fbpx

„Sveikumo“ viršenybė, eiblizmas ir skirtingi galėjimai

Štai jums ir eiblizmas – nenuvalytuose laiptuose, neapgalvotame pastato projekte, nepaslaugiuose darbuotojuose ir kreivuose aplinkinių žvilgsniuose: „Ko čia šitam išvis prisireikė?“ Nesinori idealizuoti kurios nors šalies ar miesto, tačiau Berlyne pirmąkart pamačiau žmones vežimėliuose klube. Vilniuje neteko. Ir tikriausiai nėra taip, kad nė viena(s) lietuvis ar lietuvė su judėjimo negalia tiesiog natūraliai nenori lankytis pasilinksminimo vietose.

Labas, čia ir vėl aš – ta pati Elena, du kartus prašiusi maloningųjų „Gyvenimas per brangus“ skaitytojų dėmesio savo rašymams apie tai, ką psichiatrija vadina „ribiniu asmenybės sutrikimu“. Nemažai laiko praėjo nuo antrojo mano straipsnio čia. Pasikeitė metų laikai, užbaigiau, iš naujo pradėjau ir vėl užbaigiau Dialektinės elgesio terapijos užsiėmimus, priauginau pomidorų, išmokau efektyviau tvarkytis su simptomatika. „Ribinį asmenybės sutrikimą“ pradėjau rašyti kabutėse, nes išsigryninau savo poziciją dėl „asmenybės sutrikimų“ apskritai.

Nesupraskite neteisingai – pirmajame mano straipsnyje aprašytos asmeninės patirtys, simptomatika ir visų daugybės į mane besikreipusių žmonių išgyvenimai tebegalioja, dar ir kaip. Tiesiog nebelaikau termino „sutrikusi asmenybė“ tinkamu. Trauminės reakcijos, probleminiai elgesiai, suicidiškumas, impulsai žalotis, didžioji tuštuma viduje? Kai kurie variantai pernelyg abstraktūs, kai kurie pernelyg siauri. Gerai, kad turiu sumanių draugų – Aistis M. ėmė ir pasiūlė tokią lingvistinę išeitį: žmonės su megaemocijomis. Taip dabar ir sakau, ir terminas plinta – juo pasidalinau su naujai atrastoms draugėms, kurios gyvena su panašia simptomatika, taipogi su fantastiškaja Dialektinės elgesio terapijos terapeute Gabriele, „Back From The Borderline“ podcasto autore Mollie bei visais ir visomis, kas savaitę skaitančiomis mano naujienlaiškį apie psichikos sveikatą “elenos emocijų daržas“. Juo po truputėlį renku bendruomenę, kurios narius ir nares vienija visų mūsų didžioji nepagydoma kondicija – buvimas jaučiančiu žmogumi. Vienas iš naujienlaiškio šūkių yra „velniop diagnozes“, mat, nepaisant jų, tarp mūsų visų daugiau panašumų nei skirtumų. Šįkart pateikiu jums tekstą kaip tik iš daržo, ir nuoširdžiai kviečiu prenumeruoti naujienlaiškį – ne dėl skaičių ar populiarumo, o dėl to, kad tokia informacija lietuvių kalba yra labai ir labai reikalinga.

Kreismanas: prisikėlimas, arba proga apmąstyti „sveikumo“ viršenybę

Tekstą nulėmė netikėtai į mano gyvenimą kaip kokia praeities Kalėdų dvasia grįžusi ankstyvą pavasarį šiame portale recenzuota dr. Jeroldo J. Kreismano ir Halo Strauso knyga Aš nekenčiu tavęs! Nepalik manęs: kaip geriau suprasti ribinę asmenybę. Viena iš naujienlaiškio prenumeratorių parašė man žinutę teiraudamasi, ar vertą ją, priekin išstatytą ir dar nupigintą, pirkti. Pagalvojau – dievaži, kalėdinės karštligės apimti žmonės dar ims ir prisipirks, reikia kažką daryti.

Iš to pagalvojimo išėjo tekstas, pakrapštantis gerokai platesnę ir universalesnę problematiką, tad, net jeigu esate skaitę recenziją, kviečiu neišjungti šio straipsnio ir drauge pasvarstyti apie korektišką vs. nekorektišką, empatišką vs. nužmoginantį, lygiateisiškumą įtvirtinantį vs. diskriminuojantį kalbėjimą. Dabar pagalvojau, kad praeities Kalėdų dvasia nelabai tinka. Greičiau praeities eiblizmo dvasia.

Taigi, eiblizmas. Dar vienas -izmas gėdingoje rasizmo, seksizmo ir kitų kompanijoje. Jeigu dar nesusidūrėte su šiuo terminu (nors su jo apraiškomis vienaip ar kitaip susiduriame, drįsčiau spėti, kasdien), paaiškinti norėčiau dr. Daivos Bartušienės žodžiais:
„O kokį terminą pavartotume kalbėdami ne apie odos, bet apie smegenų skirtumus? Tai – eiblizmas (angl. ableism).

Paprastai tariant, tai įprastos raidos, neurotipiškų žmonių lyginimas su turinčiais negalią. Sąvoka „eiblizmas“ vartojama labai įvairiuose kontekstuose, tačiau pirmiausia tai yra absoliučiai egocentriškas sveikumo aukštinimas neatsižvelgiant į aplinkybes. Pavyzdžiui, eiblizmas yra tada, kai autistišką asmenį bandote kaltinti dėl jo jautrumo, nerimo, akių kontakto nebuvimo, nesusitvardymo, neteisingai suprasto konteksto, humoro jausmo neturėjimo, jūsų interesų nepaisymo ir nesidomėjimo jūsų asmeninio gyvenimo detalėmis ar dar kažko kito.“

Labai rekomenduoju paskaityti visą straipsnį nara.lt platformoje. Dr. Bartušienė kalba konkrečiai apie autizmą, tačiau jos mintys pritaikomos plačiau bet kokio smegenų kitoniškumo (taigi ir megaemocijų) ir dar plačiau – bet kokio „(ne)įgalumo“ atveju.

Eiblizmą praktikuojame kiekvieną kartą, kai sąmoningai arba ne „sveiką“ kūną ar smegenis įvertiname, o įvairius „sutrikimus“, negalias ir „nukrypimus nuo normos“ nuvertiname. Mąstydama apie (ne)galias nuolat grįžtu prie dar 2017 m. konferencijoje Algirdo Ališausko išsakytos minties, kad negalia nėra kažin koks stabilus nenuginčijamas nekintamas monolitas – verčiau turėtume kalbėti apie negalios situacijas. Vėliau gilindamasi supratau, kad šitokį požiūrį propaguoja daugybė tyrėjų visame pasaulyje, tačiau tuomet man, temos naujokei, toks smegenų pasukimas padarė didelį įspūdį.

vėsus jūros krantas
Vytauto Rimkevičiaus nuotrauka

Negalia ne kaip duotybė, o kaip situacija

Tai kas gi ta negalios situacija? Į ją patenka fiziškai „sveikas“ žmogus po to, kai susilaužo koją (vienas iš daugybės galimų pavyzdžių). Pati savaime ši situacija, kad ir sudėtinga bei (tiek fiziškai, tiek emociškai) skausminga, nėra problema. Problema atsiranda tuomet, kai dėl negalios situacijos žmogus nebegali patekti į savo mėgstamą kavinę, reikiamą valstybinę instituciją ar kultūrinį renginį, nes pastatas neturi lifto, arba sniegas nuvalytas tik nuo laiptų, bet ne nuo rampos. Šitas mūsų išgalvotas žmogus negalios situacijoje bus tik kurį laiką – kol sugis koja. Kitas žmogus šitaip gyvens visą gyvenimą. Skirtumas tik kiekybinis. Kokybinis klausimas išlieka tas pats. Kas iš tikrųjų trukdo – neva „neveikiančios“ ar „prastai veikiančios“ kojos ar nesudaromos sąlygos pilnai dalyvauti viešajame gyvenime?

Štai jums ir eiblizmas – nenuvalytuose laiptuose, neapgalvotame pastato projekte, nepaslaugiuose darbuotojuose ir kreivuose aplinkinių žvilgsniuose: „Ko čia šitam išvis prisireikė?“ Nesinori idealizuoti kurios nors šalies ar miesto, tačiau Berlyne pirmąkart pamačiau žmones vežimėliuose klube. Vilniuje neteko. Ir tikriausiai nėra taip, kad nė viena(s) lietuvis ar lietuvė su judėjimo negalia tiesiog natūraliai nenori lankytis pasilinksminimo vietose.

Pakalbėkime apie kalbą

Eiblistiška, be abejo, būna ir kalba. Kartais tai patys žodžiai savaime, tarkime, invalidas (paraidžiui reikštų nevalidus, taigi netinkamas, nepriimtinas, nepagrįstas, nelegalus). Neįgalusis skamba korektiškiau, o dar geriau – žmogus su negalia. Kodėl? Todėl, kad neįgalusis vis tiek pirmiausiai akcentuoja negalėjimą, o žmogus su negalia – žmogų. Arba galima kalbėti išvis paprastai, kas man asmeniškai atrodo priimtiniausia. Apie savo tetą aš nesakau, kad ji neįgali ar akloji, ar žmogus su regėjimo negalia, o tiesiog: Angelė nemato. Viskas. Tikrai aišku, o ir informacijos užtenka. Dažniausiu atveju kalbant apie žmogų išvis nereikia nieko panašaus minėti, nes devynis kartus iš dešimties kalbame apie žmogaus būdą, pomėgius, politines pažiūras, ką valgė pusryčiams ir kokios sąskaitos už šilumą sulaukė.

Tačiau kartais minėti tam tikras kūniškas aplinkybes būtina, tarkime, sakant: Vilniuje itin sunku judėti žmonėms vežimėliuose (apie tai dar kartą priminė neseniai pasirodęs straipsnis). Pastebėjote? Žmogus vežimėlyje menkai skiriasi nuo žmogaus, vaikštančio kojomis. Abu pasakymai nurodo judėjimo būdą ir nesigilina, kas ko negali. Abu minėti žmonės GALI judėti, tik skirtingai. Dėl to anglakalbėje literatūroje vietoje disabled mane neišmatuojamai džiugina terminas differently abled. Skirtingai galintys. Pagalvokime apie tai.

Su psichiatrinėmis kondicijomis dar daugiau plonybių. Kartais (pavyzdžiui, „ribinio“ atveju) pats diagnozės pavadinimas eiblistiškas ir menkai logiškas. Kitas momentas – būtent su smegenimis ir / ar intelektu susijusios diagnozės dažnai tampa bjauriais bendriniais keiksmažodžiais: daunas, autistas, šizikas ir t. t. Kaip dažnai be susimąstymo mėtomės visokiais jinai tai visai išprotėjusi arba jam tai galvoj negerai, arba jai stogas pavažiavo, arba jam varžteliai atsisukę ir t. t. Darbe tai beprotnamis. Dar kelios tokios dienos ir mane išveš į vasaros penki. Apie ką kalbame? Apie (dažnai) konkrečias diagnozes ir gydymo įstaigas. Bet ar visada pagrįstai? Ar visi tie mūsų kolegos iš tiesų „išprotėję“? Ką tokie žodeliai pasako apie mūsų požiūrį į psichikos sveikatą? Ar pagarbą artimui savo?

Didelis akmuo vandenyje
Vytauto Rimkevičiaus nuotrauka

Dar vienas svarbus principas – kai įmanoma, visada geriausia paklausti pačių žmonių, kaip jie / jos nori vadintis. Štai aukščiau nurodytame straipsnyje Eduardas Saprykinas sako ratuotieji. Kodėl gi ne? Jis yra bendruomenės atstovas, kaip jam norisi, taip ir sako. Tai nebūtinai reiškia, kad mums, ne jo bendruomenės narėms ir nariams, suteikiama teisė švaistytis šiuo terminu. Tačiau klausti be išimties visada patartina. Čia pat patenka ir mano siūlomas žmonių su megaemocijomis terminas. Neklausiant išeina paskui, kad „gerieji“ balti žmonės ima kalbėti už juodaodžius, „gerieji“ cislyčiai heteroseksualai už LGBT+, „gerieji“ „sveikieji“ už skirtingai galinčius, o pačioms diskriminuojamoms grupėms nebelieka kur įsiterpti. Tą visuomet stengiuosi laikyti mintyje kalbėdama apie negalias. Dažnai persakau tetos patirtis, naudodamasi tuo, kad turiu didesnę auditoriją negu ji, o kita vertus, su savo šita vadinamąja „ribinio asmenybės sutrikimo“ kondicija kitose šalyse galimai būčiau galėjusi gauti neįgalumą, bet čia visai kita tema ir kitas pokalbis.

Žinoma, niekas jūsų nemuš ir „atsibudusių“ leftistų millenialsų teismas nenulinčiuos, jeigu kokį kartelį ne iš piktos valios pasakysite invalidas. Gyvenimas gražus tuo, kad suklydę galime pasitaisyti. Svarbiausia turėti mintyje, kad kalba ne tik apibūdina, bet ir kuria realybę, o visi žodžiai turi ne tik tiesiogines reikšmes, bet ir yra apsiraizgę kontekstais. Kalbinis smurtas yra labai realus smurtas. O smurtauti nenorime, tiesa?

Man regis, jeigu leidžiame sau kažkaip nepagarbiai kasdienėje kalboje išskirti grupę žmonių (p*derai, n*grai, „invalidai“), pasidaro lengviau juos ir realiai mušti, žudyti, mokėti mizernas algeles bei pašalpas ir laikyti mažiau žmonėmis. Juk čia ne MES, čia tie KITI. Tik p*derai. Tik „invalidai“. Šituo, ko gero, iš dalies atsakau galimai kritikai, kad rašinėju čia apie visokias kalbines smulkmenas, kai esama šitiek realaus gyvenimo problemų. O gal toji kritika tik mano galvoje – čia jau atleiskite megaemocijoms.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Atvejo studija: empatijos ringas

Jeigu jautiesi prigauta(s), visai nenoriu čia tavęs kažkaip sugėdinti ar iškoneveikti, ar priklijuoti blogo žmogaus etiketę. Iki pabuvimo psichiatrinėse sėkmingai pati svaidydavausi ir vasaros penkiais, ir „išprotėjimu“. Į fizines negalias diskriminuojančią kalbą anksti atkreipiau dėmesį dėl to, kad šalia turėjau Angelę. Tu visai ne blogas žmogus. Bet ar kolektyviškai galime geriau? O taip.

Ir šitai mane grąžina prie pradžioje minėtos knygos. Pagalvojau, kad labai paveiku gali būti palyginti keletą ištraukų iš dviejų skirtingų knygų apie megaemocijas. Abiejų autoriai dirba psichikos sveikatos priežiūros srityje, taigi yra profesionalai, kalbantys apie pacientes. Abu yra vyrai (kad nesakytumėte paskui, kad tiesiog nekenčiu vyrų – tiesa, didžioji dalis mano rekomenduojamų knygų parašytos moterų, bet šiuo atveju tyčia pateikiu mėgstamo autoriaus vyro pavyzdį).

Taigi. Viename ringo kampe – dr. Jeroldas J. Kreismanas ir Aš nekenčiu tavęs! Nepalik manęs: kaip geriau suprasti ribinę asmenybę (lietuviškai išleido Liūtai ne avys ir ne, aš niekada nepraleisiu progos priminti, kas pasirinko išversti būtent šitą knygą). Kitame ringo kampe – dr. Danielis Foxas ir Kompleksinis ribinis asmenybės sutrikimas. Situacija identiška – autoriai aprašo pacientę, turinčią bėdų asmeniniuose santykiuose (beje, abiem atvejais tai pirmasis knygos skyrius).

Jeroldas:
„Kaip tik maždaug tuo metu Dženiferė pradėjo vertinti vyrų dėmesį, nors anksčiau to visuomet vengdavo. Nors jai patiko jaustis geidžiamai, visada atrodė, kad ji tik „kvailina“ arba apgaudinėja juos. Kiekvieną kartą pradėjusi su kuo nors susitikinėti pakurstydavo konfliktą ir taip pakenkdavo santykiams. Su Alanu susipažino jam baigiant teisės studijas. Alanas jos siekė nepailsdamas ir nesileido pavaromas net jai bandant atsitraukti. Jam patiko rinkti jai drabužius ir patarti eisenos, kalbėsenos, mitybos klausimais. Primygtinai reikalavo, kad ji eitų su juo į sporto klubą, kuriame jis paprastai treniruodavosi. „Alanas suteikė man tapatybę“, – paaiškino Dženiferė. Jis patarinėjo jai, kaip bendrauti su jo socialiniais partneriais ir klientais, kada būti agresyviai, o kada – kukliai. Ji sukūrė visą tuntą „repertuaro žaidėjų“ – personažų arba vaidmenų, kuriuos galėdavo iškviesti į sceną gavusi ženklą. Alanui reikalaujant, jie susituokė dar prieš trečiųjų jos studijų metų pabaigą. Ji metė koledžą ir pradėjo dirbti administratore, tačiau Dženiferės darbdavys pastebėjo jos gabumus ir pasiūlė aukštesnes pareigas. Vis dėlto namuose reikalai pradėjo blogėti. Dėl karjeros ir susidomėjimo kultūrizmu Alanas namuose būdavo vis rečiau, o Dženiferė negalėjo to pakęsti. Dažnai išprovokuodavo jį smurtauti, o vėliau suviliodavo mylėtis.“ (p. 13-14)

Foxas:
“Pam yra vieniša moteris, su pertraukomis lankanti terapiją nuo penkiolikos metų. Šįkart į konsultacijas ji vėl grįžo po to, kai susipyko ir išsiskyrė su vaikinu Marku. Po šio išsiskyrimo, kaip ir po visų iki šiol, ji jaučiasi apleista, netekusi vilties, tuščia, neišsipildžiusi, pasimetusi ir nepažinta. Terapijoje paaiškina žodžiu „nepažinta“ turinti omeny tai, kad, pasibaigus santykiui, ji nebežino, kas tokia esanti. Norėdama pasijusti geriau, Pam dažnai persivalgo, taip pat neapgalvojusi švaisto pinigus, bet šios priemonės veikia vos dieną ar dvi, tad moteris prarado viltį kada nors pagerinti savo savijautą ar išmokti išbūti santykiuose.“ (Neprofesionaliai išverčiau pati.)

Skiriasi šviesmečiais, tiesa? Šiuo pavyzdžiu norisi parodyti, kad kalbinis eiblistiškumas glūdi netgi ne tik žodžiuose, bet ir kalboje ryškėjančiame kalbėtojo požiūryje į apkalbamą žmogų. Jeroldas mėgaujasi neva pikantiškų detalių iš pacientės seksualinio gyvenimo atpasakojimu ir kaltina ją kaip smurto artimoje aplinkoje auką („išprovokuodavo jį smurtauti“, RIMTAI?). Foxas pasilieka prie faktų ir pacientės emocijų apibūdinimo – ji susipyko ir išsiskyrė su vaikinu, štai taip dėl to jaučiasi. Aišku, diskretiška, jokių sensacijų ir traumos pornografijos. Foxas mato Pamelą kaip žmogų. Jeroldui Dženiferė yra įdomus egzotiškas paukštelis. Žinote, kaip seniau dvaruose turčiai mėgdavo turėti juodaodžių žmonių vardan pramogos ir egzotikos? Tai va kažkaip taip.

Tolimas vandenyno vaizdas su žmogumi
Vytauto Rimkevičiaus

Spektrų karalystėse

Esu tvirtai įsitikinusi, kad visi įmanomi mūsų bruožai, kondicijos, tapatybės yra spektre. Lytiškumas yra spektras. Seksualinė orientacija yra spektras. Megaemocijos irgi yra spektras. Ir mes visi / visos jame esame. Kažkas tame gale, kur patirtys pažįstamos (nes žmogiškos), bet neužgriūna pernelyg stipriai ir netrukdo gyventi, o kažkas tame kitame, kur dar pavasarį Ispanijoje važiavo su greitąja (kaip sakoma, pirštais nerodysime). Autizmas yra spektras. Aš esu tame gale, kur dalykų darymas pagal iš anksto žinomą scenarijų teikia ramybės ir saugumo, o kažkas yra tame, kur be scenarijaus (beveik) neįmanoma atlikti kasdienybės darbų. Ir taip toliau. Ir dar, visuose spektruose (ypač ilgesniame laiko tarpe) galime judėti ir judame, ir keičiamės, ir nesame įcementuoti vienoje pozicijoje amžiams. Lyginant su laikotarpiu prieš dvejus metus, aš pajudėjau link to galo, kur megaemocijų simptomatika trukdo gyventi mažiau.

Dar toks klausimas gana dažnas. Ar yra išvis psichiškai sveikų, normalių žmonių? Aš nemanau. Ir kuo greičiau tą suprasime, tuo bus lengviau. Normalumas užknisa. Normalumas įcementuoja vienoje pozicijoje amžiams. Mes gyvename nesveikame pasaulyje. Gyvename seksizmo, homo/bi/transfobijos, rasizmo, smurto, prievartavimų, karo, klimato krizės, disfunkcinių šeimų, kolektyvinių ir asmeninių traumų pasaulyje. Mes negalime būti sveiki. Neturėtume kelti sau tokio tikslo. Sveikti? Eiti sveikimo keliu? Padaryti sveikesnių sprendimų, negu darydavome, kai žinojome mažiau? Taip. Būtinai. Fizinį „sveikumą“ ir „nesveikumą“ taip pat pamatyti kaip spektrą, kuriame mus skiria tik situacijos ir išorinio pasaulio aplinkybės? Visuomet pirmiau nuvalyti rampą, nes ja judėti gali visi ir visos? Taip. Taip, būtinai.

nespalvotas vandenyno vaizdas ir žmogus

 

Ištikus problemoms kreipkitės:

Jaunimo linija 8 800 28888 (I-VII, visą parą), http://www.jaunimolinija.lt/
Vaikų linija 116 111 (I-VII, 11:00–23:00), http://www.vaikulinija.lt
Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) 8 800 77277 (II–VI, 16.00–20.00)
Pagalbos moterims linija 8 800 66366 (I-VII, visą parą), pagalba@moteriai.lt
Vilties linija 116 123 (I-VII, visą parą), http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com
Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt), 8 640 51555 (I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00)
Sidabrinė linija 8 80080020 (I-V, 8.00–20.00)

1 thought on “„Sveikumo“ viršenybė, eiblizmas ir skirtingi galėjimai

  1. sunkiai serganciai tautai,isgyvenanciai savo senatves dimencijas jau niekas nepades net tokie panasus straipsniai,taciau rasanciajam tai dar vienas laiptelis link savivokosir toblejimo,su kuo reikia sveikinti,priesingai nei tie kai kurie rasantys panasiomistemomis mulkiai beieska kitu mulkiu,,Mulkiai mulkina mulkius-tai Lietuvos Godo!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *