fbpx

Temos

Kai valdžios paragintas „sustoji ir susimąstai“: apie eiles prekybos centruose, pandemiją ir „neatsakingus“ individus

Kai valdžios paragintas „sustoji ir susimąstai“: apie eiles prekybos centruose, pandemiją ir „neatsakingus“ individus

Jei valstybė ir turi kokią nors funkciją, tai ne aiškinti mums, kokie mes gudrūs ar kvaili, o padėti mums su tokiomis krizėmis, kaip COVID-19 pandemija, tvarkytis ne kiekvienam paskirai, kaip kas išmano, o drauge. Valstybė – tai savotiškas draudimas nelaimės atveju. Protingas visų šalies gyventojų elgesys kovoje su virusu svarbus, tačiau jis gali būti nebent gera vyšnia ant pandemijos suvaldymo torto.

Pasipriešinimo balsai iš Lenkijos: kova prieš „turtų ir altoriaus“ sąjungą

Pasipriešinimo balsai iš Lenkijos: kova prieš „turtų ir altoriaus“ sąjungą

„Tai buvo protestas moterų, kurios iki šiol niekados nebuvo įsitraukusios į politinį gyvenimą ir neturėjo ryžto garsiai išsakyti savo nuomonės“[1] – taip 2016 m. vykusius Juoduosius protestus prisimena viena iš aktyvisčių iš mažo miestelio pietų Lenkijoje. Prieš keturis metus Lenkijoje kilęs pasipriešinimas naujiems abortų draudimams nustebino protestų dalyvių gausa, o taip pat aktyviu regioninių miestelių gyventojų įsitraukimu. Šiandien galima sakyti, kad 2016-ieji buvo tik įžanga – po šių metų spalio 22 d. priimto Konstitucinio teismo išaiškinimo prasidėję protestai peraugo į pilną visuotinį pasipriešinimą. Spalio 30-ąją Varšuvoje į gatves išėjo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, per sekančias savaites protestai įvyko daugiau nei keturiuose šimtuose miestelių. 

Ką mums sako kalėdiniai filmai? Trys gero gyvenimo svajonės

Ką mums sako kalėdiniai filmai? Trys gero gyvenimo svajonės

Kam nepatinka kalėdiniai filmai? Tikriausiai daug kam. Bet tai – nelabai svarbu, nes jų vis tiek neįmanoma išvengti. Šiokiomis dienomis televizijos ir žiūrovų santykis primena tą seną sovietinį juokelį: „Jie apsimeta, kad mums rodo, mes apsimetam, kad žiūrim“. O per šventes televizijos paleidžia kūrybinius darbuotojus atostogų ir nustoja net ir apsimetinėti. Jei valstybinė televizija dar bando išlikti „kultūringa“ ir rodo Monte Karlo cirko festivalį arba kalėdinį interviu su kuriuo nors kardinolu, tai komercinės TV pagaliau gauna progą atsipūsti.

Svarbūs kaip centai: (ne)gyvenimas iš minimalaus atlyginimo

Svarbūs kaip centai: (ne)gyvenimas iš minimalaus atlyginimo

Kaip įmanoma išgyventi iš minimalaus atlyginimo? Toks klausimas kilo amerikiečių žurnalistei Barbarai Ehrenreich, kai 1996-aisiais JAV buvo priimta socialinės apsaugos reforma, smarkiai apribojanti pašalpas daugeliui bedarbių. Žurnalistė nusprendė atlikti eksperimentą ir savo kailiu patirti darbo klasės kasdienybę. Ji tris kartus po vieną mėnesį dirbo mažiausiai apmokamus darbus ir bandė pragyventi tik iš gaunamo atlyginimo, nesinaudodama jokiais kitais asmeniniais ištekliais, išskyrus savo mašiną.

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.

Filologijos filologistika: vienos darbo jėgos istorija

Filologijos filologistika: vienos darbo jėgos istorija

Retas žmogus, įstojęs į filologijos studijų programą, siekia savo literatūrinį ir lingvistinį išsilavinimą pritaikyti logistikos, informacinių technologijų korporacijose ar tarptautiniuose bankuose. Tačiau garsioji krepšelių reforma ir kalbos specialistų paklausa lėmė augantį studentų skaičių universitetuose bei prastėjančią studijų kokybę – mokomasi vis didesnėse grupėse, universitetai tampa privatų sektorių aptarnaujančiu konvejeriu.

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Paskutinioji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Joje daugiau dėmesio, kaip ir kritikos, skiriama filosofui Markui Fisheriui bei jo pernelyg naiviam požiūriui į reivą. Aptariamas ir mąstytojo pasiūlytas „rūgšties komunizmo“ konceptas, toliau svarstomas malonumo ir politikos santykis, nuvedantis prie „Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo“ leidinio „Viskas bendra“, su kurio turiniu polemizuojama. Tai leidžia iškelti klasinius klausimus, įsitaisančius tarp kairėje plintančių „prabangos komunizmo“ idėjų ir poreikio turėti tvirtą bei koordinuotą kairiąją organizaciją vietoje dažnai abejotinų anarchistinių ir horizontalistinių iniciatyvų.

Klimato judėjimas – pirmas žingsnis į kairiąją politiką?

Klimato judėjimas – pirmas žingsnis į kairiąją politiką?

„Nepaisant dažnų ideologinių nesutarimų, sunku paneigti, kad Vilniaus FFF grupė vis labiau priima kairiąsias pozicijas, vis labiau sutaria, kad norint spręsti klimato krizę reikia imtis rimtų kolektyvinių veiksmų ir keisti daugiau nei tik valdančiąją partiją ar žmonių vartojimo įpročius, vis dažniau imasi veiksmų, atspindinčių bendras vertybes.“

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).“