Dr.–augiška kritika: ar tikrai palaikyti Áukštą nėra žema?

Dr(g). Karolis, nors ir su kritikos prieskoniu, gina LSDP sprendimą nedalyvauti prezidento rinkimuose ir palaikyti Nausėdos kandidatūrą. Karolis piktinasi besipiktinančiais kairiaisiais ir klausia jų – tai ko nesibalotiruojate patys? Taip pat pamokomai primena, kad senovės Graikijoje „viena iš bausmių už atsisakymą dalyvauti politikoje yra tai, kad galiausiai tave valdo kiti“. 

Tad išeina, kad patys kalti – besipiktinantys kairieji, kad nepadaro geriau, ir tarsi visa Lietuva, kad neišsirenka geresnių vadų. Tik skaitytojui iškyla tas amžinas filosofinis klausimas – „nu ar tikrai?“

Senovės Graikijoje, kaip žinia, tam tikrą laiką ir su didelėmis išlygomis (vergai, prašalaičiai ir moterys neturėjo balso teisės) veikė tiesioginė demokratija. Jei kas turi tiesioginę sprendimo ar bent reikšmingos įtakos galią ir ja nesinaudoja, tai iš tiesų būtų keista, jei po to priimtu sprendimu piktinasi. Šitai galioja, pvz., nedidelei skvoto bendruomenei, bet ar tai tinka XXI a. posovietinei atstovaujamajai politikai? 

Kažkada seniai vienas draugas italas palygino parlamentinę politiką su „World Wrestling Entertainment“ – amerikiečių imtynių šou, kurio transliacijas ir Lietuvoje buvo galima stebėti per BTV. Kaip superherojai išsipustę imtynininkai vaidina savotiškame seriale, atlikdami techniškus veiksmus imituoja imtynių kovas, kurias prižiūri teisėjai, o žiūrovai iš tiesų įsijaučia, nors visi žino, kad tai surežisuota.

Mūsų santykis su tuo, kas vadinama politika, yra daug mažiau tiesioginis, nei įsivaizduojamų agoroje susibūrusių graikų. Balsuojame retai, pasirinkimas siauras, neturime laiko ir jėgų detaliai domėtis politiniais procesais, o tai padeda manipuliatyvioms partijų taktikoms, apeliuojančioms į baimes, statuso troškimą ir t. t. Tad pergales didele dalimi lemia ne idėjos, kuriose vienaip ar kitaip atsispindėtų žmonių interesai, o kaip šachmatų partija tarp politikos lauko senbuvių strateguojami galios žaidimai ir į agresyvią reklamą bei duomenų analitiką nukreipti kapitalo srautai. 

Ne veltui po 1968-ųjų sukilimo, kurį daug kas vadino nepavykusia revoliucija, atėjus rinkimams J.P. Sartre’as rašė, kad tai spąstai kvailiams. Tai visai nereiškia, kad balsuoti iš principo yra regresyvu, o kad, žiūrint iš kairiosios perspektyvos, balsavimas ir parlamentinė politika tėra viena – ir jokiu būdu ne svarbiausia – iš mums prieinamų politinių praktikų. Spąstai – tai ne įmesti biuletenį į balsadėžę, o pervertinti to svarbą. 

Žiūrint iš viltingos, į rimtą, o ne kosmetinį pokytį nukreiptos politikos perspektyvos, reiktų sakyti, kad politika vyksta arba gali vykti profesinėse sąjungose ir nevyriausybinėse ar pilietinėse organizacijose, kuriant kokybišką regioninę ir metropolinę žiniasklaidą, organizuojant streikus ir protestus, politines, socialines ir kultūrines diskusijas. Visai tai pamažu prisideda prie realios politinės galios atsiradimo, kuri reikalui esant įgaus ir parlamentinę formą. Karolio pasipiktinimas nukreiptas į pasipiktinusius kairiuosius, bet, mano žiniomis, didžioji dalis galimų adresatų yra įsitraukę į įvairias alternatyvias politines ir visuomenines praktikas, kurios šiuo metu atrodo oriau ir viltingiau nei parlamentinė politika.

Bet galbūt LSDP pagrįstai nusipelno palaikymo ir yra tas taškas, aplink kurį progresyvi politinė bendruomenė turėtų burtis? Čia daug plėstis neverta. LSDP atsinaujinimas nepavyko, o jų viltinga programa reikšmingai nepasireiškė politinėje praktikoje. Pradedant, aišku, nuo politikos, LSDP apskritai sunkiai sekasi su raide P: partnerystės įstatymas, pasienio ruožas, Palestina. Jokiu iš šių svarbių, žmogaus teises ir žmoniškumą apskritai liečiančių klausimų, LSDP neparodė nei iniciatyvos, nei, juolab, lyderystės. 

Karolis išpažįsta partinį pragmatizmą – „tikslas – laimėti rinkimus – pateisina visas priemones“. Tiesa, šiaip jau rinkimų laimėjimas pats yra priemonė kažką įgyvendinti, o ne tikslas – bent jau tiems, kurie yra ne tiesiog galios maniakai, o idėjų vedami žmonės. Toks partijai būdingas pragmatizmas yra ir tam tikra vertybinė laikysena, ir pasitikėjimas pažadu, kad kairė, kuri elgiasi ir atrodo kaip dešinė, vėl atvirs atgal į kairę – kai tik užsitikrins politinę galią.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Pasipiktinimas besipiktinančiais įsirašo į bendresnę tendenciją: Lietuvoje mėgstama linksniuoti nepasitikėjimą valdžia kaip sovietinį, regresyvų bruožą. Poppsichologijos kalba šitai galima vadinti elementariu gaslightinimu, miglos pūtimu – nes tikrovėje tas nepasitikėjimas turi tvirtą pagrindą. Dėmesio verta kairioji politika visų pirma šitą objektyvų jausmą – kad atstovaujamos valdžios struktūros šiuo metu yra bulvarinis amerikietiškų imtynių šou – imtų domėn, pripažintų jį, ir imtųsi ne skatinti žmones nepasitikėti savo pajauta, o padaryti, kad toks jausmas nebeturėtų realaus pagrindo.

Jei parlamentinė politika primena amerikietiškas imtynes, tai kairė apskritai – kaip neapibrėžta ir fragmentiška numanoma erdvė – kartais primena vidurinę mokyklą iš amerikietiškų serialų. Tai hermetiškas pasaulis, kuriame svarbiausia, kas ką ir apie ką pasakė, kas su kuo draugauja ar pykstasi, kas apsijuokė, o kas cool ir t. t. Tuo tarpu mus visus engia ir žudo visų pirma ne kiti nevykę kairieji(-iosios), o atšiaurus neoliberalizmas ir visokios su juo susijusios regresijos – rasizmas, seksizmas ir pan. Galbūt ir LSDP savotiškai stengiasi su visu tuo kovoti? Šiaip ar taip, atsakomybė už jų nevykusius sprendimus tenka jiems, o ne tiems, kurie pastebi jų regresyvumą.

Labiau susitelkus į tikslus (pirma juos iš tiesų išsigryninus), o ne į reitingų ir simpatijų schemas ar kitas tariamai būtinas „priemones“, galbūt išryškėtų, kad šiais gana beviltiškais laikais kairės sąjungininkais gali tapti visi/os ir bet kas – visai nebūtinai tie, kurie tokiais kadaisę yra išdidžiai apsiskelbę.