Man nepatiko Tado atsakymas. Nepatiko ir jo pateikta mano straipsnio reziumė, nuo kurios atsispyręs Tadas ėmėsi diskusijos.
Agnės tekstas, priešingai – patiko. Pritariu, kad politikai reikia mažiau naglumo ir daugiau feminizmo. Tačiau pusiau privačiai Agnė yra išreiškusi norą, kad mano žodis šioje diskusijoje nebūtų paskutinis ir kad diskusija toliau nebūtų tęsiama. Tebūnie (draugiškai).
Komentarų skiltyje po straipsniu Tadui buvau pažadėjęs atsakymą, jei diskusija apie parlamentinę politiką susirūpinę skaitytojai GPB paaukos bent 10 eurų. Mano nuostabai, tai įvyko! Ką gi – pažadas buvo duotas, pažadą reikia tesėti. Beje, Tadas ten pat pažadėjo į galimą mano reakciją neatsakyti, jei skaitytojai GPB suaukos bent 100 eurų. Make that happen! Remkite GPB, taip tardami paskutinį žodį šioje diskusijoje ir ją pabaigdami.
Diskusiją užbaigti galite čia:
Na, o tų, kuriems tema „šiaip yra tikrai aktuali“, bet kurie biškį „tingi gilintis“ ar kuriems „tiesiog nuobodu“, straipsnio gale laukia šioks toks siurprizas. Kadangi diskusija apie parlamentinę politiką daugeliui skaitytojų gali būti įdomi, bet visgi pasirodyti nepraktiška („nu gerai, visi gudrūs, o tai ką daryti?“), pamaniau, kad būtų nekažką, jei sudalyvavę joje skaitytojai galų pagalėj liktų be jokios naudos ar atsakymų. Tad straipsnio gale su jais nusprendžiau pasidalinti savo kugelio receptu.
O dabar let’s go. Manau, kad savo straipsnį susumuoti galiu geriau. Jame teigiau, kad stebina kairiųjų pasipiktinimas LSDP, mat abi pusės žino, kad nei partija siekia saujelės kairiųjų balsų, nei kairieji už ją balsuoja. Tad LSDP sprendimas yra suprantamas (nors nepateisinamas). Geriausi tarp kairiųjų / progresyviųjų, jei piktinasi netvarka politikoje, galėtų į politiką eiti patys. Priešingu atveju jie pirmiausia baudžia save, pasilikdami nemėgstamų politikų valdžioje ir valioje (politikų gėdinimas ir protinimas neveikia, ir visi tą žinome). Na ir, galiausiai, centrinė tezė – jei visiems blogai, bet nieks neina į politiką, tai gal (besiskundžiantiesiems)… ne viskas taip ir blogai.
Ko straipsnyje neteigiau? Kad ginu LSDP sprendimą paremti Nausėdą. Ko straipsniu nesiekiau? Tildyti kritikus kairėje.
Tado straipsnyje kai ko likau nesupratęs. Pvz., kaip vergų, moterų ir prašalaičių atribojimas nuo politikos paneigia mintį, kad atsisakydami dalyvauti politikoje geriausi piliečiai taip save baudžia, nes pasmerkia save likusių gražulių, žemaitaičių, skvernelių ar konservatorių valdžiai?
Parlamentinės politikos palyginimas su amerikiečių imtynių šou irgi pasirodė toks… Na, tarkime viskas tose imtynėse vyksta dėl akių ir tai yra tiesiog šou. Bet, pratęsiant Tado pasiūlytą palyginimą, išeitų, kad išjungus kameras imtynininkai sėda balsuoti, kokios bus jūsų pensijos, kaip bus perskirstomas biudžetas ir kas kiek mokesčių mokės. Čia analogija su „World Wrestling Entertainment“ ir baigiasi. Visi žino, kad parlamentinė politika nėra šou. Tačiau, kai jautiesi bejėgis ką nors joje pakeisti, imi viską, kas dedasi prieš akis, vadinti cirku, juoktis ir menkinti viso politinio proceso svarbą. Taip tiesiog lengviau ir tai suprantama. Nors nėra pilnai pateisinama.
Drauge su Sartre’u Tadas priminė būti budriems ir nepakliūti į spąstus, pervertinant dalyvavimo parlamentinėje politikoje svarbą. Tadas teigia, kad parlamentinė politika tėra viena iš kelių prieinamų politinių praktikų, ir „jokiu būdu ne svarbiausia“. Palyginimui galėtume sakyti, kad skiepai taip pat yra tik viena iš mums prieinamų sveikatos praktikų. Jokiu būdu ne svarbiausia. Ir ne, šita analogija neteigiu esant kažkokio politinio antivakserizmo atitikmens. Juk neužsikrėsti galima ir paprasčiausiai niekur neinant iš namų.
Savo struktūra argumentas primena viešų asmenų kartais naudojamą retorinę techniką atmesti kokį nors pasiūlymą vienai ar kitai problemai spręsti. Geras tokios retorikos pavyzdys – pasakymas, kad „mokesčiai nėra atsakymas į visas biudžetą kamuojančias problemas“. Aišku, kad nėra Atsakymas didžiąja A. Bet tikrai yra vienas iš galimų variantų problemoms spręsti. Tai, kad kažkoks sprendimas nėra pagrindinis, nereiškia, kad jis neturi būti svarstomas apskritai.
Kai kas šiek tiek nustebino. Grįžtant prie kritikos LSDP, įdomu, kad į akis Tadui kliūva tik LSDP patiriami sunkumai žmogaus teisių srityje arba, kaip Tadas įvardija, dalykai, kurie prasideda raide P: partnerystės įstatymas, pasienio ruožas, Palestina. Rizikuoju būti apkaltintas LSDP gynimu, bet tai nėra labai išsamus ir kruopščiai atrinktas kaltinimų sąrašas.
Ar kažkur mūsų požiūriai sutapo?
Taip. Sutinku, kad domėtis politika trukdo jėgų ir laiko stoka. Juk kiekvienam reikia kažkaip išgyventi šitose kapitalistinėse žiurkių lenktynėse. Neapibrėžtumo ir nesaugumo jausmą išnaudoja rinkėjais manipuliuojantys politikai. Sutinku ir su tuo, kad didele dalimi sėkmę politikoje lemia ne idėjos, o galios žaidimai, paremti kapitalu, agresyvia reklama ir duomenų analize. Tad viskas yra dar truputį blogiau, nes šie dalykai trukdo ne tik domėtis, bet ir dalyvauti politikoje.
Tačiau mūsų tarpe yra žmonių, kurie jau turi pakankamai laisvo laiko, žinomumo, žinių, idėjų ir draugų, pažįstamų bei sekėjų (taigi – tam tikro kapitalo), su kurių parama galėtų dalyvauti politikoje. Nebūtinai iškart naglai lendant į didžiąją politiką, ministerijas ar prezidentūrą. Savo straipsnyje piktinausi ir stebėjausi pirmiausia jais.
Aš, be abejo, pabandžiau suatsakomybinti politikoje veikti galinčius, bet tokios galimybės atsisakančius progresyvius (taigi – nebūtinai kairiuosius) asmenis. Bėda tik ta, kad iki jų straipsnis nenuėjo. Ar norėčiau matyti kai kuriuos dažnai skaitomus progresyvius asmenis iš akademijos, NVO ar profsąjungų sektoriaus politikoje? Taip.
Na o komentarą perskaičiusieji sureagavo asmeniškai. Po kai kurių reakcijų į galvą šovė mintis, kad galbūt stebime naujo reiškinio, kurį pavadinčiau whataboutLSDPizmu gimimą. Tai – kai, nusprendus pasiteirauti „OK, jei dabartinė politika nepatinka, kodėl patys neinate į politiką“, atšaunama: „Ai, LSDP nepateisina lūkesčių“. „Bet čia ne apie LSDP, o apie jus.“ Ir po 3, 2, 1, pareina: „Va, autorius gina LSDP, mus gaslightina!“
Atmetus sarkazmą ir lengva cinizmą, į tokią kritiką aš žiūriu ramiai. Anarchistai vs. socdemai – žanro klasika. Nepatiko tik tarp eilučių perskaityti ir man priskirti teiginiai, kurių neteigiau. Bet kas žino, gal šita nesibaigianti diskusija turės kokių nors netikėtų pasekmių ateityje?
Visas šitas detales iš Tado straipsnio palikę nuošaly, pereikim prie esmės. Ar, bendrai paėmus, aš perdedu? Žinoma. Tačiau pyktis (Tadas jį vadina kairiųjų gaslightinimu) kyla todėl, kad, nors dažnai girdžiu, jog parlamentinė politika nėra svarbiausia politinė praktika, tiesiog svarbia ir įgyvendinama praktika ji tampa labai retai. „Taip taip, rinkimai svarbu, bet svarbu ir ziną išspausdint, ir straipsnį parašyti, ir diskusiją surengti, ir į profsąjungą įstoti.“ Ir kažkaip jau taip ima ir nutinka, kad, šalia kitų į lentyną padėta, ta viena iš daugelio mums prieinamų politinių praktikų galop toje lentynoje ir pasilieka.
Tadas teigia, kad „šiuo metu [alternatyvios praktikos] atrodo oriau ir viltingiau nei parlamentinė politika“. Skaičiuoti nebandžiau, bet kirba toks klausimas – ar tik tas „šiuo metu“ iš tiesų nėra „visada“? Būtent šitas melavimas ar pataikavimas sau mane ir erzina. Ypač kai jį palydi rezignacija, kad „nėra už ką balsuoti“ ar „partija X išduoda savo vertybes“. Nors yra progresyvių politinių partijų (pvz., Žalieji ne valstiečiai) ar jomis siekiančių tapti kairiųjų judėjimų, kurie kviečia ir kviečia prie jų prisijungti (pvz., Kairiųjų Aljansas). Betgi ne, aišku, gerai, kad kairieji yra kruopštūs pirkėjai ir bet ko nesirinks.
Politika be zinų spausdinimo, profsąjungų ir diskusijų yra tai, ką dabar turime – sustabarėjusį, formalizuotą procesą, kuriuo menkai kas pasitiki. Tai politika be turinio. Tačiau visos alternatyvios praktikos be (parlamentinės) politikos yra nebaigtas reikalas. Kaip noras be valios. Mums šiuo metu / visuomet reikia ir to, ir to.
Kugelio receptas tiems, kam nuobodu čia:
KUGELIO RECEPTAS
Jums reikės:
Bulvių (iš akies)
Svogūno – 1
Pieno stiklinės – 1
Druskos – šaukštelio
Pipirų – žiupsnelio
Aliejaus – kelių šaukštų
Padažui: šoninės, svogūnų, grietinės
Bulves ir svogūną nulupti, sutarkuoti. Viską užplikyti virintu pienu. Į tarkius įdėti druskos, pipirų. Patepti kepimo formą aliejumi, sudėti tarkius, kepti orkaitėje, kol paruduos ir bus galima valgyti (patikrinti įkišus degtuką).
Padažas tik iš trijų ingredientų, tai neturėtų būti sunku. Viską supjaustyti ir pakepti.