fbpx

Temos

Kiek dirbti ir kiek ilsėtis? Darbo teisė Lietuvoje (I)

Kiek dirbti ir kiek ilsėtis? Darbo teisė Lietuvoje (I)

Teisę galima mokytis, studijuoti, teisininkai gali ją išmanyti ir naudotis ginant savo klientų interesus, bet tai, kad teisę galima kurti patiems, nejučia užsimiršta. Minint Gegužės 1-ąją norisi pažadinti kiekvieno mūsų teisinę vaizduotę, paskatinti žvelgti į teisę ne kaip į kažkieno mums primestus įsakymus, o pirmiausia, kaip į visų mūsų bendrą susitarimą, kokiomis nuostatomis vadovaujantis geriausiai sekasi drauge gyventi ir, žinoma, dirbti. Nepalikime teisėkūros ekspertams. Čia tas pats, kas profesionaliam batsiuviui patikėti pagaminti jums batus, jam nežinant jūsų dydžio. Taip gimstantys įstatymai šiandien mums išties trina pūsles.

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis? 

Aš, kaip ir tu, kartais nekenčiu; tu, kaip ir aš, prašai nepalikti

Aš, kaip ir tu, kartais nekenčiu; tu, kaip ir aš, prašai nepalikti

Problemiški teiginiai, išvados ir įsitikinimai knygoje byra kaip žirniai iš praplyšusio maišo, tačiau pradėti norėčiau nuo, mano manymu, paties pagrindinio, bet sunkiausiai apčiuopiamo, todėl galimai žalingiausio. Toks gali įsliūkinti nepastebėtas kaip koks pelėsis ir taip apraizgyti smegenis, kad atsipeikėsime tik kaip aidas kartodami: nirštantis bulius, prakeikti melai ir kliedesiai, nesvarbu, ką darote, vis tiek esate pasmerktas… Žodžių junginiai po dvitaškio yra autorių pasirinkti poskyrių pavadinimai. Iškart kyla įtarimas, kad jautrumo knygoje maža.

Istorinė Kenijos ambasadoriaus kalba JT Saugumo Taryboje

Istorinė Kenijos ambasadoriaus kalba JT Saugumo Taryboje

„Mes įsitikinę, kad visos valstybės, susikūrusios sugriuvus ar atsitraukus imperijoms, turi daugybę žmonių, trokštančių susijungimo su žmonėmis kaimyninėse šalyse. Tai normalu ir suprantama. Juk kas nenori prisijungti prie savo brolių ir seserų ir kartu siekti bendrų tikslų? Nepaisant to, Kenija nepritaria šio troškimo siekimui pasitelkiant jėgą. Iš mirusių imperijų pelenų turime pakilti, nepanirdami atgal į naujas dominavimo ir priespaudos formas.“

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.

Trūkstamas lietuviškas tekstas apie ribinį asmenybės sutrikimą

Trūkstamas lietuviškas tekstas apie ribinį asmenybės sutrikimą

„Negalėjau pradėti nuo šalto nuasmenintų simptomų sąrašo. Privalėjau pasiimti jus už rankos ir lėtai vestis paskui save, rodydama šios būklės žmogiškumą, situacijos individualumą ir, galiausiai, savo pačios sveiką protą ir sąmoningumą. Juk jūs vis tiek gūglinsit, ir susigūglinsit nemažai mano sutrikimą stigmatizuojančios informacijos – manipuliacijos, psichologinis teroras, nepakeliamos dramos, nestabilumas, t. t.“

Laiškas Vakarų kairiesiems iš Kijevo

Laiškas Vakarų kairiesiems iš Kijevo

„Pastaraisiais metais daug rašiau apie taikos siekį ir civilių aukas abiejose Donbaso karo pusėse. Bandžiau skatinti dialogą. Bet visa dabar jau parūko dūmais. Kompromiso nebus. Putinas lai planuoja ką tik nori, bet net jei Rusija ir užims Kijevą bei įstatys okupacinę vyriausybę, mes priešinsimės. Kova tęsis tol, kol Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir gaus atlyginti už visas aukas ir visą destrukciją.“