Kas šiuo metu vyksta Prancūzijoje? Kaip įprasta – masiniai streikai, dienomis demonstrantų užtvindytos gatvės, naktimis – degančios šiukšliadėžės. Daugybė sužeistų – tūkstančiai demonstrantų, šimtai policininkų. Tūkstančiai areštuotų ir be perstojo internete cirkuliuojantys protu nesuvokiamo policijos žiaurumo vaizdo įrašai, ir t. t. ir pan.
Koronaviruso krizė Lietuvos viešajame diskurse naujai aktualizavo kvailo, netikusio, pamokytino žmogaus figūrą. Prisiminkime patį pirmąjį krizės momentą: visiško neužtikrintumo kontekste į Lietuvą saugumo ieškoti grįžtančius emigrantus pasitiko kaltinimai, kad jie „atneša virusą“, valdžios abejingumas (perpildytos priverstinio karantinavimosi erdvės, vangi pagalba dėl parvykimo logistikos) ir patyčios (plačiai cirkuliuojantys vaizdo įrašai su kelių žmonių neadekvačiu elgesiu, kuriuos vainikavo reprezentatyvus Skvernelio pareiškimas apie „ne žmones“).
Savo ruožtu kapitalistinė ideologija visais laikais galėjo sau leisti tam tikrą politinį liberalumą tol, kol nekvestionuojamas pagrindinis jos elementas: kad kolektyviniu žmonių darbu sukurtas turtas turi virsti privačiu, atitekti vienam asmeniui, o ne sugrįžti atgal į bendruomenę, kuri jį sukūrė.
Dalykus gadinti smagu. Tai liudija aprašinėti ir subraižyti mokyklos suolai, ant plakatų pripiešti ūsai, grafičiais ir tagais išmargintos sienos, o kartais ir visai „be reikalo“ išdaužtas stotelės stiklas. Sutrikdydami tvarką, kuri nėra mūsų, truputį išsilaisviname: ši intuicija vienija vaikus, vandalus ir – retu sėkmės atveju – baltame galerijos kube vykstančius eksperimentus. Visgi vienas dalykas, paliečiantis mūsų visų gyvenimus, ypač nusipelno būti gadinamas – tai reklama, ta forma, kuria privatus interesas užvaldo viešąją erdvę, o kartu ir darbe nesuvartotus mūsų dėmesio ir vaizduotės likučius.
Šiomis dienomis daugelis dirbančiųjų su negalią turinčiais arba pažeidžiamais žmonėmis susiduria su didelėmis problemomis, nes užsidarė dienos centrai, kuriuose šie žmonės leido dienas ir dalyvavo užsiėmimuose, linksminosi, galėjo atsipalaiduoti. Dabar jie turi likti „savo namuose“ ir jiems ten nėra gerai, visiškai, nes iš tiesų „jie neturi namų“.
Tikriausiai visi, kam tai galėtų būti įdomu, jau girdėjo, kad šiemet Venecijos Bienalėje pagrindinį apdovanojimą – auksinį liūtą – laimėjo Lietuvos paviljone pristatyta opera-performansas Saulė ir jūra (jos autorės – Vaiva Grainytė, Rugilė Bardžiukaitė ir Lina Lapelytė). Ne mažiau plačiai žinomas (bent jau Lietuvos ir užsienio spaudoje ne ką mažiau pabrėžiamas) faktas, kad šis kūrinys kalba apie klimato kaitą. Čia pabandysiu trumpai ir šališkai aptarti, kokiu būdu Saulė ir jūra įtraukia klimato kaitos problematiką.
When did you ever see a fag fight back?… Now, times were a-changin’. Tuesday night was the last night for bullshit… Predominantly, the theme [w]as, „this shit has got to stop!
—anonymous Stonewall riots participant
Kada matei, kad pyderas priešintųsi?.. Dabar laikai keičias. Antradienio naktį baigėsi pakanta nesąmonėms… Pagrindinė mintis buvo, kad „šitas šūdas turi liautis!“
—neįvardinta Stonewallo riaušių dalyvė
Balsavimo būdelė, pastatyta mokyklos salėje ar savivaldybėje, simbolizuoja visas išdavystes, kurias individas gali įvykdyti grupių, kurioms priklauso, atžvilgiu. Kiekvienam ji sako : „Niekas tavęs nemato, priklausai tik pats nuo savęs. Nuspręsi vienumoje, o po to galėsi nuslėpti savo sprendimą arba sumeluoti”.
