Jau daugiau nei pusę metų vykstant įvairiems protestams ir pasipriešinimo akcijoms prieš esamą NA-LSDP koaliciją, jaučiuosi lyg įstrigęs tarp dviejų fronto linijų. Sekdamas viešąjį diskursą bei batalijas tarp dešiniųjų ir kairiųjų apie kultūros protestus, dažniausiai sutinku būtent su kairiųjų argumentais ir vertinimu. Ir vis dėl to praktikoje stoviu toje pačioje barikadų pusėje kaip P. Gritėnas, o ne A. Bielskis.
Šiuolaikinėje Europos politinėje vaizduotėje karo laukimo būsena tampa vis labiau įprasta. Karas čia nebe reiškinys, o tvarkos principas – ideologinė struktūra, kuri organizuoja kolektyvinį mąstymą, emocijas ir vaizduotę. Valstybė šiame kontekste įgyja simbolinę Tėvo funkciją – ji žada apsaugą, bet sykiu reikalauja paklusnumo. Tai, ką galima vadinti šiuolaikinės politikos libidine ekonomika, grindžiama ne racionaliu interesu, o nuolatiniu poreikiu patirti prasmę per įsitraukimą, per įsirašymą į simbolinę tvarką. Karo laukimas čia atlieka dvigubą vaidmenį: jis leidžia išlaikyti visuomenės sutelktumą ir kartu suteikia moralinį turinį pačiai priklausymo valstybei idėjai. Tokiu būdu valstybė tampa ne tiek politine institucija, kiek emocinės ir simbolinės investicijos objektu – tuo, kas leidžia subjektui patirti save kaip reikšmingą bendruomenės dalį.
Tokį tekstą tikriausiai dera pradėti „tikėjimo išpažinimu“. Nesu didelis šio žanro, kad ir koks senas ir garbus jis bebūtų, gerbėjas, bet šįkart gal visai verta. Jei bent pora žmonių nenumos ranka ir paskaitys toliau nei antraštė, tai ir bus verta. O ištikimoms skaitytojoms ir skaitytojams bus truputį perteklinės informacijos.
Prieš savaitę su trupučiu socialdemokratai po „raudonosios konklavos“ paskelbė, kad Inga Ruginienė – naujoji jų kandidatė į premjerės postą.
Dovilė Šakalienė tvirtina, kad jos darbas yra rūpintis ginklais, o ne užsienio politika – todėl ji lankosi Izraelyje. Tarkime, kad ginklų pirkimas iš tikrųjų yra apolitiškas veiksmas: tokiu atveju savo taktika ministrė paprasčiausiai demonstruoja mąstymo siaurumą. Jei prioritetas yra užtikrinti Lietuvos gynybą efektyviausiais kaštais, tai ginklų derėtų ieškoti už nepaaiškinamai į „Euroviziją“ papuolusių valstybių ribų – mums reikia pirkti ginkluotę iš Šiaurės Korėjos.
Li Andersson yra Suomijos politikė, šiuo metu užimanti Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmininkės poziciją. Nuo 2019 iki 2023 m. ji ėjo Suomijos švietimo ministrės pareigas ir buvo ilgametė Kairiųjų aljanso pirmininkė. EP rinkimuose 2024 m. Li surinko daugiausiai balsų iš visų kandidatų Suomijoje.
Šią kalbą Li Andersson perskaitė šiemet birželį Portugalijoje vykusiame Left-Green Alliance (Kairiųjų–žaliųjų aljanso) kongrese. Šis aljansas įkurtas septynių Europos politinių partijų, tarp kurių Podemos (Ispanija) ir Razem (Lenkija). Aljansas siekia kurti atsvarą radikalios dešinės jėgoms ir burtis aplink alternatyvią Europos Sąjungos viziją, iškeliant į priekį socialinio teisingumo ir ekologinės darnos siekius.
Taip, pavadinimą specialiai tokį lyg iš Ilfo ir Petrovo apysakos sugalvojau. Bet duobkasio Eduardo istorija iš tikrųjų neeilinė, o pusiau iškasta duobė joje vaidina taip pat ne trečiaplanį vaidmenį.
„Kai kurie technooptimistai įsivaizduoja tokias dirbtinio intelekto utopijas, kad Karlas Marxas šalia jų atrodo be vaizduotės. „Guardian“ pernai išleido trumpametražį dokumentinį filmą, kuriame – nuo 2016 iki 2019 m. atlikti interviu su „OpenAI“ vyriausiuoju mokslininku Ilja Suckeveriu. Pastarasis be skrupulų pareiškia: „DI išspręs visas dabartines mūsų problemas. Jis panaikins nedarbą, ligas ir skurdą. Bet taip pat jis sukurs ir naujų problemų.“
Lietuva gedėjo, kuomet Rusija vykdė Mariupolio blokadą, kodėl negedime, kuomet Izraelis blokuoja Gazą? Gedėjome, kai Rusija naudojo baltojo fosforo amuniciją, bet kodėl negedime, kai jas tiek Palestinos, tiek Libano teritorijoje, kurią kontroliuoja „Hezbollah“, naudoja Izraelis? Kaip įmanoma likimo valiai palikti Gazos ruožą, kuomet vienintelis pasienio patikros postas su Egiptu tai atidaromas, tai uždaromas, ir, negana to, dar ir bombarduojamas Izraelio pajėgų?
Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
