Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
Yra tokia žmogaus teisė, kuri priklauso kiekvienam Žemėje egzistuojančiam individui, ta teisė įtvirtinta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio pirmame punkte, o skamba ji taip: „Kiekvienas turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.“ Jei šią teisę galėčiau sužmoginti, jos likimą Lietuvoje įvardinčiau taip: 1) 2021 m. buvo suspardyta; 2) 2023 m. atsirado ir durtinių žaizdų; 3) šiemet ji jau guli (pasienio) patvoryje vos kvėpuodama.
Gerai, gerai, su pavadinimu truputį perspaudėme 🙂 Iš tikrųjų šį kartą plepame netgi kiek rimčiau, nei įprasta. Tačiau neišsigąskite – tai nereiškia, kad juokelių ir pakrizenimų bus mažiau.
Mus į šį tašką atvedę politikai visuomenei teigė, kad siekia užkirsti kelią migracijos instrumentalizacijai. Tam prireiks dviejų dalykų. Pirma – kad pasaulyje išnyktų diktatoriai ir autoritarai. Antra, kad išnyktų priežastys, motyvuojančios žmones migruoti: ekonominė ir politinė nelygybė tarp valstybių, neapykanta kitokiems, klimato kaita, internetas, ir vidaus degimo variklis. Iki tol – arba mokėsime sienos ir lazdos politikos kainą, arba, bent pradžiai, pereisime prie konstruktyvesnių diskusijų. O jų, kaip ir alternatyvų, tikrai yra.
Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.
Prieglobsčio prašytojo sąvoka – labai sudėtinga, tai – kartais labai laikinas žmogaus teisinis statusas užsienio valstybėje. Realiai prieglobsčio prašytoju žmogus būna nuo momento, kai išreiškia norą prašyti prieglobsčio (nesvarbu, žodžiu ar raštu), iki tol, kol atsakinga institucija (Lietuvoje – Migracijos departamentas) priima sprendimą suteikti arba nesuteikti prieglobstį.
Pažanga ir valstybės modernizacija, atsispyrimas užsienio įtakai ir siekis išsaugoti nepriklausomybę yra tikrai svarbu, kalbant apie Lenkijoje-Lietuvoje priimtą Gegužės 3-osios Konstituciją. Tačiau ši Apšvietos principais grįsta Konstitucija pirmiausia reikšminga kaip tradicinę luominę santvarką griovęs ir individualią laisvę eiliniams visuomenės nariams nešęs projektas. Sėkmingas Konstitucijos projekto įgyvendinimas būtų leidęs perlaužti stuburą savo galių ir laisvių atsisakyti nelinkusiems konservatyviems, antireformatoriškai ir promaskvėniškai nusiteikusiems stambiesiems Respublikos žemvaldžiams.
Dėl poros tūkstančių pabėgėlių esame pasiruošę kreiptis pagalbos į karinį aljansą. Visa tai kuria žmonės, teigiantys, jog dabar nereikia kurstyti baimių ir sėti panikos. Neva situacija valdoma, o svarbiausia – žmonių saugumas. Saugumas nuo ko ir saugumas kam? Vietinių gyventojų apsauga nuo pabėgėlių? Tačiau baimės ir nerimo jausmas netoli apgyvendinimo (ar tiksliau – sulaikymo) vietų gyvenantiems lietuviams kyla dėl atvirai neapykantą kurstančių ir karinę terminologiją naudojančių politikų bei pačių žmonių nežinojimo, o ne dėl atvykusių asmenų veiksmų.
Nuo užplūdusio tautos gynimo vajaus kentės ne tik atvykėliai, bet ir mes – spygliuotos vielos, automatai, kariniai bokšteliai ir koncentracijos stovyklos kainuoja žymiai daugiau, nei žmonių apgyvendinimas ir pastūmėjimas įsilieti į visuomenę. Kažkam tai bus geras biznis – galime tikėtis, kad spygliuota viela, apjuosianti Lietuvą, bus ne bet kokia, o auksinė.
Čia peršasi analogija su ta pačia Baltarusija. Pastaruosius porą metų Seime svarstoma labai daug įstatymų, susijusių su bandymais iš Baltarusijos persivilioti daugiausiai IT sektoriaus įmones. Šioms įmonėms siūlomos lengvatinės migracijos sąlygos ir vis mažesni reikalavimai perkeliamam kapitalui. Taigi, mes esam visiškai atviri tiems, kas turi, o tuos, kurie neturi, mes esame pasiryžę uždaryti ilgam. Argumentuojama, turbūt, kad mes nesame atviri „nešvarioms žmonijos masėms“, bet esam atviri sėdmaišiams ir eurams.
