio priešo metafora, net jei Rusija jau seniai nebėra „komunistinė valstybė“ (tiesą sakant, niekada tokia ir nebuvo).* Tokiu būdu antisovietinė retorika atgimsta kaip politinis instrumentas, leidžiantis mobilizuoti nacionalinę vienybę ir gaminti vidinės grėsmės figūras – dažniausiai rusakalbius ar „nepakankamai lojalius“ piliečius.
Po 2022 m. Rusijos karinės invazijos į Ukrainą šis procesas įgijo globalų matmenį: Vakarų viešojoje erdvėje kraštutiniai dešinieji dariniai, tokie kaip „Azov“ pulkas, buvo iš esmės reabilituoti – jų neofašistinis paveldas nutylimas vardan geopolitinio solidarumo. Ši simbolinė transformacija rodo, kad moralinės kovos su blogiu diskursas geba įtraukti net tas jėgas, kurios anksčiau pačios buvo laikytos grėsme. Ši paradoksali apykaita tarp moralinio gėrio retorikos ir kraštutinės dešinės praktikų atskleidžia, kaip karas tampa palankia ideologine terpe reorganizuoti vertybių lauką, suteikiant naują legitimumą senoms autoritarinėms formoms.
Net jei karas fiziškai nevyksta, jo ideologinė versija jau įsitvirtinusi. Nuolatinės grėsmės būsena tampa būdu organizuoti socialinę energiją: menas, akademija ir viešasis diskursas priversti rinktis – „būti su tauta“ arba „būti prieš ją“. Tokia dichotomija naikina politinę vaizduotę, nes kūryba ir kritika praranda savo negatyvų potencialą – galimybę pasipriešinti simbolinei tvarkai, o ne ją moralizuoti. Ši būsena gamina ne mąstančius, o reaguojančius subjektus, kurių geismas cirkuliuoja pagal ideologinę ekonomiją: moralinis pasitenkinimas tampa atlygiu už paklusnumą. Mąstyti reiškia ne distanciją turėti, o ją palaikyti – nepasiduoti superego įsakymui „būk atsakingas“, „rodyk solidarumą“, „gink teisingą pusę“. Distancija čia – ne cinizmas, o būdas išvengti prievartos mėgautis savo moralinio teisumo statusu. Todėl šiuolaikinė militarizacija yra visų pirma vaizduotės kolonizacija – okupacija be ginklų, vykstanti per mūsų pačių mėgavimąsi priklausymu simbolinei tvarkai.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Jei norite ir galite prisidėti:
Ačiū!
Ši kolonizacija skirtingose politinėse erdvėse įgauna skirtingas formas: Lietuvoje ji reiškiasi per vadinamojo informacinio karo kultą, Ukrainoje – per nekropolitinę tapatybę, o plačiau – per Vakarų įsitikinimą, kad saugumas svarbesnis už laisvę. Tačiau ši saugumo logika yra kapitalistinė libidine prasme: ji perkelia rinkos mechanizmą į geismo sferą, paversdama piliečius libidiniais investuotojais, kurie kaupia lojalumo kapitalą. Tai ta pati libidinės ekonomijos tvarka, kurioje karo parama, kaip ir vartojimas, suteikia ideologinį pasitenkinimą – momentinę prasmės injekciją. Karo laukimas čia funkcionuoja kaip ideologinis prekinis ženklas, kuris suvienija moralę ir rinką, pareigą ir malonumą.
Todėl atsparumas nėra nei moralinė pozicija, nei neutralumo gestas. Atsispirti reiškia nutraukti šį mėgavimosi ciklą, nebedalyvauti ekonomikoje, kuri minta pačiu geismu patvirtinti savo teisumą. Intelektualinė, kultūrinė ir civilinė autonomija šiandien yra ne „laisvės idealas“, o gebėjimas sustabdyti perteklinę moralės gamybą – atsisakyti ideologinės satisfakcijos, kurią suteikia priklausymas „teisingajai pusei“. Kol visuomenė geba atpažinti šią prievartinę laimės struktūrą, ji dar nėra pralaimėjusi.
* Nors Sovietų Sąjunga ideologiškai deklaravo komunizmą, jos ekonominė struktūra veikė kaip valstybinio kapitalizmo sistema – gamybos priemonių kontrolę ir paskirstymą centralizavo valstybė, o ne darbininkų klasė, todėl klasiniai ir hierarchiniai santykiai iš esmės išliko.