fbpx
Eduardas Saprykinas parko fone

Gyvenimo laiptai – visiems, stačiausi – „ratuotiesiems“

Atsimenu, teko dalyvauti Kaunas PRIDE proteste, jų pagrindinis šūkis buvo „Mes esame visur!“ Norėtųsi taip pasakyti ir apie neįgaliuosius: „Mes esame visur, ne tik namuose užsidarę.“ Į panašius LGBT šūkius dalis visuomenės sureagavo neigiamai, netgi pasitiko su keiksmais, svaidydami kiaušinius. Kaip visuomenė sureaguotų, jei neįgalieji pareikalautų jiems priklausančių teisių?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Kūnas krito atsipalaidavęs, lyg nujausdamas, kad jam nieko tokio neatsitiks, tik galvoje sukosi mintis, ką aš pasakysiu mamai, tėvui, o gal net Dievui? Ne, apie Visagalį išties tada negalvojau, gal devintas aukštas išties ne taip aukštai, kai pagalvoji… Vėliau tik spengianti tyla, nors peiliu rėžk, pasakyti „buvo kaip sapne“ būtų netikslu. Galybė laiptų, kopiu, kopiu, kiekviena įveikta pakopa lyg mano gyvenime neįveikta kliūtis, ir aš užlipu stačiausiais laiptais, kurių viršuje uždarytos durys, jų niekas neatidaro, aš nesiryžtu belsti, dvejoju. Šitą siurrealistinę mistiką prisimenu tik atsipeikėjęs, šalia stovi mama, kuri pašaukia: „Sesele, jis lyg atsipeikėjo.“

Balti laiptai prie stiklinio verslo centro vasaros dieną

Tokius transcendentiškus laiptus, kopimą jais, vis susapnuoju kokį kartą į metus, kaip ir šįryt, tik šįkart manęs tas sapnas neišgąsdina, tik darkart nustebina, vėliau pasirąžau, rankomis prilaikydamas perkeliu iš pradžių kairę, po to dešinę koją, persėdu į vežimėlį. Dabar kur einu, yra eilės laiptų. Taip, einu, nes žodis „važiuoju“ man vis dar kažkodėl nepriimtinas. Greit susiruošiu, bemaž kažkur vėluoju, skubu, atidarau buto duris, į apačią veda kokia dvylika stačių laiptų pakopų, prisilaikydamas už turėklo leidžiuosi atbulomis vežimėliu. Nusileidus ir išvažiavus į bendrą koridorių, išlenda iš gretimo buto kaimynė ir tarsteli nepatenkinta: „Ar negalėtum taip nesidaužyt? Vaikas migdosi.“ Aš teatsakau: „Laba diena, atsiprašau, skubėjau.“

Taip kiekvieną dieną leidžiuos tais laiptais, atrodo, kur beatsidurtum, vis prireikia įveikti kokius nors laiptus, kurių geriau nebūtų, nes tai išties vargina. Kai kurie ratuoti turi principą: jeigu yra kažkur laiptai be keltuvo, jis nekels ten kojos, aišku, perkeltine prasme. Aišku, keltuvas, kaip ir visa technika, yra linkęs gesti, strigti, galų gale ir kokia nors budėtoja net nelabai atsimena, kaip jį priversti veikti. Deja, aš tokio principo neturiu – leidžiuosi nešiojamas it spinta, geras kultūrinis renginys duoda žymiai daugiau, nei besąlyginis tokio principo laikymasis, bent jau aš taip manau.

Laiptai link įėjimo į pastatą Kauno gatvėje

Šiaip, iš esmės, aplinkiniai geranoriškai pasiūlo pagalbą – aš ją priimu. Vis dėlto, ši pagalba eina kartu su užuojauta, kurią galima pamatyti kas antro prasilenkiančiojo veide. Tik šios aš nematau, kaip ir stengiuosi nematyti virtinės laiptų, stačių šaligatvių. Gal dėl to, kad taip paprasčiau gyventi, turbūt tik taip neįgalieji gali būti matomi ne tik kaip atjautos objektai, bet ir kaip visaverčiai visuomenės nariai, kad ir kokias kliūtis mes įveiktume, su pagalba, o gal net savarankiškai.

Atsimenu, teko dalyvauti Kaunas PRIDE proteste, jų pagrindinis šūkis buvo „Mes esame visur!“ Norėtųsi taip pasakyti ir apie neįgaliuosius: „Mes esame visur, ne tik namuose užsidarę.“ Į panašius LGBT šūkius dalis visuomenės sureagavo neigiamai, netgi pasitiko su keiksmais, svaidydami kiaušinius. Kaip visuomenė sureaguotų, jei neįgalieji pareikalautų jiems priklausančių teisių, aplinkos pritaikymo ir pan.? „Jūs galvojate tik apie save“, – lyg kas sakytų, trūksta lėšų aplinkos pritaikymui, ką ten kalbėti apie kažkokias mistines įgalinimo praktikas. Berods Nausėda per debatus prakalbo apie neįgaliųjų žemas išmokas, bet ne apie jų įgalinimą. Deja, tokios įtraukties reikia labiau nei didesnių pajamų, kurios irgi svarbios, bet jei turi aistrą kažkam ir galvą ant pečių – pajamų prasimanysi, bent jau aš taip manau.

akmeniniai aptrupėję laiptai, jų viršuje parkas

Lietuvoje prieštaringai vertinamo filmo „Brolis“ (Брат) pirmojoje dalyje pagrindinis veikėjas Danila Bagrovas benamiui, bemaž miesto išminčiui sako: „O tu sakei, miestas – galia, o čia visi silpni.“ Tas veikėjas pravarde Nemec („Vokietis“) jam atsako: „Miestas – tai pikta galia. Stiprus atvažiuoja – tampa silpnu. Miestas atima galią. Va ir tu pražuvai.“ Remdamasis šia fraze norėčiau paminėti, kad miestas pripažįsta, leidžia pasireikšti tiems stipriesiems, tiems normaliesiems, galų gale – sveikiesiems.

Visuomenei priimtini šie Venecijos kaukių karnavalo žaidimai, bandymas išlikti stipriam, sėkmingam. Šios sėkmės vaikomės visi, įskaitant ir ratuotuosius, pati kapitalizmo forma mus tarsi paruošia begalinei konkurencijai vienas su kitu. Viso to išraišką galime matyti kasdieniniame gyvenime, žiniasklaidoje beigi pačiame mieste, kuris sukurtas sveikųjų poreikiams patenkinti. Liekama prie „normalumo“ standarto, į kurį neįsipaišo nei LGBT, nei pabėgėliai, nei, kas be ko, neįgalieji. Nukrypimas nuo normos nepriimtinas, netoleruotinas. Nukrypstantieji susilaukia atjautos – gerai, kad bent jau ne pykčio. Net humanitariniai mokslai nuvertinami, nes neva jie nenaudingi, tas pats pasakytina apie bohemos indėlį į visuotinį gerbūvį. Taip formuojasi atskirtis, vakar dienos favoritai gali atsidurti užribyje, tame pačiame, kuriame yra ir daugelis neįgaliųjų.

laiptai Kauno centriniame pašte, jų viršuje vitražas

Grįžtant prie rašinio pagrindinės minties – laiptų – reikia pabrėžti, kad tai tėra atskirties išraiška, kuri vyrauja kasdienybėje. Prisitaiko tik stipriausi – suklišinta Darwino frazė, gal gamta tobulai netobula, žmogaus pasaulis tuo labiau, bet jį reikia stengtis paversti kiek įmanoma tobulesniu. Nesinori, kad būtų kaip viename eilėraštyje, kurį kadais parašiau:

Įtemptu it styga lynu
Pakibusiu virš bedugnės
Nutiestu tarp
Dviejų skardžių
Veja vienas kitą
Gyvi manekenai
Tie iš kraujagyslių tinklų
Ir nervinių junginių
Gyvi alsuojantys
Bet tušti
Bekraštė ir neišmatuojama
Tuštybė plyti juose
Gilesnė už bedugnę
Tvyrančią po jais
Jie išlavinto skonio
Manieringi modenistinių pažiūrų
Tasai pirmasis
Kuris tariasi žmogum
Pasiuntė į gilią nebūtį
Šiek tiek
Lėtesnį pailsusį nuo lėkimo
Vakar dienos favoritą
Natūrali gravitacijos atranka
Čia įveda tvarką
Taip ir varžomės
Siųsdami į nebūtį
Vienas kitą
Gal nebūti geriau
Nei lenkti ir varžytis
Juk bekraštėje bedugnėje
Lygūs jau visi

Lynas, pakabintas virš bedugnės, ir laiptai turi kai ką bendro: nuo abiejų galima skaudžiai nukristi tiesiogine, o dar labiau – netiesiogine prasme. Laiptų metafora egzistuoja visur: karjeros laiptai, laiptai į dangų ir gyvenimo laiptai, kuriais visi kopiame, tik tų tikrųjų, kasdieniškųjų laiptų norėtųsi matyti kiek įmanoma mažiau. Tam, kad visiems lengviau būtų kopti gyvenimo laiptais, kurių išvengti nepavyks.

Tamsi laiptinė, laiptai, jų viršuje šviečia durys

.


Patiko straipsnis? Paaukokite eurą-kitą čia


Nuotraukos autoriaus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *