fbpx

Temos

68-ųjų gegužės keturiasdešimtmetis Lietuvoje: aukštojo mokslo reforma ir barikados Vilniaus universitete

68-ųjų gegužės keturiasdešimtmetis Lietuvoje: aukštojo mokslo reforma ir barikados Vilniaus universitete

2025-ųjų metų gegužės 8 d. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) įvyko „Ilgalaikis dalyvaujamasis performansas „Užtvanka“. Organizatorių teigimu, siekta sukurti „kolektyvinę žmonių užtvanką, kuri užtvenks ir praturtins akademijos dirvožemį“, suburti tuos, „kuriems rūpi tarptautinė teisė ir kurie smerkia neteisingumą“. Šis sit-in’as, o taip pat ir kiti mažiau vieši išstojimai VDA, o vėliau ir Vilniaus Universitete, yra svarbūs kaip savarankiško studentų politinio veikimo pavyzdžiai, atsiradę greta oficialių akademinių struktūrų ir su jomis konfliktuojantys. Visgi šis „dalyvaujamasis performansas“, nors ir įnešęs naujumo į mūsų nuosaikų ir rezignacišką akademinį lauką, nebuvo pirmasis tokio pobūdžio studentų pasirodymas. Nors retai prisimenama, 2008-ųjų gegužę studentų okupacijos vyko ir Vilniaus universitete, kai savo padėtimi nusivylę studentai nepasitenkimą išreiškė barikadų forma.

Mažiau aktyvizmo, daugiau organizavimosi

Mažiau aktyvizmo, daugiau organizavimosi

Šis straipsnis gimė iš patirties dirbant profesinėje sąjungoje, padedant žmonėms steigti profesines sąjungas darbovietėse, ginti savo interesus. Šiame tekste organizavimosi praktiką apmąstau platesniame politinės teorijos lauke. Straipsnyje apžvelgiu skirtumus tarp aktyvizmo ir organizavimosi. Mano įsitikinimu, aktyvistinės sąmoningumo ugdymo praktikos, ypač woke‘izmo tendencijos, sukelia „moralizavimo“ ir neprašyto „edukavimo“ įspūdį, o tai net tik uždaro kairįjį judėjimą savo burbule, bet ir iššaukia atmetimo reakcijas iš platesnės visuomenės. Straipsnio pabaigoje apžvelgiu organizacijas mūsų regione, kurios siekia išeiti už įprastų aktyvistinių ratų ir vadovaujasi organizavimosi principais. Ši politinės praktikos filosofija remiasi bendrų interesų ir materialistine prieiga, o pastaroji leidžia peržengti skirtingų pasaulėžiūrų ribas ir organizuotis su tais ir tomis, kuriems politinė kairės ar dešinės identifikacija mažai terūpi.

„Iliada“ pagal Trampo generolą, arba Nolano „Odisėja“ 

„Iliada“ pagal Trampo generolą, arba Nolano „Odisėja“ 

Kartą mačiau Slavoj Žižek paskaitą, kurioje šis filosofas pastebėjo talentingo režisieriaus Christopherio Nolano polinkį savo filmuose puikiai atspindėti mūsų laikų dvasią, dažnai formuojamą JAV hegemonijos. Pasak Žižeko, Nolano „The Dark Knight“ (2008) – filmas apie Betmeną – buvo tipinis Džordžo Bušo epochos kūrinys, nes jis pateisina a noble lie (liet. kilnujį melą). Gothamo miesto meras klaidingai pristato save kaip Betmeną ir sutinka būti areštuotas tam, kad sustabdytų blogiečio Džiokerio žudynes. Panašiai, Džordžas Bušas melavo apie masinio naikinimo ginklus Irake, kad atsikratytų blogiečiu Sadamu Huseinu. 

Ištrauka iš Huey P. Newtono „Revoliucinio interkomunalizmo” (1977)

Ištrauka iš Huey P. Newtono „Revoliucinio interkomunalizmo” (1977)

Tauta sugrįžo. Šiandien neabejotinai galima matyti tam tikrą nacionalizmo atgimimą. Be to, šis reiškinys liečia ne tik reakcinę dešinę. Krūvos anarchistinių ir komunistinių grupelių šiandien atstovaujama senoji internacionalistinė grardija čia pasirodo kaip nepajėgi padaryti kažką daugiau nei publikuoti pamaldžius atsišaukimus, pasisakančius prieš „nacionalistinius karus“ ir „klaidingą sąmonę“ („false consciousness“), stumiančią darbo klasę atrasti šiuose karuose savo materialius interesus.

Dirbtinio intelekto girnapusė ant „Vilko valandos“ kaklo

Dirbtinio intelekto girnapusė ant „Vilko valandos“ kaklo

Ne per seniausiai praūžė „LT Game Awards“, kuriuose, be kita ko, buvo rinktas ir geriausias metų lietuviškas stalo žaidimas. Seniai praėjo tie laikai, kai tokia kategorija būtų sudaryta iš smetoninio Snakes and ladders klono „Cirkas“, turkiškos Monopoly kopijos iš turgaus ir badymo peiliu aplink pirštus. Laimėjo „Mergaitė su šautuvu“. Nelaimėjo? Dirbtinio intelekto nešta ir pamesta Tapino „Vilko valanda“. Pats komisijoje sėdėjau, giros bokalą kėliau ir mačiau, kad ne tai jam koją pakišo. Mačiau ir tai, kad DI naudojimas „Vilko valandai“ absoliučiai  nepadėjo.

Vienos radikalios bibliotekos istorija

Vienos radikalios bibliotekos istorija

Balandžio 25 d. Kaune įvyko socialinio centro „Emma“ atidarymo vakarėlis. Ar veikiau atsikraustymo į naują vietą ir įsikūrimo užbaigtuvių vakarėlis. Visiems kauniečiams, be abejonės, pažįstama, „Emma“ iš tiesų atsidarė dar 2016-ųjų gruodžio 27 d. Visą dešimtmetį socialinis centras, tapęs namais įvairioms progresyvioms miesto iniciatyvoms ir kitiems nepritapėliams, veikė mėlyno medinuko A. Mickevičiaus g. 35 antrame aukšte. O šiais metais buvo nuspręsta atversti naują lapą, atsišviežinti ir persikraustyti į naują, žymiai didesnę erdvę. Į I. Kanto g. 25 patalpas persikėlė ne tik kolektyvas, pavadinimas ir baldai, bet ir plati biblioteka, viena esminių bet kokio kairuoliško socialinio centro dalių. 

Dostojevskis mobilizuotos moralės laikais

Dostojevskis mobilizuotos moralės laikais

Pauliaus Gritėno tekstas „Rusijos nusikaltimas ir bausmė“, publikuotas LRT portale, yra poleminis ir aiškiai vertybinis pasisakymas apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Autorius teigia, kad ši agresija turi būti įvardijama be išlygų – kaip nusikaltimas, o bandymai ją aiškinti geopolitiniais interesais, civilizaciniais skirtumais ar „sudėtingu kontekstu“ rizikuoja tapti moraline kapituliacija. Tekstas polemizuoja su tuo, ką Gritėnas vadina Vakarų ambivalentiškumu – polinkiu niuansuoti ten, kur, jo manymu, būtina aiški riba tarp kaltės ir jos normalizavimo.