Siekiant užkirsti kelią šiai grėsmei, siūloma, be kita ko, griežtinti užsieniečiams nustatytas šeimos susijungimo sąlygas, nustatant, kad pas šeimos narį atvykstantis užsienietis dar iki atvykimo į Lietuvą privalo kažkokiu būdu išmokti lietuvių kalbą ir išlaikyti kalbos egzaminą. Isteriškai išpučiant menamą problemą, šeimos susijungimo galimybė pristatoma vos ne kaip kažkoks iki šiol niekam nežinomas ir naujoms grėsmėms duris plačiai atveriantis reiškinys, nors Lietuvos teisinėje sistemoje jis egzistuoja ir veikia ko gero ilgiau, negu minėtą pasiūlymą inicijavęs Seimo narys L. Kasčiūnas turi teisę balsuoti. Žemiau pasistengsim suprasti, kuo mus gąsdina ir kiek tame yra tiesos.
Viena iš sąlygų, šiuo metu keliamų Lietuvoje gyvenančiam užsieniečiui, kuris ketina „atsivežti šeimą“, yra „turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje“, o vienas iš šias „perspektyvas” pagrindžiančių kriterijų yra vadinamasis “lojalumas darbdaviui”: toks užsienietis privalo ne trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką dirbti pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius. Kiek tokių darbuotojų Lietuvoje yra?
Iš esmės, Lietuvos visuomenė yra nuosekliai bombarduojama mistiniais skaičiais, kurie nėra pagrįsti jokia gilesne analize. Anot Migracijos departamento vadovės E. Gudzinskaitės, iš maždaug 20 tūkstančių imigrantų iš Vidurinės Azijos ketvirtadalis yra darbdaviui lojalūs, o tai reiškia, kad „2026 metais turėsime apie 5 tūkstančius užsieniečių, kurie galės pasikviesti čia atvykti savo žmonas ir vaikus“. Tiesa, praėjus vos savaitei jau buvo kalbama nebe apie 5 tūkstančius „atvykėlių“ iš Vidurinės Azijos, o apie „mažiausiai 2 tūkstančius“ apskritai Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, tačiau prisidėjo papildomas paskaičiavimas – anot E. Gudzinskaitės, padauginus šį skaičių iš keturių (šeimos narių), turėsim jau 8 tūkstančius. Šalia „kuklaus ir konservatyvaus“ E. Gudzinskaitės vertinimo įgarsinamos ir daug pesimistiškesnės prognozės: „iš daugiau nei 90 tūkstančių dirbančiųjų šeimas pasikviesti galės apie 20 procentų; jei šeimos gausios, kitąmet galime sulaukti apie 60 tūkstančių kitataučių“.
Remiantis Migracijos departamento skelbiamais duomenimis, šiuo metu beveik 98 tūkstančiai užsieniečių turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu. Tikėtina, kad tai ir yra tie „daugiau nei 90 tūkstančių dirbančiųjų“. Jeigu 20 procentų jų 2026 m. „atsivežtų“ po 3 šeimos narius, kaip tik gautųsi „apie 60 tūkstančių“ šeimos susijungimo pagrindu atvykusių „kitataučių“. Vis dėlto, prieš metus Lietuvoje darbo pagrindu gyveno dar daugiau – virš 116 tūkstančių užsieniečių. Atitinkamai, remiantis tais pačiais aritmetiniais paskaičiavimais, šiemet turėjome sulaukti apie 70 tūkstančių „žmonų ir vaikų“, atvykstančių pas juos šeimos susijungimo pagrindu.
Tačiau to neįvyko. Priešingai, per metus laiko šeimos susijungimo pagrindu gyvenančių užsieniečių skaičius Lietuvoje sumažėjo. Tiek pat šeimos narių, tikėtina, „turėjo“ atvykti ir 2024 m., tačiau to taip pat neįvyko. Remiantis Migracijos departamento teikiama informacija, 2024 m. 1566 užsieniečiai atvyko gyventi į Lietuvą pas sutuoktinį ir dar 1225 užsieniečiai vaikai – pas tėvus, bendrai paėmus – mažiau negu 3 tūkstančiai žmonių.
Pažymėtina, kad į šiuos skaičius įeina ir tie atvejai, kai sutuoktiniai ir vaikai atvyksta gyventi pas Lietuvos piliečius, t. y. šeimos narių, kuriuos į Lietuvą „atsivežė“ Lietuvoje dirbantys užsieniečiai, realus skaičius buvo dar mažesnis. Turint omeny, kad nuo 2022 m. nuosekliai mažėjo šeimos susijungimo pagrindu išduodamų leidimų laikinai gyventi, lieka neaišku, kuo tiksliai remiantis būtent 2026 m. „prognozuojamas“ 20 kartų didesnis šeimos susijungimo atvejų skaičius, lyginant su tuo, kas buvo stebima pastaruosius kelis metus? Ir dar svarbiau – kokiu tikslu teikiamos šios „prognozės“? Labai tikėtina, kad ne mistiniam 60 tūkstančių šeimos narių antplūdžiui pažaboti, bet verčiau užkirsti kelią tiems vos keliems tūkstančiams, kurie faktiškai planuoja atvykti.
Grįžtant prie konkrečiai iš Vidurinės Azijos kilusių užsieniečių Lietuvoje, teikiamos „prognozės“ yra šiek tiek realistiškesnės, tačiau lygiai taip pat keliančios aibę klausimų. Šiame kontekste, labai tikėtina, kalbama apie žmones iš 5 šalių – Tadžikistano, Uzbekistano, Kirgizijos, Kazachstano ir Turkmėnistano. Paprastumo dėlei galima išmesti iš šio sąrašo Turkmėnistaną, kadangi „atvykėlių“ iš šios valstybės Lietuvoje visais laikais gyveno negausiai ir šiuo metu jų skaičius Lietuvoje nesiekia net 70. Kaip minėta, tam, kad šie žmonės 2026 m. galėtų „atsivežti“ į Lietuvą savo šeimos narius, jie turėtų ne tik būti „lojalūs darbdaviui“, bet ir demonstruoti šį „lojalumą“ ne trumpiau kaip 3 metus.
Taigi, 2026 m. galimybę susijungti su šeimos nariais turės tie imigrantai iš Vidurinės Azijos, kurie mažiausiai nuo 2023 m. nepertraukiamai gyvena ir dirba Lietuvoje. Remiantis Migracijos departamento teikiamais duomenimis, 2024 m. sausio 1 d. šiek tiek mažiau nei 23 tūkstančiai Vidurinės Azijos šalių piliečių turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Tikėtina, kad dauguma šių leidimų buvo išduota darbo pagrindu. Tai, ko gero, ir yra E. Gudzinskaitės minėti „maždaug 20 tūkstančių“ imigrantų iš Vidurinės Azijos, kurių ketvirtadalis yra „darbdaviui lojalūs“. Tačiau vien 2024 metų eigoje Migracijos departamentas panaikino virš 11 tūkstančių leidimų gyventi, išduotų Vidurinės Azijos šalių piliečiams.
Labai tikėtina, kad didžiąja dalimi tai palietė būtent tuos žmones, kurie 2024 m. pradžioje turėjo leidimus gyventi. Atitinkamai, Vidurinės Azijos šalių piliečių, kurie nuo 2023 m. ir iki šiol nepertraukiamai gyvena Lietuvoje, yra ženkliai mažiau, negu minimi 20 tūkstančių. Net jeigu priimsime kaip faktą, jog ketvirtadalis jų yra „darbdaviui lojalūs“, realus skaičius tokių asmenų, kurie 2026 m. įgys teisę susijungti su šeima, bus ženkliai mažesnis negu 5 tūkstančiai. Šiame kontekste daug realistiškesnis atrodo kitas E. Gudzinskaitės nurodytas skaičius – 2 tūkstančiai, nors net ir jam pagrįsti viešojoje erdvėje tikslesnių duomenų nepateikiama.
Svarbu pažymėti, kad šiame diskurse visiškai pamirštama tai, jog nepertraukiamo gyvenimo ir darbo trukmė bei „lojalumas darbdaviui“ yra toli gražu ne vienintelės sąlygos, nustatytos šeimos susijungimui. Pavyzdžiui, siekiant susijungti su šeima, užsienietis privalo įrodyti, kad jis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų. „Pakankamas lėšų dydis“ asmeniui prilygintas 1 minimaliai mėnesinei algai (MMA) per mėnesį, kuri šiuo metu sudaro 1038 eurų. Nepilnamečiui vaikui „pakankamas lėšų dydis“ būtų 0,5 MMA (519 eurų) per mėnesį. Labai tikėtina, kad 2026 m. Vyriausybė tradiciškai patvirtins dar didesnę MMA.
Praktikoje šis reikalavimas reiškia, kad siekiant „atsivežti“ „žmoną su (dviem) vaikais”, Lietuvoje gyvenantis užsienietis turi gauti 3,114 eurų mėnesinį atlyginimą (po 1038 eurų sau ir sutuoktinei bei po 519 eurų kiekvienam vaikui). Turint tai omeny, natūraliai kyla klausimas – kiek iš tų „darbdaviui lojalių“ nekvalifikuotų darbininkų iš Vidurinės Azijos gauna tokį atlyginimą? Ši informacija, kaip ir pats reikalavimas, šiuo metu išsirutuliuojančiame diskurse nutylima.
GPB gyvuoja tik skaitytojų dėka.
Paremti galite čia 👇
Ačiū!
Šiame kontekste taip pat svarbu paminėti, kad minėtas „pakankamų lėšų“ reikalavimas taikomas visą užsieniečio šeimos narių gyvenimo Lietuvoje laikotarpį. Jeigu šeima nebetenkina šio reikalavimo, leidimai gyventi jiems nebepratęsiami ar panaikinami bei žmonės turi išvykti. Taigi, užuominos apie tai, kad šeimos susijungimo pagrindu atvykstantys užsieniečiai „gyvens iš pašalpų“ (kurių egzistavimas, beje, yra dar vienas mitas), yra manipuliatyvios ir nepagrįstos.
Akivaizdu, jog vien „lojalumo darbdaviui“ užsieniečiams neužtenka, kad jie galėtų pasinaudoti šeimos susijungimu. Tikėtina, kad „pakankamų lėšų“ reikalavimas yra viena iš priežasčių, kodėl, nepaisant to, kad Lietuvoje metus iš metų dirba pakankamai daug užsieniečių, tik retas jų faktiškai „atsiveža“ šeimos narius. Beje, tam, kad „atsivežti“ „žmoną su vaikais”, žmogus pirmiausia turi turėti „žmoną ir vaikus”. Kiek iš šiuo metu Lietuvoje dirbančių Vidurinės Azijos šalių piliečių realiai namuose yra palikę šeimas, o kiek iš jų šeimų neturi – visuomenę įbauginti siekiantys veikėjai neatskleidžia. Kaip matote, yra daugybė kintamųjų, kurie turėtų atsispindėti šios situacijos analizėje ir ja grindžiamose prognozėse, tačiau jų žmonėms peršamoje iš lubų paimtoje primityviojoje aritmetikoje pasigendama.
Šiuo metu „migrantų antplūdžio“ baubo etatiniai vėliavnešiai nusitaikė į šeimų galimybę gyventi kartu, prisidengdami mums itin artimu ir jautriu dalyku – lietuvių kalba. Be abejo, Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai turi mokytis valstybinės kalbos, o valstybė turi juos skatinti tai daryti. Be abejo, Lietuvos žmonės kasdienines paslaugas savo šalyje turi gauti savo gimtąja kalba. Bet Lietuvos žmonės lygiai taip pat turi teisę reikalauti iš savo valdžios sprendimų, kurie grindžiami ne vien gąsdinančiu naratyvu, neturinčiu nieko bendro su realybe.
Jeigu šiandien besąlygiškai patikėsim, jog 2026 m. į Lietuvą atvyks 60 tūkstančių kitataučių „žmonų ir vaikų“, kurie nesiintegruos ir gyvens iš mistinių pašalpų – rytoj galime atsibusti šalyje, kurioje Lietuvos piliečiai nebegalės „atsivežti“ namo sutuoktinių-užsieniečių, jei pastarieji prieš tai neišlaikys lietuvių kalbos egzamino Migracijos departamente. Ir tai nebus didžiosios pergalės prieš 60 tūkstančių dykaduonių orda šalutinis poveikis, gal ir nepageidautinas, bet priimtinas. Tai bus vienintelis realus poveikis, nes jokios ordos niekad nebuvo.
Viršelio nuotrauka: Isaac Smith / Unsplash