Eilinis vilnietiškasis penktadienio vakaras. Laisvės paleistais plaukais šoku į boltą ir lekiu džiaugtis. Savim, moderniuoju Vilnium, daugumos demokratija ir taip sunkiai iškovota laisve vartoti kraftinį alų žalia elektra apšviestam bare, kur visais esminiais klausimais tvyro absoliutus sutarimas. Planą džiaugtis kiek apkartina perdaug kalbėti linkęs boltininkas Tomas. Nors algoritmas išrinko prekę lietuvišką – šįkart nepataikė.
Tomas šį puikų penktadienio vakarą, matai, drįsta piktintis. Uzbekais, kirgizais, juodaodžiais – tais „kitais“. Vairuoja jie tragiškai, dirba už skatikus, gyvena kaip šprotai skarbėj – po aštuonis mažam kambary, meldžias Alachui ir balažin, ką daro su mūsų moterimis.
Boltui skriejant, Tomui liejantis, skrieja ir mano mintys – atgal į lietuviškojoj Anglijoj praleistus metus. Visa tai esu jau girdėjęs – ten, „angluose”, kai mane kaltindavo lenku. Tomui skauda, kaip iki breksito išganymo skaudėjo britams. Šie paguodą rado breksite, o Tomas savosios ieško neaiškiuose jutūbės kanaluose, patvirtinančiuose Tomui jo teisumą, palaikančiuose jo pyktį atvykėliams.
Ir Tomas, ir bedarbiai britai, ir tūkstančiais į Europos tvirtovę plūstantys „neteisėti migrantai“ (Lietuvos „išskirtiniu“ atveju – „hibridiniai ginklai“) priklauso tai pačiai perteklinių žmonių kategorijai. Tų, kuriems nepavyksta gauti bilieto į, mums diegiama, nesustabdomą progreso traukinį. Tų, kurie iš jo buvo išspirti, nes įlipo basi. Tų, kurie atsidūrė ne toj istorijos pusėj. Jie visi – pertekliniai žmonės.
Savitarnos kasos
Kertinis Vakarų civilizacijos akmuo – progreso mitas. Kiekviena karta gyvens geresnį gyvenimą nei ankstesnė. Progreso mite istorija tampa eskalatoriumi, kurio vienintelė kryptis yra aukštyn. Viršutiniame aukšte – žmonijos tobulumas. Itin svarbu, kad šis liktų nepasiekiamas, kad būtų išlaikytas judesio pojūtis. Gamta čia irgi tik terpė, kurią reikia pavergti, panaudoti, nugalėti. Ji atsieta – nors esame neatsiejama jos dalis, į ją kreipiamės kaip į trečiąjį asmenį – „gamta“. Įrodymų, kad progreso mitas klaidingas, su kiekviena diena vis daugėja, tačiau mes ir toliau medijų užrištomis akimis žygiuojame pirmyn (argi?), ir toliau nepaliaujamai kartojame jo padiktuotas mantras. Viena iš jų – efektyvumas.
Ši mantra, kaip ir pats kapitalizmas, gan kreivai žiūri į žmogų. Kuo mažiau mūsų reikia – tuo efektyviau, tuo geriau. Pasak mantros, jeigu manęs nebereikėtų šio teksto rašymui – efektyvumas pakiltų. Jei maximose nebeliktų kasininkių, o lentynas užpildytų robotai – būtų geriau. Kam? Jei vienas poetas parašytų visas poezijos knygas – vėlgi būtų geriau. Jei visais ligoniais pasirūpintų viena slaugytoja…
Efektyvumas efektyvumo dėlei? Savitarnoms ir robotams juos pakeitus, ką veikti kasininkams? Tolimųjų reisų vairuotojams? Rašytojams? Menininkams? Ką veikti mokytojams?.. Kur užbrėšime „efektyvumo“ ribą? Ar ji yra?
Nedirbti nemėgstamų darbų – kiekvieno svajonė. Efektyvumo mantros dainoriai greit atrėš, kad ir kasininkui, ir kitoms proceso atliekoms nerimauti nėra ko, nes šis potvynis pakelia visas valtis – kasininkas suras darbą, kuriame galės save realizuoti geriau, vairuotojas irgi. O rašytojas?
Mintis graži ir labai primena socializmo idealus ar Bertrand’o Russello prieš devyniasdešimt vienerius metus darytas klaidingas prognozes apie tai, kad dirbsime vis mažiau. Klydo Bertrand’as, tyčia ar netyčia klysta ir dainoriai. Dirbame tik daugiau, o save realizuoti vis sunkiau.
Šiame „žmogiškojo išteklio“ ir kapitalo šokyje vis svarbesnį vaidmenį vaidina globalizacija. Dieviškasis laisvos rinkos dėsnis mums nenumaldomai kala, kad globalizacija, kaip ir progresas, – duotybė, savaiminis gėris. Tai žodžiai, praradę bet kokį neigiamą atspalvį. Kapitalo teisė judėti – šventa. Žmogaus – priklauso nuo paso. Mes, geresni, vakariečiai, judėti galime laisvai, tie kiti – gali atvažiuoti tik tada, kai kapitalui reikia sukelti konkurenciją boltininkui Tomui ir taip sumažinti atlygio kaštus.
Kapitalo šizofrenija
Sistemos pasiūlymas boltininkui Tomui yra toks pat, koks buvo per amžius – emigruoti. Išdrįsti nepatriotiškai ieškoti to geresnio gyvenimo svetur. Po to, kai Kolumbas pasiklydęs netyčia atsidūrė Amerikoj – su Jėzum priešaky plaukti anapus Atlanto kolonizuoti „Naujojo Pasaulio“.
O šiandien: mes – į Ispaniją skint apelsinų ar į norgę prižiūrėt senukų, ispanai – į Angliją pilstyt bare alų, anglai – į Tailandą patogiai nusent, tailandiečiai – į Omaną daryt masažų, uzbekai ir kirgizai – pas mus vairuot boltą ir atnešt picikę. „Laisvo pasirinkimo“ variantų – nesuskaičiuojama begalė.
Procesas senas kaip ir pats kolonializmas, o iš jo pelnėsi tada ir pelnosi dabar vienas ir tas pats – kapitalas. Senais gerais imperijos laikais Didžioji Britanija atsikratydavo perteklinės populiacijos dalies, ją išsiųsdama „civilizuoti“ necivilizuotųjų. Ne tik Didžioji Britanija – milijonai europiečių atlaisvino mums vietą ir ribotus Europos išteklius, pasirinkdami riziką ir nežinomybę vardan geresnio gyvenimo Amerikose, Australijoje ar nesuskaičiuojamoje daugybėje kitų Europos engiamų kolonijų. Procesas ne tik sumažino įtampą dėl ribotų išteklių Europoje, bet ir pagimdė šio skyrelio herojų – kapitalą bei padėjo pagrindus šiuolaikinei pabėgėlių krizei.
Kapitalas – beveidis dėdė su stora pinigine ir ribota atsakomybe (angl. Limited liability) – atsakomybe pasiimti pelną neprisiimant jokių kaštų. Šiuolaikinis kapitalas serga šiokia tokia šizofrenijos (graik. skhizein „suskilti“ + phrenos „protas, širdis“) forma. Iš vienos pusės jis agituoja už laisvą kapitalo ir prekių judėjimą – dažniausiai viena kryptimi – ištekliai į „išsivysčiusias“ šalis, produkcija – į „trečiąjį“ pasaulį. O iš kitos – varžo laisvą žmonių judėjimą, nebent šis pasitarnautų kaštų mažinimui. Iš vienos pusės sukėlė ir tebekelia klimato katastrofą, o iš kitos kratosi žmonių, bėgančių nuo deginančio karščio, nepaliaujamų liūčių, vis dažnėjančių stichinių nelaimių ir bado.
Šiuolaikinis kapitalas neturi apčiuopiamos formos ar vietos. Jam negalioja sienos, teisinės ar moralės normos. Pasaulis jam – vis mažėjanti išteklių kasykla ir vis auganti darbo birža viename. Darbo birža, kurios žmogiškieji ištekliai laisvai judėti negali. Tai išdrįsta daryti tik drąsiausieji. Jų migracija itin pasitarnauja, padėdama numušti darbo kainą ir taip sumažindama kaštus kapitalui.
„Tarptautinis darbo pasidalijimas susideda iš to, kad vienos šalys specializuojasi laimėti, kitos – pralaimėti“, – Eduardo Galeano, Atviros Lotynų Amerikos venos
Pertekliniai žmonės (angl. surplus people) ar žmogiškosios atliekos (angl. human waste) – ne mano išgalvoti terminai. Juos sukūrė ir išpopuliarino garsus lenkų kilmės sociologas, vienos iš Leonido Donskio knygų bendraautorius Zygmuntas Baumanas. Jo teigimu, gyvename laikais, kuriais pertekliniams žmonėms tiesiog nebeliko kur dėtis. Naujų žemių kolonizavimui nebeliko, Kolumbui pasiklysti nebėra kur, ir pats procesas bumerangu grįžta į Europą. Procesas – ant mūsų slenksčio, mūsų miškuose, politikų įrengtose koncentracijos stovyklose.
Toje pačioje valtyje
Lietuvoje pertekliniams žmonėms spauda ir politikai priklijavo sarkazmo ir cinizmo barometrus išmušančią etiketę – „hibridiniai ginklai“ arba, paįvairinimui, „nelegalūs migrantai“. Nelegalūs, kaip mūsų tautiečiai bagažinėse plūdę į anglijas ir kitas pažadėtąsias žemes? Legalus, koks buvo Nelsono Mandelos įkalinimas?
Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.
Perteklinius žmones generuoja ne tik apdainuotasis efektyvumas. Juos nepaliaujamai gamina vis labiau įsibėgėjanti klimato katastrofa, auganti gamtinių išteklių stoka, globalaus kapitalo šizofrenija, ir iš viso to išplaukiantys karai. Karai su idėja (terorizmu) arba karai su medžiaga (narkotikais) ir karai taikos, demokratijos ar žmogaus teisių vardan. Susumavus – karai dėl išteklių ir galios. Kitokių nebuvo ir nėra.
Šie žmonės niekur nepranyks, o jų tik daugės. Nepriimtų į progreso traukinį tik daugės, bėgančių dėl degančio klimato tik daugės, bėgančių nuo vieno ar kito išteklių karo tik daugės, mūsų tik daugės. Niekada negalime patys žinoti, ar rytoj neprisijungsime prie bėgančiųjų gretų. Nors ir gan veidmainiškai save mėgstame išskirti, vadindami save išeiviais, o kitiems klijuodami etiketes, ir mes kenčiame nuo šių procesų keliamos socialinės įtampos ir iš jos kylančios baimės.
Why the world fears refugees (Narrated by Zygmunt Bauman), Aljazeera English
Apie baimę
Trečiojo Reicho, ir šiuolaikinio nacizmo fanų, kurių bent vieną turime ir Lietuvos Seime, o kitas nesėkmingai bandė tapti Vilniaus meru, ideologija sako, kad mes – išskirtiniai, geresni. Nes tiesiog. Deja, peršasi mintis, kad ši ideologija neapsiriboja keliais politikais, o yra valstybinės politikos dalis.
Natūralios baimės kitos grupės atstovams išnaudojimas, panaudojant ar sukuriant išorinę grėsmę, politinių tikslų siekimui ar dėmesio nukreipimui – sena kaip istorija strategija. Ją nesibodi naudoti ir mūsų politikai. Vengdami spręsti problemas ir nukreipdami dėmesį nuo esminių, gyventojams rūpimų klausimų – milžiniška lietuvių emigracija, mokesčių reforma, visų gyvenimo sričių privatizavimas, vis augantis visuomenės susiskaldymas – jie pirštu duria į sušalusią moterį su dviem alkanais vaikais Baltarusijos pasieny ir mums išvertę akis meluoja, kad ji yra didžiausia grėsmė. Ji atims jūsų darbą, jos sūnus išprievartaus jūsų dukrą, o už kelių kartų jie mūsų bažnyčias pavers mečetėmis.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Tais pačiais metais, kai Lietuvos politikai nerado vietos ir pagalbos išteklių keliems tūkstančiams pabėgėlių, o VSAT juos jėga išstūmė atgal į Baltarusiją, Lietuva pasikvietė dešimtis tūkstančių darbuotojų iš trečiųjų šalių. Čia prisiminkim boltininką Tomą ir jo nerimą dėl augančios konkurencijos, kurią sukėlė būtent šie darbuotojai.
Peršasi bent keli klausimai. Ar tikrai neturim vietos pabėgėliams? Ir, dar svarbiau, kuo iš NATO (įskaitant ir Lietuvą) sugriauto Irako ar Afganistano ar klimato katastrofos nualinto Kamerūno bėgantis žmogus yra prastesnis už iš Uzbekistano ar Kirgizstano legaliai atvykusį darbuotoją? Ar šie skirtumai empiriniai, ar pagrįsti mitiniu „kultūriniu artimumu“? Mitiniu, nes katalikus lietuvius ir musulmonus uzbekus kultūriškai „vienija“ tik buvusi Sovietų sąjunga.
Svarbu pastebėti, kad uzbekus ir kirgizus išskiriu ne tik dėl boltininko Tomo išreikštų nuoskaudų. Jie statistiškai sudaro didžiausią „legalių“ atvykėlių iš trečiųjų šalių procentą. Ir jie, ir Tomas, ir ant sienos šąlanti motina su dviem vaikais nori gyventi geriau ar tiesiog gyventi. Visus juos, visus mus vėto ir mėto tie patys kapitalo ir galios žaidimų sukelti vėjai. Orų prognozė ne kokia – vėjai tik kils, žmonių judėjimas tik gausės. Vienintelis klausimas – kaip mes elgsimės su vienas kitu. Ar išliksim žmonėmis?
Zygmuntas Bauman kvietė pažiūrėti į pasaulį silpniausių visuomenės narių akimis ir tada nuoširdžiai pasakyti, kad mūsų visuomenės yra geros, civilizuotos, pažangios ir laisvos. Kai drambliai kovoja, gailėkite žolės, sakė jis.
Šioje globalioje dramblių kovoje kviečiu solidarizuotis su kitais žolės lapeliais.
Pasikvietė uzbekus ir ir tadžikus, nes jie nuolankesni ir lengviau išnaudojami negu lietuviai ar pakistaniečiai ir kiti. Tiesiog lietuviškas kapitalizmas.
Su daug kuo tekste sutinku, tik viena kiek užkliuvo: tariama kapitalo šizofrenija. Mano manymu, sienos ir žmonių judėjimo ribojimai nėra kapitalo siekis. Jis kaip tik norėtų, kad visi galėtų visur judėti kiaurai. Tiesa, ne taip labai nori, kad įnirtingai dėl to stengtųsi, matyt, paskaičiuota, kad pernelyg kovoti neapsimoka, nes pasipriešinimas bus stiprus. Žmonių judėjimo ribojimai yra jau pačių vietinių gyventojų daugumos ir dalies politikų reakcija į kapitalo sukeltus skersvėjus, šioks toks skydas nuo kapitalui eilinės nerūpinčios eksternalijos, kai kitakalbių ir kitokius įpročius, pomėgius ir manieras turinčių imigrantų į kapitalo pilnesnę šalį priplūstų tiek, kad viešoji tvarka, saugumas, viešosios paslaugos užlūžtų ir resursų pritrūktų (visos valstybės skirstydamos išteklius taupo kliaudamosi, kad jos gyventojų poreikiai kiek galima vienodesni ar bent nuspėjami, nekintantys laike per greitai).