Visgi, šį kartą situacija atrodo rimčiausia per pastaruosius dešimtmečius. Gatvės protestų ir susirėmimų aršumu ji sparčiai panašėja į pačius intensyviausius Geltonųjų liemenių judėjimo įvykius, o bendru demonstrantų kiekiu ir visuomenės palaikymu šį judėjimą jau gerokai pranoksta.
Tą kartą, 2018 m. rudenį, prezidentas Emmanuelis Macronas dėl neva ne tik ekonominių, bet ir ekologinių priežasčių kilstelėjo kuro kainas. Kadangi dėl regionų merdėjimo ir paties Macrono vykdyto traukinių tinklo ir prieinamumo siaurinimo didžioji dalis gyventojų turi į darbą keliauti nuosava mašina ir savo lėšomis, šis sprendimas, sakykim, nebuvo itin populiarus. Greitai visoje šalyje prasidėjo kelių ir žiedų blokados, okupacijos ir streikai, kurias vainikuodavo masyvi kassavaitinė šeštadieninė demonstracija Paryžiuje, o viso judėjimo skiriamuoju ženklu tapo geltona liemenė, kurią kiekvienas privalomai turi savo automobilyje.
Gruodžio pradžioje šeštadieninė demonstracija buvo pavadinta „juoduoju šeštadieniu“. Taip pajuokta amerikietiška prekybos centrų nuolaidų šventė „juodasis penktadienis“, be to, šios demonstracijos pasižymėjo itin aktyviu prabangių parduotuvių vitrinų, prekybos centrų ir kitų didžiojo kapitalo simbolių niokojimu.
Masyvių demonstracijų chaosas ir degančių šiukšliadėžių liepsnos netruko pasiekti Eliziejaus laukus, kadangi liaudis norėjo keliais žodžiais persimesti su savo vadu. Pokalbis neįvyko, bet intensyvios demonstracijos netruko duoti vaisių ir Macronas buvo priverstas nusileisti.
2022 m. pavasarį Paryžiuje skaudžiai žydint magnolijoms Macronas buvo perrinktas antrai kadencijai. Visgi tai būtų sunku pavadinti laisvos piliečių valios išraiška. Veikiau, kaip per pastaruosius trisdešimt metų Prancūzijoje nutinka neretai, jis buvo išrinktas prieš kraštutinės dešinės kandidatą, šiuo atveju – Marine Le Pen, Nacionalinio Susivienijimo (Rassemblement National) partijos lyderę.
Pagrindinė grėsmė Macronui prezidento rinkimuose ir vienintelė reali kairioji alternatyva buvo Jeanas-Lucas Mélenchonas – buvęs kairiojo Socialistų Partijos flango narys (1976-2008), nuo 2016 m. partijos, parlamentinės grupės ir socialinio judėjimo Nepaklusni Prancūzija (La France insoumise) įkūrėjas ir lyderis. Mélenchono partija Prancūzijos viešajame diskurse dažnai priskiriama „radikaliai kairei“.
Nemaža Macrono rinkiminės kampanijos dalis buvo skirta būtent Nepaklusnios Prancūzijos delegitimavimui, jos politines pozicijas (kurias tiktų vadinti demokratiniu socializmu, ekosocializmu, radikalia socialdemokratija) pateikiant kaip „pavojingas“ ar net „ekstremistines“.
Taip pat politikos analitikai pastebi, kad, artėjant pirmosios kadencijos pabaigai, Macronas ėmė demonstruoti vis dešinesnes pažiūras. Taip jis galimai siekė dviejų tikslų – susirinkti dalį politinės dešinės elektoriato bei subtiliai suteikti kiek daugiau patikimumo ir legitimumo kraštutinės dešinės atstovei Le Pen. Nors politinė kairė paskutinių dešimtmečių Prancūzijoje negali pasigirti dideliais pasiekimais parlamentinėje arenoje, visiems aišku, kad prancūziška savigarba neleistų išrinkti atvirai fašistinio prezidento. Tad antrame rinkimų ture prieš Mélenchoną Macronas būtų stipriai rizikavęs, o prieš Le Pen jo pergalė buvo lengvai numanoma.
Kaip žinia, pirmame 2022 m. prezidento rinkimų ture Mélenchonas nusileido Le Pen vos 1,2 procentinio balo (Mélenchonas surinko 21,95%, Le Pen 23,15%, Macronas 27,84% balsų). Po šio apmaudaus pralaimėjimo Prancūzijos kairiesiems ilgus mėnesius buvo sunku negalvoti apie tai, kad Komunistų Partijos kandidato Fabieno Rousselio, ėjusio į rinkimus „dėl garbės“, balsų (2,28%) būtų daugiau nei pakakę panaikinti šį atotrūkį. Tad antrame ture visai Prancūzijai teliko paprasčiausiai balsuoti prieš fašizmą.
Grįžtant prie dabartinės situacijos, šį sausį vyriausybės vadovė Élisabeth Borne (Penktojoje Respublikoje, kuri yra Prancūzijos politinis režimas nuo 1958 m., ministrą pirmininką skiria prezidentas) pristatė pensijų reformos projektą. Pirminė šio projekto versija jau buvo teikta 2020 m., pirmojoje Macrono kadencijoje, bet jos įgyvendinimą tuomet sustabdė COVID-19 pandemija. Pagrindiniai reformos akcentai – nustumti pensijinį amžių nuo 62 iki 64 metų ir prailginti minimalų darbo stažą pilnai pensijai gauti.
Pasak Macrono vyriausybės, šios priemonės neva būtinos, siekiant „užlopyti biudžeto skyles“. Nors, pavyzdžiui, kaip dažnai cituojamoje nesenoje ataskaitoje apie nelygybę pažymi Oxfam, apmokestinti 42 Prancūzijos milijardierių turtą 2% metiniu mokesčiu į biudžetą įneštų tiek pat finansų, kiek jų laukiama iš pensijų reformos.
Siūlomas pensijų reformos projektas užkrauna finansinių valstybės sunkumų naštą ant viduriniųjų ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių, sprendžia problemą jų gyvenimų ir sveikatos sąskaita. Tad nenuostabu, kad jis tuoj pat susilaukė didžiulio pasipriešinimo tiek Nacionalinėje Asamblėjoje, tiek ir nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, aktyvistų ir Prancūzijos populiacijos tarpe apskritai. Susidūrusi su masiniu gyventojų, organizacijų ir jų atstovų pasipriešinimu, Macrono vyriausybė netrukus nusprendė nesiterlioti su demokratiniais procesais ir įvesti reformą jėga.
Penktosios Respublikos Konstitucijoje įrašytas potvarkis 49.3, kuris leidžia vyriausybei tam tikrais atvejais priimti įstatymą be Nacionalinės Asamblėjos pritarimo, t. y. be balsavimo parlamente. Vyriausybė gali juo naudotis tik dėl biudžetą liečiančių įstatymų, o kitais atvejais – vieną kartą per parlamentinę sesiją. Taip pat potvarkio 49.3 panaudojimas leidžia Nacionalinei Asamblėjai inicijuoti balsavimą dėl nepasitikėjimo vyriausybe (t.y. dėl vyriausybės paleidimo).
Nepaisant vyriausybės pastangų, Macrono pensijų reforma susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu Nacionalinėje Asamblėjoje. Per pirmąsias dvidešimt itin intensyvių ir audringų debatų dienų buvo aptarti tik pirmi du iš dvidešimties reformos įstatymo potvarkių (vienas priimtas ir vienas atmestas), pateikta apie 20 000 pataisų pasiūlymų. Akivaizdžiai dominavo pasipriešinimas darbo amžiaus prailginimui iki 64 m. (septintam potvarkiui).
Nelauk pensijos – paremk kairiąją žiniasklaidą dabar
Kovo 16 d. premjerė priėmė sprendimą pasitelkti potvarkį 49.3 ir „jėga prastumti“ pensijų reformą. Nacionalinė Asamblėja savo ruožtu du kartus inicijavo balsavimą dėl nepasitikėjimo vyriausybe, iš kurių pirmajam iki sėkmės pritrūko tik 9 balsų (278 balsai už, reikalinga surinkti absoliuti dauguma – 287).
Prancūzijos gyventojai žinią apie reformą sutiko ne ką geriau. Protesto akcijos prasidėjo dar sausį, iškart po reformos projekto paskelbimo, nuo pat pradžių, apklausų duomenimis, jas palaikė trys ketvirtadaliai prancūzų. Prie protesto prisijungė visos pagrindinės darbuotojų ir studentų profesinės sąjungos, vyksta masiniai streikai transporto, elektros tiekimo, švietimo, naftininkų, šiukšlių surinkėjų ir kituose sektoriuose, universitetų, teatrų, aikščių ir prekybos centrų okupacijos, universitetų, licėjų, kelių, uostų blokados.
Susidūręs su masiniu pilietinės visuomenės ir parlamento pasipriešinimu, Macronas reaguoja įprastai, kaip bet kuris kitas į autoritarizmą linkęs valdovas: milijonus demonstrantų jis vadina „minia“, „banda“, kuri siekia tik „chaoso ir netvarkos“. Reaguodamas į situaciją kovo 21 d. Macronas teigė, kad „minia, kad ir kokia ji bebūtų, neturi jokio teisėtumo (légitimité) prieš liaudį, kuri savo suverenią valią išreiškia per išrinktus atstovus“. Čia nesunku būtų atpažinti ir dabartinės Lietuvos premjerės Ingridos Šimonytės pasisakymus: susidūrusi su pilietinės visuomenės nepasitenkinimu, protestais ar kritika ji atrėžia, kad „jei kas nepatinka“, galima išsirinkti kitą valdžią ateinančiuose rinkimuose. Neoliberalizmas visur panašus.
Kaip pastebi politologas Samuelis Hayatas, tai yra „įkūnijimo“ logika – neva išskirtinai tik valdžia, t. y. išrinkti atstovai, įkūnija liaudies valią. Visgi tokia logika yra priešinga demokratijai, kadangi liaudį atstovauja toli gražu ne tik parlamentas ir prezidentas – tai visuomet yra tik labai riboti, sąlyginiai ir retai daromi pasirinkimai.
Visų pirma, darbuotojai išreiškia savo suverenią politinę valią jungdamiesi prie profesinių sąjungų, rinkdami jų vadovus, vietinių skyrių atstovus ir t. t. Antra, pilietinė visuomenė buriasi į nevyriausybines organizacijas, aktyvistų grupes, kuria vietines ir nacionalines iniciatyvas, kurių teisėtumas kyla iš visuomenės palaikymo. Trečia, liaudies politinė valia betarpiškai pasireiškia tiesioginiu veiksmu – susibūrimu į sankcionuotas ir nesankcionuotas demonstracijas, taikiu aikščių ir gatvių užėmimu arba juos smaugiančios neoliberalios ekonomikos simbolių niokojimu, pasipriešinimu juos represuojančioms policijos pajėgoms. Visi šie komponentai sudaro socialinį judėjimą, kuris šiuo metu kaip didžiulė banga skalauja visą Prancūziją. Autoritarinė Macrono politika nepripažįsta šio masinio socialinio judėjimo teisėtumo, priešinasi demokratinėms jėgoms ir taip dar labiau eskaluoja šią audringą situaciją.
Čia pateikiama situacijos apžvalga, kovo 20 d. pasirodžiusi radikalios kairės naujienų portale „Pirmadienio rytas“ (Lundi matin). Ji nepasirašyta – pagal nutylėjimą, parašyta šio portalo redakcijos. Taigi, tekste minimas „praeitas ketvirtadienis“ – kovo 16 d., kai Macrono vyriausybė nusprendė pasitelkti potvarkį 49.3, o „ateinantis ketvirtadienis“ – jau praėjusi kovo 23 d., kai planuota begalė protesto ir kitų pasipriešinimo akcijų. Viena didžiausių Prancūzijos profesinių sąjungų, Visuotinė darbo konfederacija (Confédération générale du travail, CGT) skelbia, kad kovo 23 d. visoje Prancūzijoje buvo apie 3,5 milijono demonstrantų, iš kurių 800 000 – Paryžiuje. Šiuo metu toliau organizuojamos kitos protesto akcijos ir okupacijos, streikai nenutrūksta, Paryžius vis dar liepsnoja, kova už teisę gyventi ne dėl darbo, o dėl gyvenimo, tęsiasi.
Vertėjas Tadas Zaronskis. Versta iš „Lundi matin“.
Judėjimas prieš pensijų reformą ant sukilimo ribos: etapo apžvalga
Ketvirtadienį, kovo 16 d., paskelbus, kad vyriausybė, siekdama priimti pensijų reformą, pasinaudos potvarkiu 49.3, protestų judėjimas įgavo naują mastą. Nepaisant žiaurių represijų, visoje šalyje plinta keistas pykčio ir džiaugsmo mišinys: nesankcionuotos demonstracijos, netikėtos kelių blokados, įsiveržimai į prekybos centrus ar geležinkelių stotis, deputatų biurų apmėtymas šiukšlėmis, naktiniai šiukšliadėžių gaisrai, tikslingai nutaikyti elektros atjungimai ir t. t. Padėtis tapo nevaldoma, o prezidentui belieka vienintelis triukas – pažadėti, kad išsilaikys bet kokia kaina, ir besąlygiškai pasikliauti vis intensyvesniu smurtu. Todėl artimiausios dienos bus lemiamos: arba judėjimas išsikvėps, nors viskas ir rodo priešingai, arba Macrono valdymo penkmetis žlugs. Šiame tekste apžvelgsime situaciją ir analizuosime sąveikaujančias jėgas, jų strategijas ir tikslus artimoje ir tolesnėje ateityje.
Vienas prieš visus
Jei atsižvelgsime į dvi oficialiai susiduriančias jėgas, situacija ypatinga tuo, kad nė viena iš jų oficialiai negali sau leisti pralaimėti. Vienoje pusėje „socialinis judėjimas“, apie kurį nuolat sakoma, kad jis išnyko, bet jis vis sugrįžta, nes kol kas neišradome nieko geresnio. Optimistiškiausieji mano, kad jis yra būtina preliudija kuriant tokią jėgų pusiausvyrą, kuri galėtų mus nuvesti iki sukilimo ar net revoliucijos. Pesimistai mano, kad jis yra jau iš anksto susikompromitavęs, kad toks liaudies nepasitenkinimo nukreipimas ir ritualizavimas tiesiog palaiko ir sustiprina sklandų esamos tvarkos veikimą.
Kad ir kaip ten būtų, ant popieriaus šis „socialinis judėjimas“ gali laimėti viską: profsąjungos vieningos, demonstracijos gausios, viešoji nuomonė jam iš esmės palanki, o vyriausybę, nors ji ir demokratiškai išrinkta, palaiko tik nedidelė mažuma. Taigi, žvaigždės mums maloningos, dega žalia šviesa ir, jei tokiomis objektyviai palankiomis sąlygomis „socialinis judėjimas“ pralaimės, tai vargu, ar jis ateityje dar galės iš viso tikėtis kažką išlošti.
Kitoje pusėje yra Emmanuelis Macronas, jo vyriausybė ir keli juo tikintys fanatikai. Jie žino, kad jie – mažuma, bet būtent iš to jie semiasi stiprybės. Macronas nebuvo išrinktas tam, kad būtų mėgstamas ar net vertinamas, jis įkūnija politikos pabaigą, gryną, besąlygišką prisirišimą prie ekonomikos, efektyvumo. Jis nemato liaudies, gyvenimų, žmonių, tik atomus, iš kurių reikia išgauti vertę. Macronas yra savotiškas blogio droidas, kuris siekia gėrio savo pavaldiniams prieš jų pačių valią. Jis politiką įsivaizduoja kaip Excel lentelę: kol skaičiavimai geri, o rezultatas teigiamas, jis ir toliau aklai stumsis į priekį. Kita vertus, jis žino, kad jei dvejos, sudrebės ar atsitrauks, nebegalės apsimesti dar ką nors valdantis.
Tačiau ši akistata nėra simetriška. „Socialiniam judėjimui“ gresia nuovargis ir rezignacija. Vienintelis dalykas, galintis priversti prezidentą pasiduoti, yra apčiuopiamas sukilimo pavojus. Nuo ketvirtadienio, kovo 16 d., kai buvo pasitelktas potvarkis 49.3, matome, kad situacija keičiasi. Nebeįmanomos jokios derybos su valdžia, „socialinis judėjimas“ šiuo metu pats save peržengia ir pranoksta. Jo kontūrai pamažu leidžia numanyti galimą sukilimą.
Lieka trečioji, neoficiali jėga – inercija: tai tie ir tos, kurie kol kas dėl išsiblaškymo, tingumo ar baimės dar neįsitraukė į kovą. Kol kas ši jėga veikia vyriausybės naudai, bet kuo padėtis taps nestabilesnė, tuo labiau dar neįsitraukę žmonės bus priversti rinktis judėjimo arba vyriausybės pusę. Tokia buvo ir Geltonųjų liemenių sėkmės paslaptis – jie žmonių frustraciją ir nepasitenkinimą ištraukė iš už ekranų.
„Geriausias užtarnautas poilsis[1] yra puolimas“
Tačiau kas iš tiesų slypi už šios konfrontacijos ir jos mizanscenos? Kas spaudžia širdis, suteikia drąsos ar pykčio? Be abejo, kalba eina apie darbo atmetimą, nors niekas ir nedrįsta to pasakyti, nes vos tik pradedame kalbėti apie darbą, pakliūname į senus spąstus. Jų mechanizmas elementarus ir gerai žinomas. Pačioje darbo sąvokoje sąmoningai sumaišytos dvi labai skirtingos tikrovės. Viena vertus, darbas yra ypatingas dalyvavimo kolektyviniame gyvenime būdas, jis gali būti praturtinantis ir kūrybiškas. Kita vertus, darbas yra tam tikra individualių pastangų forma kapitalistinėje gyvenimo struktūroje, t. y. darbas kaip kančia ir išnaudojimas. Kai kas nors išdrįsta kritikuoti darbą ar net siūlyti jį panaikinti, dažniausiai tai suprastama kaip smulkiaburžuazinis kaprizas arba nudriskusių pankų nihilizmas. Jei norite valgyti duoną, jums reikia kepėjų, jei norite kepėjų, jums reikia kepyklų, jei norite kepyklų, jums reikia mūrininkų, o tešlai, kurią dedate į krosnį, reikia valstiečių, kurie sėja, nuima derlių ir pan. Žinoma, niekas negali su tuo ginčytis. Bet mes kalbame apie ką kitką: jei milijonai žmonių gatvėse daužo grindinį, jei jie taip smarkiai siekia atmesti darbą, neleisti, kad jis būtų prailgintas dvejais papildomais metais, tai ne todėl, kad jie tinginiai ar svajoja įstoti į bridžo klubą, o todėl, kad forma, kurią šioje visuomenėje įgavo bendros ir kolektyvinės pastangos, yra nepakeliama, žeminanti, dažnai beprasmė ir žalojanti. Gerai pagalvojus, mes kovojame ne prieš pensijos atitolinimą, o prieš darbą.
Smurto kritika
Vis dėlto turime pripažinti, kad šiuo metu socialinę tvarką, su kuria kovojame, palaiko ne tik šantažas, verčiantis prie jos prisitaikyti kiekvieną, kuris nori išgyventi. Taip pat ypač svarbi policija ir jos smurtas. Šiame tekste nebegrįšime prie policijos socialinio vaidmens ir priežasčių, dėl kurių ji tokia bjauri, nes tai buvo puikiai apibendrinta kitame tekste pavadinimu „Kodėl visi mentai – niekšai“. Šiuo metu svarbiausia strategiškai apsvarstyti policijos smurtą ir tai, ką jis savo teroru ir bauginimais represuoja, uždusina.
Pastarosiomis dienomis atsirado tyrėjų ir komentatorių, smerkiančių policijos profesionalumo stoką, jos išsišokimus, savivalę ir kartais net smurtą. Net per BFMTV[2] buvo stebimasi, kad iš 292 asmenų, sulaikytų ketvirtadienį Konkordo aikštėje Nr. 15, 283 buvo paleisti iš policijos areštinės nepateikus jokių kaltinimų, o likusiems devyniems buvo skirtas paprastas įspėjimas. Tokio pasipiktinimo problema yra ta, kad įžvelgdami sistemos sutrikimus šie komentatoriai visgi nesugeba pamatyti čia veikiančios strategijos. Jei šimtai BRAV-M[3] visu greičiu važinėja Paryžiaus gatvėmis, kad persekiotų ir muštų protestuotojų grupes, jei penktadienį buvo išleistas prefektūros dekretas, draudžiantis bet kokius susibūrimus maždaug ketvirtadalyje sostinės teritorijos, tai tik todėl, kad ponai Macronas, Darmaninas[4] ir Nunezas[5] susitarė dėl metodo: ištuštinti gatves, šokiruoti kūnus, įbauginti… laukiant, kol tai praeis.
Pasikartosime: prieš policiją niekada negalima laimėti „kariniu būdu“. Tai kliūtis, kurią reikia deramai vertinti, apeiti iš tolo, išvarginti, dezorganizuoti ar demoralizuoti. Nuversti policiją – tai ne naiviai tikėtis, kad vieną dieną ji sudės ginklus ir prisijungs prie judėjimo, o priešingai, užtikrinti, kad kiekvienas jos bandymas atkurti tvarką smurtu sukeltų dar didesnę netvarką. Prisiminkime, kad pirmąjį Geltonųjų liemenių šeštadienį Eliziejaus laukuose minia, kuri jautėsi visiškai legitimi, skandavo „Policija – su mumis!“ Tačiau po kelių policijos puolimų ir ašarinių dujų granatų gražiausia pasaulio aveniu staiga virto mūšio lauku.
Pasimokyti iš represijos
Vis dėlto mūsų galimybės priimti strateginius sprendimus gatvėje yra labai ribotos. Neturime generalinio štabo, tik sveiką protą, žmonių gausą ir tam tikrą polinkį improvizuoti. Bet, kalbant apie dabartinę susirėmimų konfigūraciją, galime pasimokyti iš pastarųjų savaičių:
- Policija prižiūri demonstracijas, t. y. bando jas išlaikyti nekenksmingas, nepavojingas, dalindamasi šią atsakomybę su profesinių sąjungų lyderiais. Demonstracija, kuri praėjo taip, kaip planuota, yra pergalė vyriausybei. Demonstracija, kurioje kyla neramumai, sėja nerimą valdžios viršūnėse, demoralizuoja policiją ir priartina mus prie darbo valandų sutrumpinimo. Minia, kuri nebepritaria policijos primestam maršrutui, kuri savo kelyje niokoja ekonomikos simbolius ir savo pyktį išreiškia džiaugsmu – tai neramumai, grėsmė.
- Kol kas, išskyrus kovo 7 d., policija suvaldė visas masines demonstracijas. Profsąjungų kortežai ėjo kuo ramiausiai, tvarkingai, o ryžtingiausiai nusiteikę demonstrantai buvo sistemingai izoliuojami ir žiauriai represuojami. Tam tikromis aplinkybėmis truputis įžūlumo gali išlaisvinti energiją, kurios reikia, kad išsiveržtume iš kontrolės mechanizmo, kitomis aplinkybėmis jis gali įgalioti policiją žiauriai užkirsti bet kokią galimybę. Kartais, bandydamas išdaužti langą, žmogus pirmiausia susilaužo nosį į aštrų kontrolės mechanizmo kampą.
- Dėl gebėjimo judėti ir veikti itin greitai, bei dėl jų ypatingo brutalumo, BRAV-M yra pati grėsmingiausia kliūtis. Pasitikėjimas savimi, kurie jį įgijo pastaraisiais metais ir ypač pastarosiomis savaitėmis, privalo būti pakirstas. Nors negalima atmesti galimybės, kad nedidelės demonstrantų grupės kartais gali jiems mesti iššūkį ir prislopinti jų įžūlumą, veiksmingiausia būtų, jei taiki profsąjungų ir demonstrantų minia daugiau nebetoleruotų jų buvimo demonstracijose, kas kartą jiems puolant įsiterptų tarp jų ir jų aukų stovėdama pakeltomis rankomis, šauktų ant jų ir stumtų juos šalin. Jei BRAV-M pasirodymas demonstracijose sukels daugiau sumaišties nei įves tvarkos, Nunezas bus priverstas išsiųsti juos atgal į Sitė salą[6], uždaryti juos į jų garažą Chanoinesse gatvėje[7].
- Ketvirtadienį, kovo 15 d., paskelbus, kad bus pritaikytas potvarkis 49.3, kitoje Konkordo tilto pusėje, priešais Nacionalines Asamblėjos pastatą deklaruota profesinių sąjungų demonstracija susijungė su keliais padrikesniais protestuotojų būriais. Kadangi pagrindinis policijos pajėgų tikslas buvo apsaugoti valstybės simbolius, minia buvo nustumta atgal į pietus. Šio manevro dėka demonstrantai suplūdo į turistines hipercentro gatves. Šiukšlių krūvos, paliktos po šiukšlių surinkėjų streiko, spontaniškai virto laužais, stabdančiais policiją ir užkertančiais kelią jos veiksmams. Daugelyje šalies miestų spontaniškai degančios šiukšlių dėžės tapo savotišku šio judėjimo parašu.
- Kovo 16 d., penktadienį, kita demonstracija Konkordo aikštėje buvo suvaldyta. Demonstrantai buvo drąsūs ir ryžtingi, bet jie buvo apsupti ir nepajėgė atgauti jokio mobilumo. Prefektūra nepadarė tos pačios klaidos kaip dieną prieš tai. Šeštadienį nuaidėjęs trečias raginimas žmonėms eiti į tą pačią aikštę įtikino valdžios institucijas uždrausti visus susibūrimus teritorijoje, besidriekiančioje nuo Eliziejaus laukų iki Luvro, nuo Didžiųjų bulvarų iki Senvro gatvės, t. y. maždaug ketvirtadalyje Paryžiaus. Tūkstančiai šioje teritorijoje dislokuotų policijos pareigūnų, persekiodami praeivius, sugebėjo užkirsti kelią bet kokiam susibūrimui. Kitoje miesto pusėje, Italijos aikštėje susirinkę demonstrantai žaibiškai įvertino policijos pajėgų dislokavimą ir pradėjo nesankcionuotą demonstraciją priešinga kryptimi. Judrios grupelės sugebėjo kelioms valandoms užblokuoti gatves, padegti šiukšliadėžes ir laikinai išvengti BRAV-M.
- Strategijos ABC teigia, kad taktikos turėtų ne prieštarauti viena kitai, o derėti. Paryžiaus prefektūra jau pateikė savo pasakojimą apie susirėmimus: vienoje pusėje – atsakingos, bet nekenksmingos masinės demonstracijos, kitoje – naktinės riaušės, kurioms vadovauja radikalūs ir neteisėti marginalai. Kas praėjusią savaitę buvo gatvėse, žino, kokia melaginga yra ši karikatūra ir kaip svarbu, kad ji tokia ir liktų. Nes tai yra jų pagrindinis ginklas: padalinti maištą į gerus ir blogus, atsakingus ir nesuvaldomus demonstrantus. Solidarumas yra didžiausias jų košmaras. Jei judėjimas taps intensyvesnis, profsąjungų eitynės taip pat bus puolamos ir todėl turės gintis. CGT grupių vykdomos netikėtos periferinių miesto apvažiavimų blokados rodo, kad dalis bazės jau yra pasiryžusi peržengti ritualų ribas. Kai pirmadienį Pajūrio Fose įsikišo policija, siekdama įgyvendinti prefekto rekvizicijas, profsąjungos darbuotojai perėjo į konfrontaciją. Kuo daugiau vyks veiksmų, tuo labiau policijos gniaužtai atsipalaiduos. Darmaninas skaičiuoja daugiau nei 1200 nesankcionuotų demonstracijų per pastarąsias kelias dienas.
„Galia yra logistinė, užblokuokim viską“
Policijos veiksmingumą lemia ne tik jos naudojamas smurtas, bet ir diversijos galia. Primesdama konfrontacijos vietą, būdus ir laiką, ji siurbia judėjimo energiją. Jei statome ant to, kad kylantis chaosas ir grėsmės vyriausybei gali pastūmėti Macroną atsisakyti darbo prailginimo idėjos, tai blokada yra gyvybiškai svarbi. Iš tiesų, negalime amžinai laukti visuotinio streiko iš darbininkų klasės, kurią 30 metų engė neoliberalizmas. Akivaizdžiausias, spontaniškiausias ir veiksmingiausias politinis gestas dabar yra ekonominių srautų blokada, įprasto prekių ir žmonių judėjimo nutraukimas. Pavyzdžiu gali būti tai, kas pastarąsias dvi savaites buvo organizuojama Rene. Užuot konfrontavę su policija, Reno gyventojai surengė pusiau viešas asamblėjas, kuriose planavo blokadas. Šį pirmadienį auštant šimtai žmonių, išsibarsčiusių įvairiuose miesto taškuose, atėjo blokuoti pagrindinių kelių ir Reno žiedinio aplinkkelio. Prieš dvi savaites 300 žmonių vidury nakties padeginėjo šiukšlių konteinerius ir iki ankstyvo ryto blokavo Lorient gatvę. Svarbiausia yra ne konfrontuoti su policija, bet ją aplenkti, veikti slapta. Net ir tie, kurie pasitiki tik skaičiais ir vis dar laukia visuotinio streiko, turės sutikti, kad blokados taškų daugėjimas ir chaoso plitimas akivaizdūs. Jei po potvarkio 49.3 panaudojimo praėjusį ketvirtadienį būtų sekęs tik raginimas protestuoti kitą ketvirtadienį, visi būtų nusiteikę paskutiniam pasispardymui ir pralaimėjimui. Blokados ir pasklidęs chaosas suteikia drąsos, pasitikėjimo, ir stumia į priekį – kitapus už uždarų prosąjungos durų priimtų susitarimų ir nuspręstų datų.
Okupuokim, kad galėtume susitikti ir organizuotis
Klasikinės politikos, jos partijų ir jos iliuzijų žlugimas atvėrė kelią naujoms autonominėms patirtims. Judėjimas prieš Darbo kodekso liberalizaciją, Nuit Debout (Naktis stovint), Geltonosios liemenės, Žemės sukilimai ir daugelis kitų judėjimų pastaraisiais metais patvirtino, kad ne tik nebėra ko tikėtis iš atstovaujamosios politikos, bet ir kad niekas jos nebenori.
Kiekvieną iš šių įvykių grandinų reikėtų išsamiai analizuoti, išnagrinėti jų stiprybes ir silpnybes, bet šiame tekste apsiribosime vienu akivaizdžiu, baziniu faktu: valdžios pašalinimas reiškia naujų politikos formų išradimą, o tam metropolio atomizacijos sąlygomis mums reikia vietų, kuriose galėtume susitikti, mąstyti, kuriose galėtume planuoti, nuo kurių galėtume atsispirti. Ištisus dešimtmečius universiteto ar kitų vietų užėmimas buvo savaime suprantama bet kurio judėjimo praktika. Universiteto rektorius, sutikęs su policijos intervencija į universitetą, iš karto buvo pasmerkiamas, nes buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, kad kolektyvinis ir visiems atviras erdvės atsiėmimas yra minimalus atkirtis visur vešinčiai erdvių privatizacijai ir viešosios erdvės pavedimui policijai.
Akivaizdu, kad šiandien jokia okupacija nebėra toleruojama. Galima, kaip Rene, užimti apleistą kino teatrą ir paversti jį Liaudies Namais, kur galėtų susitikti profsąjungų nariai, aktyvistai ir gyventojai, bet per 48 valandas socialistas miesto meras juos išveja, atsiųsdamas šimtus policijos pareigūnų. Kalbant apie universitetus, jų valdžia begėdiškai apeliuoja į riziką, kad kils neramumai, ir į nuotolinio mokymosi galimybę, kad argumentuotų administracinį universiteto uždarymą arba policijos pasiuntimą prieš savo pačių studentus. Visa tai byloja apie faktą, kad vietos, kuriose galime susitikti ir organizuotis, yra itin vertingos ir leidžia mums sutelkti jėgas. Paryžiuje po siautulingo susirinkimo ir nesankcionuoto, laukinio pokylio po stikliniu darbininkų judėjimo stogu buvo bandyta užimti Darbininkų namų pastatą (Bourse du Travail). Visgi, dėl neryžtingumo ir autonominių ir profsąjungos jėgų tarpusavio nesusipratimų per naktį ši okupacija išsikvėpė. Mums reikia vietų, kuriose galėtume kurti bendrininkavimą ir solidarumą, ir mums reikia bendrininkavimo ir solidarumo, kad galėtume išlaikyti šias vietas. Kiaušinis, višta.
Rene judėjimas laikinai išsprendė šią problemą: po evakuacijos, Liaudies Namų okupantai susirinko vidury baltos dienos ir toliau rengė blokadas bei mitingus. Tikriausiai laukdami, kol bus pakankamai organizuoti ir stiprūs, kad galėtų vėl užimti erdvę su stogu, vandentiekiu ir šildymu. Atrodo, kad Paryžiuje Nuit Debout patirtys neigiamai paveikė galimybę susiburti lauko erdvėse. Visi prisimename šią socialinio judėjimo karikatūrą, kuri verčia manyti, kad diskusijos po atviru dangumi gali privesti tik prie neaiškių, nei pradžios, nei pabaigos neturinčių monologų. Bet taip pat mes prisimename „aperityvą pas Vallsą“ ir galimybę, net ir nugrimzdus į savo egocentriškos didmiesčių vienatvės būseną, akimirksniu priimti sprendimą ir su keliais tūkstančiais žmonių brautis į ministro pirmininko namus. Tai, kad vyriausybė be perstojo vargsta, siekdama atimti iš mūsų atramos taškus ir galimo susivienijimo vietas, rodo, kad mums reikia kuo skubiau jų įgyti.
Link begalybės ir tolyn
Kaip minėjome, judėjimo kontūrai pamažu leidžia numanyti galimą sukilimą. Kiekvieną dieną daugėja blokadų ir intensyvėja veiksmai. Todėl ketvirtadienis bus lemiamas. Kalbant grynai apie reformą, jei ketvirtadienį demonstracijos masiškai persipildys, pasklis po visur, Macronas bus įvarytas į kampą. Arba jis rizikuos galimu juoduoju šeštadieniu visoje šalies teritorijoje, t. y. šalies geltonliemenizacija, kurios jis labiausiai bijo, arba penktadienį atsitrauks, argumentuodamas didelių ir nekontroliuojamų neramumų rizika.
Todėl dabar viskas pastatyta ant kortos. Kairieji yra pasaloje, jie rizikuoja įkliūti į rinkiminius spąstus, pasinerti į referendumo ar net 4-ojo Internacionalo kūrimo iliuziją. Bet kuriuo atveju, jie kalbės apie kantrybę ir ragins grįžti prie normalios kasdienybės. Kad judėjimas tęstųsi ir išvengtų tiek galimo jo nusavinimo, tiek ir represijų, reikės kuo skubiau spręsti pagrindinį bet kokio sukilimo klausimą: kaip išvystyti saviorganizacijos būdus? Kai kurios/ie jau dabar svarsto, kaip galime skleisti anarchiją ir gyventi komunizmą.
[1] Žodžių žaismas. „Retraite“ gali reikšti ir atsitraukimą, ir pensiją (čia ir toliau – vert. past.).
[2] Vienas populiariausių Prancūzijos TV kanalų, pasižymintis centristinėmis pažiūromis.
[3] Motorizuotos smurtinių veiksmų represijos brigados (Brigades de répression des actions violentes motorisées), kurių pačių veiksmai itin pasižymi smurtingumu.
[4] Vidaus reikalų ministras.
[5] Paryžiaus policijos prefektas.
[6] Paryžiaus rajonas, kuriame yra senieji Teismo rūmai.
[7] Kuriame iš tiesų laikomi motorizuotos brigados motociklai.
1 thought on “Jau greitai makronizmo pabaiga?”