Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?
Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos.
Šiuo metu miestą jau kelias kadencijas valdo vienas asmuo ar, tiksliau, viena šeima. Kaunas yra tikriausia Matijošaičių kolonija: jaunosios šeimos atžalos supirkinėja sklypus geriausiose miesto vietose, miesto administracija veikia lyg tikras koloniją administruojantis ir vietos „monarchų“ šeimą aptarnaujantis biurokratinis aparatas. Kaip ir tradicinės, ši pradžioje rinkta ir tik vėliau vis labiau kolonijinę priminti pradėjusi miesto valdžia anaiptol nėra vienareikšmiškai bloga. Nustekentame ir anksčiau chaotiškai tvarkytame mieste įvedama racionali tvarka, miestas vystomas: asfaltuojamos gatvės, granito plokštėmis grindžiamos aikštės, steigiami verslo centrai, gausėja pramogų ir laisvalaikio praleidimo vietų. Žinoma, viskas (taip pat ir) tam, kad kaip UAB tvarkomas miestas generuotų didesnę grąžą tikriesiems jo šeimininkams.
Rusų kalba pasaulyje kalba 258 mln. žmonių, ji yra septinta-aštunta didžiausia pasaulio kalba. Ja kalba bemaž visi Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo šalių, Vidurio Azijos gyventojai, iš kurių daug migruoja į Lietuvą kaip pabėgėliai ar tiesiog migrantai. Jų, beje, ateityje vis daugės – Lietuva gan greitai iš migrantų „tiekėjos“ tampa migrantų „priėmėja“.
Pristatome geriausias labai blogų metų publikacijas ir tikimės, kad tai bus gera proga prisiminti, kas vyko nelemtais 2022-aisiais politikos ir visuomenės padangėse. O gal net ir paskaityti ar paklausyti tai, ką praleidote, primiršote arba seniai žadėjote perskaityti, bet taip ir neprisiruošėte.
Kol rašau šį tekstą, policija toliau ardo barikadas ir požeminius tunelius bei areštuoja Liucerato kaime įsitvirtinusius aktyvistus, kurių dauguma ruošėsi taikiam pasipriešinimui. Policijos veiksmai klimato protesto dalyvių atžvilgiu neretai yra neproporcingi, todėl situacija kaimelyje įtempta. Policijos pajėgos į kaimą mobilizuotos iš visos federacinės žemės, aktyvistai iš savo pusės kviečia taikiam palaikymui jau nuo šio mėnesio pradžios.
Reakcija į pragyvenimo krizę susijusi su kultūrinėmis, politinėmis ir ekonominėmis Centrinės ir Rytų Europos ypatybėmis: žemu tarpusavio pasitikėjimo lygiu, organizavimosi tradicijų stoka ir sudėtingais santykiais su profesinėmis sąjungomis (kurios visada yra gynybinėse pozicijose). Tačiau pastaruoju metu pasitaikė precedento neturinčių sėkmės istorijų sujungiant aplinkosaugos klausimus su profesinių sąjungų reikalavimais. Viešasis diskursas pamažu pereina nuo antikomunistinės retorikos prie kaltinimų oligarchams, nors kažkokių esminių pokyčių dar nepasiekta. Tuo tarpu kraštutiniai dešinieji kelia ambicingesnius reikalavimus ir užgrobia kairiąją-progresyviąją darbotvarkę.
„Yra tvaresnių protesto formų, nenorime, kad antikariniai aktyvistai atsidurtų kalėjime. Mums reikia, kad jie aktyviai dalyvautų pogrindiniame partizaniniame judėjime. Pagrindinis antikarinio judėjimo Rusijoje principas šiuo metu – kuo labiau atitolinti momentą, kai tave suims, išlikti laisvėje ir aktyviai veikti pasitelkiant kitas strategijas.“
Tai – ypatingas karas. Nors Putinas savo projektą apibūdino kaip konfrontaciją su visais Vakarais, kovoja ir visas Rusijos atakų prieš civilius bei civilinę infrasruktūrą pasekmes patiria tik Ukraina. Europa ir Amerika tuo tarpu teikia ekonominę ir karinę pagalbą, o likęs pasaulis susiduria su karo pasekmėmis, įskaitant aukštesnes energijos ir maisto kainas.
„Aš, kaip ir daugelis kitų fašizmo tyrėjų, tokių kaip Levas Trockis, Karlas Polanyi ar Hannah Arendt, suvokiu fašizmą visiškai kitu požiūriu. Šie autoriai matė fašizmą ne kaip visuomenės mobilizacijos, o kaip visuomenės atomizacijos rezultatą, jos susiskaidymą į privatų ekonominį gyvenimą. Būtent taip putinizmas, jeigu jį galime apibrėžti kaip naują fašizmo formą, išnyra iš neoliberalios socialinės transformacijos, kuri įvyko per pastaruosius dešimtmečius.“
