Saulės Lietuvos padangėje vis mažiau, netolimų karinių konfliktų – vis gausiau, ir vėl, eilinį kartą, visi draugiškai ieškosime būdų atsipalaiduoti ir truputį pasislėpti nuo pasaulio negandų. Problema tik, kad neatsargios slėpynės gali kiek per ilgai užsitęsti.
Norėčiau sakyti – sveikinu šios trilogijos pirmoje ir antroje dalyse drauge su manimi prasiskynus kelią pro seksizmo psichiatrijos istorijoje brūzgynus. Tikrai norėčiau nuraminti, kad viskas seniai susitvarkė: sistema pripažino savo klaidas ir iš jų pasimokė, seksizmo ir kitokių išankstinių nusistatymų piktžolės išravėtos, auga bujoja visiems ir kiekvienai teisinga, nediskriminuojanti, žmogiškumo pertekusi psichiatrija.
Šią vasarą pasirinkome nagrinėti sveikatos temą. Tokią temą padiktavo kairiųjų idėjų festivalio „Kombinatas“ organizacinė komanda, kuri rugpjūčio 10-13 d. kviečia diskutuoti apie negalią, psichikos sveikatą, socialinę izoliaciją bei sąsajas su klimato kaita. GPB publikuos šio renginio dalyvių tekstus ir papildys šią rubriką asmeninėmis istorijomis bei pokalbiais su tyrėjais.
„Kaip sako, visi gyvūnai lygūs, bet yra lygesnių už kitus. Labai sunkių psichikos ligonių ir epileptikių už ofelijas niekas neimdavo. Jos jau buvo „už ribos“ – neestetiškos, sunkiau seksualizuojamos, galimai nepatrauklios ir pavojingos, „iš tikrųjų“ „nesveikos“. „Isterikė“, kaip kad šiais laikais „ribinė“, geba balansuoti – užtektinai nesveika, kad būtų egzotiška, užtektinai sveika, kad nebūtų atgrasi. Čia toks subtilus šokis – lyg ir nepadoru, lyg ir norisi žiūrėti.“
Dažnai moterų istoriją galima papasakoti tik iš kasdienybės atspindžių. Išorės, sistemos vertybės tampa ir savivertės liniuote. O tai reiškia, kad neįvertintas moterų darbas ir sunkesnės galimybės įgyti išsilavinimą, dalyvauti visuomeniniame gyvenime tampa susiję su vidiniu savęs vertinimu, savo atsiminimų, archyvo saugojimu ar savalaikiu viešu savo pozicijos išsakymu. Kalbant apie radikalias pažiūras reiškusias moteris, aktualus ir saugumo klausimas. Nusiteikimas veikti čia ir dabar, o ne svajojimas į tolį verčia slapstytis nuo saugumo struktūrų, šmeižto, dangstyti bendražygius ir atsiriboti nuo to, kaip kažkas ateityje tave bandys apibrėžti. Rūpintis savo socialiniu įvaizdžiu – ne laisvės troškėjų reikalas. Dėl to yra gana sunku atkūrinėti konkrečių žmonių gyvenimus, lengviau kalbėti apie judėjimus ir ryškesnius vyrus juose.
Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma.
Štai jums ir eiblizmas – nenuvalytuose laiptuose, neapgalvotame pastato projekte, nepaslaugiuose darbuotojuose ir kreivuose aplinkinių žvilgsniuose: „Ko čia šitam išvis prisireikė?“ Nesinori idealizuoti kurios nors šalies ar miesto, tačiau Berlyne pirmąkart pamačiau žmones vežimėliuose klube. Vilniuje neteko. Ir tikriausiai nėra taip, kad nė viena(s) lietuvis ar lietuvė su judėjimo negalia tiesiog natūraliai nenori lankytis pasilinksminimo vietose.
Problemiški teiginiai, išvados ir įsitikinimai knygoje byra kaip žirniai iš praplyšusio maišo, tačiau pradėti norėčiau nuo, mano manymu, paties pagrindinio, bet sunkiausiai apčiuopiamo, todėl galimai žalingiausio. Toks gali įsliūkinti nepastebėtas kaip koks pelėsis ir taip apraizgyti smegenis, kad atsipeikėsime tik kaip aidas kartodami: nirštantis bulius, prakeikti melai ir kliedesiai, nesvarbu, ką darote, vis tiek esate pasmerktas… Žodžių junginiai po dvitaškio yra autorių pasirinkti poskyrių pavadinimai. Iškart kyla įtarimas, kad jautrumo knygoje maža.
„Negalėjau pradėti nuo šalto nuasmenintų simptomų sąrašo. Privalėjau pasiimti jus už rankos ir lėtai vestis paskui save, rodydama šios būklės žmogiškumą, situacijos individualumą ir, galiausiai, savo pačios sveiką protą ir sąmoningumą. Juk jūs vis tiek gūglinsit, ir susigūglinsit nemažai mano sutrikimą stigmatizuojančios informacijos – manipuliacijos, psichologinis teroras, nepakeliamos dramos, nestabilumas, t. t.“
Lietuva ir Vilnius nėra ar nebėra kažin koks rojus aplinkosaugos klausimais. Čia taip pat neteisėtai kertami medžiai, čia taip pat reikia saugoti parkus, čia ruošiamasi tiesti Šiaurinį kelią tiesiai per paveldosauginį Ozo draustinį. Čia taip pat gamta aukojama verslo ir kapitalo interesams. Apie tai kalba ir filmų autorius. Jo darbai puikiai įtaiko į didėjantį susirūpinimą aplinkosaugos temomis Lietuvoje.
