Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
„Politika be zinų spausdinimo, profsąjungų ir diskusijų yra tai, ką dabar turime – sustabarėjusį, formalizuotą procesą, kuriuo menkai kas pasitiki. Tai politika be turinio. Tačiau visos alternatyvios praktikos be (parlamentinės) politikos yra nebaigtas reikalas. Kaip noras be valios. Mums šiuo metu / visuomet reikia ir to, ir to.“
„Žiūrint iš viltingos, į rimtą, o ne kosmetinį pokytį nukreiptos politikos perspektyvos, reiktų sakyti, kad politika vyksta arba gali vykti profesinėse sąjungose ir nevyriausybinėse ar pilietinėse organizacijose, kuriant kokybišką regioninę ir metropolinę žiniasklaidą, organizuojant streikus ir protestus, politines, socialines ir kultūrines diskusijas. Visai tai pamažu prisideda prie realios politinės galios atsiradimo, kuri reikalui esant įgaus ir parlamentinę formą. Karolio pasipiktinimas nukreiptas į pasipiktinusius kairiuosius, bet, mano žiniomis, didžioji dalis galimų adresatų yra įsitraukę į įvairias alternatyvias politines ir visuomenines praktikas, kurios šiuo metu atrodo oriau ir viltingiau nei parlamentinė politika.“
„Mums reikia ne daugiau partijų, o daugiau politika užsiimti drįstančių žmonių. Kitaip visos konferencijos, visi moksliniai straipsniai ir monografijos liks tik teorija. Visi pusę ar pusantrų metų trunkantys skandinavų remiami gerų intencijų pilni socialiniai projektai rizikuoja likti tik pokyčių bandymais. Dažnai liaudyje sutinkama frazė „nėra už ką balsuoti“ gan taikliai apibūdina problemą – ji slypi ne politinėje paklausoje, o pasiūloje: kairiųjų rinkėjų netrūksta, trūksta kairiųjų, kuriuos būtų galima žymėti rinkimų biuleteniuose.“
„Pasaulinių tendencijų nepakeisime, bet galėtume tapti geruoju pavyzdžiu visai ES, stumiančiu Bendriją į priekį bandant ištesėti Paryžiaus susitarimo pažadus. Bent jau tokiu pavyzdžiu, koks sąlygiškai yra Švedija ir Danija – anaiptol ne pačios didžiausios Europos valstybės. Mes kol kas esame toli nuo idealo – kaip ir dauguma pasaulio šalių, vykdome tokią politiką, kuri ne tik 1,5 °C šiltėjimui neužkirs kelio, bet ir viršys 2 °C ribą dar iki šimtmečio pabaigos.“
Šis straipsnis – atsakymas Pauliaus Gritėno straipsniui „Populizmo žinynas“, prieš porą dienų pasirodžiusiam LRT portale. Beigi – bandymas problemiškai pažvelgti į populizmą, kurį pagrindinės „kalbančios galvos“ aptaria pernelyg supaprastintai.
Rusų kalba pasaulyje kalba 258 mln. žmonių, ji yra septinta-aštunta didžiausia pasaulio kalba. Ja kalba bemaž visi Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo šalių, Vidurio Azijos gyventojai, iš kurių daug migruoja į Lietuvą kaip pabėgėliai ar tiesiog migrantai. Jų, beje, ateityje vis daugės – Lietuva gan greitai iš migrantų „tiekėjos“ tampa migrantų „priėmėja“.
Atsimenu, teko dalyvauti Kaunas PRIDE proteste, jų pagrindinis šūkis buvo „Mes esame visur!“ Norėtųsi taip pasakyti ir apie neįgaliuosius: „Mes esame visur, ne tik namuose užsidarę.“ Į panašius LGBT šūkius dalis visuomenės sureagavo neigiamai, netgi pasitiko su keiksmais, svaidydami kiaušinius. Kaip visuomenė sureaguotų, jei neįgalieji pareikalautų jiems priklausančių teisių?
Pirmiausia, visiškai akivaizdu, kad protestuotojai švilpė ir reiškė nepagarbą ne Sausio 13-osios aukoms, jie švilpė dabartinei Lietuvos valdžiai. Tai, kad valdantieji jiems reiškiamą panieką nori prilyginti nepagarbai visai Lietuvos nepriklausomybės istorijai, tik rodo nė kiek nebestebinančią jų aroganciją. Be to, tai buvo bene pirma proga, kai protestuotojai galėjo fiziškai prisiartinti prie premjerės bei kai kurių kitų valdžios atstovų ir į akis pareikšti, ką apie juos mano – priekaištauti, kad Sausio 13-oji yra netinkama proga protestui, nėra visiškai sąžininga.
Liepos 14-ąją, praėjus dviem dienoms po Andrzejaus Dudos pergalės Lenkijos prezidento rinkimuose, premjerui Sauliui Skverneliui jis įteikė Didįjį Lenkijos Respublikos Garbės Ordino Kryžių – vieną iš aukščiausių Lenkijos apdovanojimų užsienio piliečiams. Tai įvyko per 610-ąsias Žalgirio mūšio metines. Šia proga, be ministro pirmininko, Lenkiją aplankė ir prezidentas Gitanas Nausėda bei keli ministrai. Lietuvos prezidentas vizito įspūdžiais pasidalino socialiniuose tinkluose: „Buvo ypač malonu pamatyti mano draugą Andrzejų Dudą,“ – rašė jis Instagrame
