Dar niekas taip nevertino kultūros, kaip „Nemuno aušra“
Arba: kas vienam – persiunčiamasis žetonas, kitam gali būti tikras deimančiukas
Gitanas Nausėda
Ministrė pirmininkė Inga Ruginienė (II): kairiojo lūkesčiai
Kai tik pagaliau baigsis XX Vyriausybės formavimo procesas, Inga Ruginienė turės kaip reikalas kibti į darbus ir imtis vykdyti Vyriausybės, partijos ir koalicijos programą. Žinoma, darbas jau ir dabar vyksta, ir tikriausiai net intensyvesnis, nei politinės ramybės laikotarpiais. Vien Nausėdos ir Žemaitaičio dvikova kiek papildomo darbo sukuria!
Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė (I): argumentų „prieš“ apžvalga
Prieš savaitę su trupučiu socialdemokratai po „raudonosios konklavos“ paskelbė, kad Inga Ruginienė – naujoji jų kandidatė į premjerės postą.
Kaip per politikus nematome politikos: Žemaitaičio atvejis
Truputį paprotmūšiaukime: aš jums užduosiu kelis klausimus, o jūs į juos atsakykite kaip įmanoma greičiau, per daug negalvoję ir negūglinę. Jei greitai nesugalvojate – nieko tokio, taip ir pasakykit sau – nu nežinau.
Kaip nustojome jaudintis ir išmokome mylėti šauktinių kariuomenę
Tada prasidėjo karas ir bet kokios abejonės dėl šauktinių kariuomenės bei visuotinio šaukimo visiškai dingo. Žmonės – politikai ir ekspertai, kurie jau nuo 2014 metų kalbėjo apie Rusijos grėsmę ir karo realybę, seniai reikalavę kuo greičiau įvesti visuotinį šaukimą, pasijautė buvę teisūs nuo pat pradžių, o bet kokias abejones, kritiką ar nepritarimą reiškiantieji dabar automatiškai tapo „vatnikais“. Tai buvo ne vien „top-down“ procesas, kai valdžia ar žiniasklaida „iš viršaus“ primeta griežtą partinę liniją, bet ir organiškas procesas, kai žmonės, pamatę Rusijos pradėto karo tikrovę visai šalia mūsų, pasuko į Dešinę ir tapo kur kas griežtesni saugumo ir gynybos temomis.
„Chat GPB“: O tai kas negerai su Kasčiūnu?
Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
(Ne)sibaigianti diskusija apie parlamentinę politiką (ir kugelio receptas)
„Politika be zinų spausdinimo, profsąjungų ir diskusijų yra tai, ką dabar turime – sustabarėjusį, formalizuotą procesą, kuriuo menkai kas pasitiki. Tai politika be turinio. Tačiau visos alternatyvios praktikos be (parlamentinės) politikos yra nebaigtas reikalas. Kaip noras be valios. Mums šiuo metu / visuomet reikia ir to, ir to.“
Dr.–augiška kritika: ar tikrai palaikyti Áukštą nėra žema?
„Žiūrint iš viltingos, į rimtą, o ne kosmetinį pokytį nukreiptos politikos perspektyvos, reiktų sakyti, kad politika vyksta arba gali vykti profesinėse sąjungose ir nevyriausybinėse ar pilietinėse organizacijose, kuriant kokybišką regioninę ir metropolinę žiniasklaidą, organizuojant streikus ir protestus, politines, socialines ir kultūrines diskusijas. Visai tai pamažu prisideda prie realios politinės galios atsiradimo, kuri reikalui esant įgaus ir parlamentinę formą. Karolio pasipiktinimas nukreiptas į pasipiktinusius kairiuosius, bet, mano žiniomis, didžioji dalis galimų adresatų yra įsitraukę į įvairias alternatyvias politines ir visuomenines praktikas, kurios šiuo metu atrodo oriau ir viltingiau nei parlamentinė politika.“
Blinkevičūtė neryžtinga, balsuoti nėra už ką, bet patys į politiką neisite? Pakalbėkime apie tai
„Mums reikia ne daugiau partijų, o daugiau politika užsiimti drįstančių žmonių. Kitaip visos konferencijos, visi moksliniai straipsniai ir monografijos liks tik teorija. Visi pusę ar pusantrų metų trunkantys skandinavų remiami gerų intencijų pilni socialiniai projektai rizikuoja likti tik pokyčių bandymais. Dažnai liaudyje sutinkama frazė „nėra už ką balsuoti“ gan taikliai apibūdina problemą – ji slypi ne politinėje paklausoje, o pasiūloje: kairiųjų rinkėjų netrūksta, trūksta kairiųjų, kuriuos būtų galima žymėti rinkimų biuleteniuose.“
Klimato kaitos konferencija Dubajuje: sparčiai besiveriantis galimybių langas
„Pasaulinių tendencijų nepakeisime, bet galėtume tapti geruoju pavyzdžiu visai ES, stumiančiu Bendriją į priekį bandant ištesėti Paryžiaus susitarimo pažadus. Bent jau tokiu pavyzdžiu, koks sąlygiškai yra Švedija ir Danija – anaiptol ne pačios didžiausios Europos valstybės. Mes kol kas esame toli nuo idealo – kaip ir dauguma pasaulio šalių, vykdome tokią politiką, kuri ne tik 1,5 °C šiltėjimui neužkirs kelio, bet ir viršys 2 °C ribą dar iki šimtmečio pabaigos.“