fbpx

Apie dvi Nomas

Siekiant lygybės ir nešališkumo sveikatos srityje, ryškėja kitos nelygybės ir neteisybės, sudarančios sąlygas tame pačiame pasaulyje sutalpinti dvi Nomas. Naiviai pasvajojus, visgi norėtųsi, kad antraštės greitu metu skelbtų Noma ligos eradikaciją, o ne apgailestautų dėl duris galimai užveriančio geriausio restorano pasaulyje.

Neseniai internetiniuose portaluose ėmė plisti naujienos apie planus uždaryti vieną garsiausių pasaulio restoranų. Danijos sostinėje 2003 metais duris atvėręs „Noma“ yra pasipuošęs trimis prestižinėmis „Michelin“ žvaigždėmis, keturis metus iš eilės žurnalo „Restaurant“ buvo išrinktas geriausiu pasaulyje, o 2021 metais jam atiteko pirma vieta pasaulio geriausiųjų penkiasdešimtuke.

Nenuostabu, kad bent penki pirmi Google paieškos rezultatų puslapiai pagal užklausą „Noma“ yra užpildyti gerai atpažįstamų naujienų portalų, tokių kaip „The Guardian“, „CNN“, „The Atlantic“, antraštėmis, kurios žada karštas fine-dining diskusijas, liaupses bei kritiką šefams ir apkalbas apie įžymius restorano lankytojus, maisto degustuotojus ir gerbėjus.

Kiek kitokį turinį galima aptikti į paieškos laukelį įvedus tą patį žodį, tačiau šį kartą ieškant ne straipsnių, o susijusių paveikslėlių. Jau pirmose eilutėse, tarp medinės šviesios skandinaviškos terasos ir instagram’inės estetikos patiekalų, pasirodo juodaodžių vaikų su atviromis žaizdomis veido srityje arba žandikaulio deformacijomis nuotraukos.

Goda Laucaitytė – vaikų ligų ir vaikų intensyvios terapijos rezidentė, šiais metais baigusi visuotinės sveikatos magistro studijas Stokholme, planuojanti sujungti klinikinį darbą su akademiniu-tiriamuoju darbu visuotinės sveikatos srityje.

„Noma“ – ne tik geriausias pasaulio restoranas, bet ir infekcinė veido ir burnos liga, kuri greitai progresuoja sukeldama gangreną. Ligai pažengus, vienintelė išeitis išgelbėti sergančiojo gyvybę yra didelės apimties operacija, kurios metu privalo būti pašalinama ligos pažeista veido dalis. Šia liga oficialiais ir prieinamais duomenimis kasmet pasaulyje suserga 30–40 tūkst. žmonių, o tikimybė mirti susirgus siekia net 85 proc. (1).

Noma liga dažniausiai serga ekstremalaus skurdo sąlygomis gyvenantys ir dėl prastos mitybos nusilpę dvejų-šešerių metų vaikai Užsachario Afrikos regione. 15 proc. tų, kuriems pavyksta išgyventi sunkią infekciją, visą likusį gyvenimą yra pažymėti ligos ir persekiojami stigmos dėl savo išvaizdos. Stigma, kuri be akivaizdžių psichologinių problemų tampa ir papildoma kliūtimi susirasti darbą ateityje, o taip dar labiau prisideda prie viską persmelkusio skurdo.

Šios ligos naštai sušvelninti nereikia brangių vaistų ar procedūrų. Ir net ne aukštos kvalifikacijos gydytojų ar arti esančių sveikatos įstaigų su prieinamomis paslaugomis. Pati svarbiausia prevencinė priemonė, apsauganti nuo ligos – tai minimalus kiekis maisto, užtikrinantis vaikų augimą, bei lengvai prieinamas švarus vanduo ir higiena. Kitos svarbios prevencinės priemonės yra skiepai nuo tymų ir apsauga nuo kitų būklių, silpninančių imuninę sistemą (pvz., ŽIV, maliarija), o joms esant – aktyvus gydymas. Tokia prevencija yra būtina, nes Noma ligos diagnostika, kaip ir jos gydymas, yra sudėtingi, ypač vietose, kur resursai yra riboti.

Noma ligos, kaip ir keliasdešimt kitų, pasaulyje galėtų nebebūti ir šimtai tūkstančių žmonių nekentėtų, jeigu greta bendrojo gyvenimo lygio gerinimo ir skurdo mažinimo pakankamai resursų būtų skiriama ligų matomumui, prevencijai ir gydymui. Būtent dėl šios priežasties Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), atsakinga už lyderystę visuotinės sveikatos (angl. global health) klausimais ir nustatanti darbotvarkę, normas ir standartus, kuriais vadovaujasi kitos organizacijos, 2007 metais įkūrė darbo grupę, sudariusią pirmąjį apleistų tropinių ligų sąrašą (angl. neglected tropical diseases).

Noma ligos atveju negalime džiaugtis dideliais pasiekimais, nes ji vis dar tokia apleista, kad jos nėra net šiame apleistų ligų sąraše.

Šiame sąraše šiuo metu yra 20 ligų, kurios, kartu sudėjus, kelia grėsmę daugiau nei vieno milijardo pasaulio gyventojų sveikatai. Šias ligas vienija tai, kad didžiausią įtaką jos daro skurdžioms žmonių bendruomenėms. Sergantieji kenčia ne tik fiziškai ir psichologiškai, bet yra priversti susidurti su ilgalaikėmis ligos sukeltomis socialinėmis ir finansinėmis pasėkmėmis. Taip šios ligos toliau prisideda prie skurdo palaikymo.

Ligai patekus į sąrašą, gigantinių organizacijų pajėgomis yra kuriamos visuotinės strategijos ir programos, didinamas matomumas, pritraukiamas dėmesys ir investicijos. Taip siekiama nuo ligos apsaugoti, ją kontroliuoti, eliminuoti (sumažinti naujų atvejų skaičių iki nulio endeminėje šalyje) ar eradikuoti (sumažinti atvejų skaičių iki nulio pasaulyje).

Progresas per pastaruosius du dešimtmečius išties įvyko ir jau 2020 metais net 42 valstybės paskelbė eliminavusios bent vieną sąraše esančią ligą, o žmonių, kuriems reikalingas gydymas nuo šių ligų, tais metais buvo 600 milijonų mažiau, nei prieš dešimtmetį (2). Suteikus daugiau resursų, mokslininkai įgijo galimybę sukurti veiksmingesnių vaistų, tikslesnių diagnostikos metodų ir daugiau priemonių kontroliuoti vektorius (ligos sukėlėjus).

Vis tik, Noma ligos atveju negalime džiaugtis dideliais pasiekimais, nes ji vis dar tokia apleista, kad jos nėra net šiame apleistų ligų sąraše. Dėl šios priežasties dėmesys ligai ir jos valdymui nėra pakankamas. Vertinti ligos paplitimą, sergamumą ir mirštamumą nuo jos taip pat reikėtų skeptiškai, nes daugybė ligos atvejų dėl nepakankamos kontrolės yra nediagnozuojami arba nepasiekia oficialios statistikos duomenų.

Siekiant suprasti, kodėl vienos ligos sulaukia daugiau dėmesio, nei kitos, ir kaip keitėsi požiūris į pasaulio gyventojų sveikatos gerinimą, reikėtų glaustai apžvelgti visuotinės sveikatos atsiradimo istoriją. Iki šiol kartais girdimas terminas „tropinė medicina“ daugeliui labiau pažįstamas, nei „visuotinė sveikata“. Tropinė medicina atsirado kartu su kolonializmo pradžia, atvykėliams susidūrus su iki tol nepatirtomis klimato sąlygomis ir neregėtomis mirtį nešančiomis ligomis. Žinoma, iš Europos atkeliavę įvairūs mikroorganizmai buvo lygiai tiek pat nepalankūs vietinių gyventojų sveikatai, tačiau tuometiniai gydytojai ir mokslininkai visą savo dėmesį ir pastangas skyrė tik tam, kad nuo tropinių ligų  apsaugotų „keliautojus”.

Karalienė Elžbieta Nigerijoje 1956 m. – tuometinėje Anglijos kolonijoje

Paplitus idėjai, kad ligos keliauja kartu su žmonėmis, kaip pasiruošimas jas sutikti buvo pasitelktas tarptautinis bendradarbiavimas. Taip didžiausią įtaką turinčios valstybės pradėjo kolaboruoti, vykdyti susitikimus, diskutuoti ir dalintis patirtimi siekiant apsaugoti žmones savo šalių teritorijose. Šiuo laikotarpiu tropinė medicina pradėta vadinti tarptautine sveikata (angl. international health).

Galiausiai per kelis dešimtmečius „tarptautinę“ pakeitė „visuotinė“, o jos šalininkams sienos, stabdančios ligų plitimą, tapo vis mažiau ryškios.  Analizuojant ligų plitimą ir kuriant jų valdymo strategijas į tyrimų lauką pradėta įtraukti vis daugiau sveikatą veikiančių sudedamųjų – skurdą, globalinį atšilimą, švietimo stygių, lyčių nelygybę, karinius konfliktus ir kt. Kartu pradėtas kreipti dėmesys į sveikatos nelygybę pasaulyje, kurią atspindi pagrindiniai populiacijų sveikatos rodikliai (angl. health indicators), tokie kaip vidutinė gyvenimo trukmė, gimstamumas, kūdikių mirtingumas, gimdyvių mirtingumas, ŽIV paplitimas ir kt. Pavyzdžiui, tikimybė mirti moteriai, gimdančiai Užsachario Afrikoje, yra 268 kartus didesnė nei Vakarų Europoje (3). Šiais rodikliais yra vertinama regionų ir atskirų valstybių žmonių sveikata, nustatomos ligų grupės keliančios didžiausią naštą (angl. global burden of disease) ir tuo remiantis skiriamas dėmesys bei resursai su jomis kovoti ir mažinti sveikatos nelygybę.

Šiuo metu visuotinė sveikata yra apibrėžiama kaip „studijų, tyrimų ir praktikos sritis, kuri teikia pirmenybę sveikatos gerinimui ir siekia lygybės, nešališkumo ir teisingumo sveikatos prieinamume visiems žmonėms visame pasaulyje“ (4). Šie tikslai jungia tokias gigantes kaip Jungtinės Tautos (JT), Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), vakcinų aljansas GAVI, Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF), Jungtinių Tautų kovos su ŽIV/AIDS organizacija (UNAIDS) ir daugybę kitų pilietinės visuomenės iniciatyvų, nevyriausybinių organizacijų, viešo ir privataus sektoriaus partnerysčių, profesinių asociacijų, tarpvyriausybinių organizacijų, nacionalinių vyriausybių, privačių institucijų ir kt., kurių sąrašas nuolat ilgėja. Kartu dirbantys mokslininkai, medicinos darbuotojai, akademikai, statistai, epidemiologai, politikai, ekonomai, antropologai ir kiti siekia užtikrinti vienodas galimybes, nešališkai suteikiančias pamatinę žmogaus teisę į sveikatą visiems pasaulio gyventojams. Kitais žodžiais tariant, siekiama, kad atsitiktinumas gimti Lesote nebūtinai lemtų vidutiniškai trisdešimčia metų trumpesnę gyvenimo trukmę nei gimus Japonijoje.

Nemažai sėkmės istorijų įrodo, kad iniciatyvos, dėmesys, politinė valia ir tinkamai paskirstyti resursai užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti gerina pasaulio gyventojų sveikatą ir gali ženkliai sumažinti sergamumą bei mirštamumą nuo tam tikrų ligų. Vienu ryškiausiu ir sėkmingiausiu pavyzdžiu yra laikomas vienam iš trijų sergančiųjų mirties nuosprendį reiškusio raupsų viruso išnaikinimas (5). Veiksmingos vakcinos išradimas, masinis visų vaikų vakcinavimas (nepaisant tuo metu pasklidusių gandų, kad po skiepo gresia pavirsti keturkoju su ragais) ir sergančiųjų izoliavimas tapo priemonėmis, be išimties taikomomis visose pasaulio šalyse ir lėmusiomis tai, kad nuo 1900-ųjų pradžios sergančiųjų protrūkiai buvo nuslopinti Europoje, o 1980 metais pasaulis paskelbė įveikęs raupsų virusą visuose žemynuose.

Vis dėlto, visuotinės sveikatos iššūkiai labiausiai tampa matomi tada, kai, nepaisydamos sienų, ligos plinta visame pasaulyje ir tiesiogiai liečia turtingąsias valstybes vakaruose. Labai aiškiu to pavyzdžiu ir visuotinės sveikatos praktikų atspindžiu tapo COVID-19 pandemija. Finansiniai ir kiti resursai, sutelkti iš turtingiausių pasaulio valstybių siekiant suvaldyti pandemiją, padėjo įvykdyti didžiausią iki šiol sveikatos projektą pasaulyje – per mažiau nei metus sukurti veiksmingą vakciną ir ja paskiepyti didžiąją dalį pasaulio gyventojų.

Neabejojant mokslo proveržio svarba, vakcinos veiksmingumu ir pandemijos valdymo reikšmingumu, kviečiu atidėti šiuos pasiekimus į šalį ir pažvelgti, kas tuo pačiu metu vyko kituose visuotinės sveikatos vandenyse. O įvyko tai, kad dviejų dešimtmečių progresas, siekiant lygių teisių į sveikatą visiems, sustojo, o kai kuriose srityse nukeliavo kelis skausmingus žingsnius atgal.

Netiesiogiai, bet neproporcingai ženkliai nuo pandemijos nukentėjo vaikai. UNICEF skelbtame pranešime, COVID-19 pandemija yra laikoma pačia blogiausia pasauline krize vaikams per pastaruosius 75-erius metus, dėl kurios užsibrėžtų darnaus vystymosi tikslų (ang. Sustainable development goals, SDG) iki 2030-jų įvykdyti nepavyks (6). Skaičiuojama, kad daugiau nei 100 milijonų vaikų papildomai atsidūrė žemiau skurdo ribos (6).

Protestas prieš Covid skiepus Vilniuje 2021 m., J. Stacevičiaus nuotr.

Mokyklų uždarymas daugeliui vaikų reiškė ne tik apribotą galimybę įgyti išsilavinimą, tačiau ir saugios erdvės nuo neramių namų praradimą, lėmusį smurto artimoje aplinkoje proveržius. Derėtų atkreipti dėmesį ir į mažas pajamas turinčių valstybių mokyklose vykdomas mitybos programas, kurios daugeliui šeimų yra vienintelis būdas užtikrinti minimalų reikiamą maisto kiekį vaikams. Šios paslaugos sulig mokyklų uždarymu tapo neprieinamos.

Žinoma, labiausiai nukentėjo tie, kurie ir taip turėjo mažiausiai. Pavyzdžiui, kitų išliaupsinta mokyklos kaip įstaigos alternatyva – nuotolinis mokymas – tapo prieinama tik mažai daliai pasaulio vaikų, nes daugiau nei du trečdaliai, t.y. 2,2 mlrd. vaikų ir jaunimo iki 25-erių metų, neturi interneto prieigos namuose. Mažas pajamas turinčiose valstybėse tokią prabangą turi tik 6 proc. šios amžiaus grupės individų, palyginus su 87 proc. dideles pajamas turinčiose valstybėse (6). Beveik penktadaliu padaugėjo vaikų, nemokančių skaityti, ir įvyko daugiau nei 10 mln. papildomų vaikų priverstinių vedybų (6).

Ženkliai sumažėjo skaičius gavusiųjų būtinuosius vaikystės skiepus ir kaip niekad grėsmingai nuo skiepų eros pradžios iškilo pavojus sugrįžti skiepais valdomų ligų epidemijoms. Nukentėjo ir prieiga prie saugios ir prieinamos kontracepcijos, dėl ko keliais kartais padaugėjo neplanuotų paauglių nėštumų ir nesaugiai atliekamų abortų. Dėl sutrikusių sveikatos paslaugų taip pat padidėjo nėščiųjų ir gimdyvių mirštamumas, komplikuoto ektopinio nėštumo ir negyvagimių skaičiai (7). Apskritai, daugelis iki šiol sėkmingai veikusių iniciatyvų buvo priverstos sustabdyti savo veiklas arba ženkliai apriboti teikiamas paslaugas. Sutriko tinklų, apsaugančių nuo uodų maliarijos endeminėse zonose, tiekimas, testavimo dėl ŽIV skaičiai ir vaistų nuo šio viruso pasiekiamumas (8).

Galima būtų tęsti ir į kelias dešimtis puslapių nesutalpinti išvadų, parengtų pagal įvairių organizacijų pranešimus, kurios rodo vieną – tam tikru laikotarpiu milžiniški resursai neatsirado iš niekur, o buvo nukreipti nuo kitų, tuo metu mažiau svarbiais atrodančių, sveikatos iššūkių. Siekiant lygybės ir nešališkumo sveikatos srityje, ryškėja kitos nelygybės ir neteisybės, sudarančios sąlygas tame pačiame pasaulyje sutalpinti dvi Nomas. Naiviai pasvajojus, visgi norėtųsi, kad antraštės greitu metu skelbtų Noma ligos eradikaciją, o ne apgailestautų dėl duris galimai užveriančio geriausio restorano pasaulyje.


 

  1.     Srour ML, Marck K, Baratti-Mayer D. Noma: Overview of a Neglected Disease and Human Rights Violation. Am J Trop Med Hyg. 2017 Feb 8;96(2):268-274. doi: 10.4269/ajtmh.16-0718. Epub 2017 Jan 16. PMID: 28093536; PMCID: PMC5303022.
  2.     World Health Organization. Global report on neglected tropical diseases, 2023
  3.     United Nations International Children’s Emergency Fund. Maternal mortality rates and statistics (2023) Available at: https://data.unicef.org/topic/maternal-health/maternal-mortality/ (Accessed: 04 August 2023).
  4.     Koplan JP, Bond TC, Merson MH, Reddy KS, Rodriguez MH, Sewankambo NK, Wasserheit JN (June 2009). „Towards a common definition of global health”. Lancet. 373 (9679): 1993–1995. CiteSeerX 10.1.1.610.7968. doi:10.1016/S0140-6736(09)60332-9. PMC 9905260. PMID 19493564. S2CID 6919716
  5.     World Health Organization. History of smallpox vaccination. Available at: https://www.who.int/news-room/spotlight/history-of-vaccination/history-of-smallpox-vaccination?topicsurvey=ht7j2q%29&gclid=CjwKCAjww7KmBhAyEiwA5-PUSq97tRyv53nSK4ehuUnSg3ER12EvgIgVHYnwnovMh6Zu5WD0DwOl-BoCUPcQAvD_BwE (Accessed: 04 August 2023).
  6.     United Nations International Children’s Emergency Fund. Preventing a Lost Decade. 2021;44.
  7.     Chmielewska B, Barratt I, Townsend R, et al. Effects of the COVID-19 pandemic on maternal and perinatal outcomes: a systematic review and meta-analysis [published correction appears in Lancet Glob Health. 2021 Jun;9(6):e758]. Lancet Glob Health. 2021;9(6):e759-e772. doi:10.1016/S2214-109X(21)00079-6
  8.     The Joint United Nations Programme on HIV and AIDS Consultation calls for the global AIDS response to build on emergency adaptations to COVID-19, tackle structural barriers and ensure that country programmes fully recover from covid-19 disruptions and end aids, Unaids.org (2022). Available at: https://www.unaids.org/en/resources/presscentre/featurestories/2022/february/20220203_HIV-services-during-COVID19-pandemic (Accessed: 04 August 2023).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *