fbpx
tamsūs medžiai prie ežero ir mėnulis virš jų

Trūkstamas lietuviškas tekstas apie ribinį asmenybės sutrikimą

„Negalėjau pradėti nuo šalto nuasmenintų simptomų sąrašo. Privalėjau pasiimti jus už rankos ir lėtai vestis paskui save, rodydama šios būklės žmogiškumą, situacijos individualumą ir, galiausiai, savo pačios sveiką protą ir sąmoningumą. Juk jūs vis tiek gūglinsit, ir susigūglinsit nemažai mano sutrikimą stigmatizuojančios informacijos – manipuliacijos, psichologinis teroras, nepakeliamos dramos, nestabilumas, t. t.“

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Dėmesio: šiame straipsnyje rašoma apie psichikos sveikatos problemas, įskaitant savižalą. Siūlome apsvarstyti, ar šiuo metu jums toks tekstas neturės neigiamo poveikio. Straipsnio pabaigoje pateikiame psichikos sveikatos paramos organizacijų kontaktus.


Leiskite papasakoti apie visiškai normalią paauglę, gyvenusią pirmajame XXI a. dešimtmetyje. Tiesa, jai dažnokai užeidavo būsena, versdavusi kas penkiolika minučių atsiklausti tetos, ar pastaroji vis dar ją mylinti – bet juk visos taip daro, ar ne? Rytais atėjusi į mokyklą ji nerimastingai laukdavo geriausios draugės, kad sužinotų, kaip ji pati tądien jaučiasi. Jeigu draugė nusiminusi, tai ir mūsų pagrindinė veikėja liūdna, jeigu draugė nusiteikusi gerai, tai diena bus džiugi. Juk niekas nepatiria savasties be išorinio pritarimo, tiesa? Juk visi esame nė sekundei neatslūgstantis jausmų tornadas, kurio viduje žioji kraupi didžiulė niekuo niekada neužkišama skylė, ir tą chaosą gali kiek apvaldyti tiktai būtybė iš šalies – ideali, pati sau pakankama, stabili.

Praėjo maždaug septyniolika metų, kol supratau, kad yra ne visai taip. Kad esama žmonių, kurių gyvenimuose nerimas yra greičiau svečias negu nepertraukiamas fonas, kuriems negresia išgaruoti nuo Žemės paviršiaus tą pačią sekundę, kai kažkas juos palieka, kurie nėra emocinio trečiojo laipsnio nudegimo aukos. Ir kad esama žmonių, nepatiriančių euforijos taip stipriai, kad apsiverktų. Pasirodo, mano kasdienybė psichiatrijoje yra patologizuota ribinio asmenybės sutrikimo vardu. Netikėtai šis nepatrauklus žodžių junginys tapo mano išsigelbėjimu.

Iki diagnozės: itin jautri mergaitė, bet gal susiims

Ar neįsisąmonintos elgesio ir mąstymo ypatybės trukdė man gyventi? Dabar jau suprantu, kad taip. Mano geriausia draugė ne savo valia tuomet buvo mano mėgstamiausias žmogus (angl. favourite person). Iš pirmo žvilgsnio neskamba reikšmingai, tačiau šiame kontekste tai medicininis terminas, reiškiantis ribinį asmenybės sutrikimą turinčio žmogaus emocinį ramstį, pasaulio matą, egzistencijos patvirtinimą, validuojantį veidrodį.

Esu tik tol, kol mėgstamiausias žmogus mane atspindi. Didžiausia klaida yra jį/ją supykdyti ar kažkuo neįtikti. Kitokios sandaros psichikai konfliktas yra gana natūralu, kaip koks akmenukas bate – kažkiek užknisa, bet išsikratei ir važiuojam toliau. Man kiekviena tokia situacija prilygdavo ir vis dar prilygsta rimtam žemės drebėjimui. Tiesiog negaliu tverti – jeigu mėgstamiausias žmogus tampa man neprieinamas, iš kur man žinoti, kaip jaustis? Jeigu ji(s) nepatenkinta(s) manimi, vadinasi, esu labai labai bloga, kaži, ar iš viso vertá gyventi. Iki susitaikymo negaliu daugiau apie nieką galvoti, normaliai nemiegu, širdis daužosi, obsesinės mintys sukte suka lizdus plaukuose, o rankos prakaituoja ir dreba.

Apsižliumbusi laidiniu telefonu skambindavau draugei tiek kartų, kiek prireikdavo sutraukyti jos kantrybę, kad atsilieptų. Kitą dieną nusižeminusi mėgindavau papirkti ją šokoladiniu batonėliu – kaip šiandien atsimenu, 3BIT tuo metu buvo jos favoritas. Zyzdavau, tampydavau draugę už rankovės, maldaudavau, rašydavau raštelius, kol galiausiai ji atsileisdavo. Tuomet galėdavau lengviau atsipūsti – pasaulyje kuriam laikui įsivyraudavo taika ir ramybė, bėda tik, kad trukdavusi neilgai.

Tas pats kartodavosi konfliktuojant su mama – vėlgi, natūrali situacija paauglystėje ir ne tik. Man – ne. Isteriškai raudodavau, griūdavau ant grindų, vienu atsikvėpimu ir atsiprašinėdavau, ir prisiekinėdavau daugiau niekada „nebebūti bloga“, ir iškoneveikdavau gimdytoją pikčiausiais man žinomais terminais. Ji paskelbdavo paliekanti mane ir išeinanti į kitą kambarį, aš staigiai pašokdavau, užtverdavau tarpdurį, kabindavausi jai į rankas ir skvernus, bandydavau sulaikyti jėga, nes juk jeigu ji mane paliks bent minutei, manęs nebebus – kaip ji drįsta šito nesuprasti?! Tokie epizodai galėdavo tęstis valandų valandomis, kol galiausiai pagaudavau save užtinusiomis akimis plūduriuojančią ant nesąmoningumo ribos, nes kūnas būdavo per daug išvargęs laikytis neužmigęs.

Ir tuo pat metu nebuvau kažin kokia pabaisa. Didžiąją laiko dalį gebėjau maskuoti jausmus, priepuoliai ateidavo ir praeidavo, klasėje buvau drovi ir užguita (klasikinė istorija – moksliukė su breketais ir akiniais…), retkarčiais jausdavausi tikrai laiminga. Tais retais atvejais skubėdavau išsakyti tą laimę artimiausiems žmonėms ir gerokai įsižeisdavau, jeigu jie nebūdavo lygiai taip pat stipriai laimingi. Dažnai jausdavausi nesuprasta, muzikos mokykloje per egzaminus negebėdavau sugraibyti vienumoje ką tik puikiai pagroto kūrinio, paskutinėse klasėse išbandžiau alkoholį ir tie bandymai kaskart baigdavosi pertrūkiais atmintyje ir ilgomis vėmimo sesijomis.

Alkoholis iškart man patiko – jis dar labiau užaštrindavo emocijas. Išgėrusi jausdavausi gyva, pakili, grandioziška, o tada staigiai krisdavau į dugną, apverkdama vis dar niekaip neįvykstantį seksualinį savo debiutą ir neaiškią ateitį. Kritimo jausmas svaigino, norėjosi amžinai gyventi ant ribos, liepsnoti, užuot išblėsus, mirti dvidešimt septynerių, nuveikti kažin ką didingo, masyviai kentėti ir po mirties pritraukti minias kaip vaikystėje per televizorių regėta princesė Diana. Išoriniame pasaulyje baigiau mokyklą raudonu diplomu, iš lietuvių kalbos egzamino gavau šimtą, įstojau į filologiją, pradėjau dažytis akis, atradau flirto galią, stipriai nusigerdavau bent kartą per savaitę ir svajojau atskleisti visatos paslaptis literatūros mokslo darbuose.

Gedulas, štilis ir paūmėjimas: Elena žengia į psichiatrijos karalystę

Ilgų ir trumpesnių terapinių bandymų būta ir iki Didžiosios Krizės – iš pradžių pas vieną kitą terapeutę fragmentiškai, tada po girto nei tai savižudybės, nei tai savižalos bandymo keleriems metams kaip pavyzdinga mergaitė sėdau ant analitinės psichoterapijos foteliuko. Gilinomės į vaikystės traumas, analizavome sapnus, surišome visus siūlus ir suvedėme galus, tačiau nuo to gyventi man pasidarė tik nežymiai lengviau. Neneigsiu, būta vertės sugebėjime išsigryninti, kokie konkrečiai trauminiai momentai kokį elgesį iššaukia, bet ilgainiui visos tos kalbelės pasidarė pernelyg monotoniškos ir nuspėjamos, o išėjusi iš kabineto kiekvieną kartą likdavau su tuo pačiu klausimu: ką man daryti? Pavyzdžiui, su ta juodąja skyle viduje? Ji niekaip neužsipildė nei šokiais ant stalų, nei nepažįstamųjų bučiniais, nei atsibudimais jų namuose, nei vakarėlių sielos vaidmeniu. Nesupraskite neteisingai, visi minėti užsiėmimai man atrodo gražūs, tiesiog aš dažnai juos rinkdavausi ne iš džiaugsmingo smalsumo, o iš noro kažkaip apraminti tą vidinį viesulą, kuris, negavęs užtektinai stimulų ir distrakcijų, tuoj pat pasuktų link troškimo numirti. Keista – nė viena terapeutė neįtarė, kad mano būklė galėtų išeiti už itin jautrios mergaitės ribų. Niekas man neuždavė tinkamų klausimų. O ir aš niekam niekada iki galo neišsipasakojau. Manęs nepasiekė jokia informacija apie asmenybinius sutrikimus, o psichikos sveikatos žinios apsiribojo depresijos terminu. Bet man nebuvo depresijos. Negulėdavau lovoje dienų dienomis negalėdama nusiprausti. Nešiojausi savyje visai kitokios rūšies demoną, kaskart reikalaujantį vis gausesnių aukų.

Ir tada ji iššoko pro langą. Mano mama. Atleiskite už nenuoseklumą – traumų ir atminties klystkeliai sunkiai supaisomi. Sugreitinkime: laidotuvės, gėdingas, bet pateisinamas palengvėjimas, grįžimas į vaikystės butą, remontas, tapetai, apsivalymas, pandemija, rutina… Ramybė? Atrodė, kad susitvarkiau – namus, jausmus, galvą. Atrodė, kad dabar tai jau gyvensiu. Sukaupusi visas jėgas ignoravau neišgedėtą gedulą ir įkyriai vis išlendančius simptomus, kurių dar nemokėjau pažinti.

Tada mėgstamiausiuoju žmogumi smegenys pasirinko mano mylimąjį. Kartą jis man neatrašė kelias valandas. Aš, nusiraminimo tikslais pradėjusi leistis vonią, staigiai galvoje išgyvenau ištisą detalų scenarijų, kuriame jis jau spėjo susirasti kitą, gražesnę, geresnę ir protingesnę, o mane, žinoma, visiškai pamiršo. Vos pasinėrusi į vandenį stryktelėjau iš vonios drebėdama taip, kad negalėjau net gulėti, tada visa šlapia labai daug rūkiau ir verkiau, kol galiausiai kažkaip visgi sugebėjau priimti naujai atėjusią žinutę: oi, zuiki, miegojau. 

Gėdinga. Suaugusi moteris juk nesiskųs paniškai bijanti būti apleista, neproporcingai pavyduliaujanti, esanti visiškai tuščia ir įgyjanti šiokį tokį pavidalą tik santykyje su kitu žmogumi. O dar menkiausias nesusipratimas jai tolygu tragedijai, ji nesuvaldo paranojiškų minčių, jai nuolatos reikia patvirtinimo, paglostymo ir pritarimo, ji bet kokia kaina siekia pripažinimo ir meilę supranta kaip buvimą drauge 24/7, nes kitaip nesaugu. Prabilusi greitai taptų arba isterikė, arba nesubrendėlė, arba beprotė ex mergina, arba viso labo silpna moterėlė – gyvas įrodymas, kad šitoms tai jau niekada nereikėjo suteikti teisės balsuoti. Galiausiai, kaip neseniai sakė viena mano draugė, iki tam tikro momento kažkaip negalvoji, kad derėtų priskirti save prie psichikos sutrikimų turinčiųjų, kol galiausiai ima ir atsitinka.

Atsitiko 2020-ųjų viešpaties metų spalio mėnesio 6 dieną. Nesiplėsdama pasakysiu, kad simptomų ignoruoti nebegalėjau, nes, užėjus priepuoliams, pradėjau kelti grėsmę sau ir kitiems. Buvo neapsakomai baisu. Absoliučiai nesupratau, kas darosi su mano kūnu, nebegalėjau pasitikėti savo smegenimis, šioje Žemėje nemačiau sau jokios ateities, pati to nenorėdama ir nesuvokdama ardžiau patį brangiausią man santykį. Sėkmė lėmė patekti pas nuostabią psichiatrę, išbandžiau pirmuosius antidepresantus, nuo kurių tik pablogėjo, gydytoja ėmė įtarinėti bipolinį sutrikimą, tačiau po poros mėnesių pradėjo minėti kitą terminą, kuris man buvo nepažįstamas, keistas, atgrasus, bet kažkodėl savas.

Šioji istorija tipiška tuo, kad ribinis asmenybės sutrikimas neretai supainiojamas su bipoliniu sutrikimu, tačiau amžiaus aspektu mano kelias nėjo pagal vadovėlį. Simptomai nebevaldomai pradėjo reikštis dvidešimt devintuose metuose, praėjus pusmečiui po mamos savižudybės. Dažniausiai jie ūmiausi paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje, o laikui bėgant silpnėja. Aš, pasirodo, šitiek metų buvau „aukštai funkcionuojanti“ moteris su asmenybės sutrikimu, tačiau mano patirta netekties trauma bloškė mane į sezoną pragare, kai nebegalėjau dirbti jokio protinio darbo ir penkias dienas be priepuolio laikydavau didžiausiu pasisekimu. Savo vaidmenį tame laikotarpyje suvaidino ir dienos stacionaras psichiatrinėje, ir privaloma hospitalizacija po sąmoningo medikamentų perdozavimo.

Žmogiškai apie simptomus

Negalėjau pradėti nuo šalto nuasmenintų simptomų sąrašo. Privalėjau pasiimti jus už rankos ir lėtai vestis paskui save, rodydama šios būklės žmogiškumą, situacijos individualumą ir, galiausiai, savo pačios sveiką protą ir sąmoningumą. Juk jūs vis tiek gūglinsit, ir susigūglinsit nemažai mano sutrikimą stigmatizuojančios informacijos – manipuliacijos, psichologinis teroras, nepakeliamos dramos, nestabilumas, t. t.

Taip, žmogus su ribiniu asmenybės sutrikimu gali pridaryti daug žalos, ir visų pirma sau. Ne, mes nesiekiame tyčia pakenkti. Taip, tai sėkmingai gydoma – Lietuvoje taip pat, nors dar tik po truputį ir negausiai. Taip, žmogus visų pirma turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ne, diagnozė nėra (socialinis) mirties nuosprendis. O žinojimas yra didžiausia galia.

juodai balta tunelio, kuriame bėgioja mažas vaikas, nuotrauka

Taigi – devyni kriterijai. Diagnozei reikalingi mažiausiai penki. Tik nuoširdžiai prašau, nesidiagnozuokite savarankiškai. Nepradėkime neatsakingai valkioti ribinio asmenybės sutrikimo pavadinimo, kaip nuvalkiojome depresiją ir nerimo sutrikimą. Juk jei vieną kartą pasijutome blogai užvalgę torto, nepuolame skelbtis sergantys diabetu. Psichiatrinių diagnozių niveliavimas gali užkirsti kelią gauti pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia. Elgesiai ir savybės, kuriuos išvardinsiu, yra ir gali būti būdingi daug kam, dažnu atveju jie signalizuoja tiesiog žmogiškumą – visi mes kartais bijome, kad mus paliks, nes kažkada seniai nebūtume išgyvenę po vieną. Dauguma iš mūsų metro stotelėje esame pagalvoję – o kas nutiktų, jeigu šokčiau priešais traukinį? Apie sutrikimą kalbame tada, kai šių jausmų negebame sureguliuoti, kai jie išprovokuoja nekontroliuojamus probleminius elgesius ir / ar grėsmę tiek mums, tiek mūsų aplinkai. Jeigu skaitote ir visgi smarkiai tapatinatės, raginu kreiptis profesionalaus patarimo ir pagalbos.

  1.   Paniška tikro arba įsivaizduoto paliktumo baimė ir desperatiškos pastangos to paliktumo išvengti.
  2.   Nestabilūs tarpasmeniniai santykiai. Tarsi amerikietiškuose kalneliuose mes didžiuliu greičiu važinėjamės tarp kito žmogaus idealizavimo ir neapykantos jai/jam. Jeigu myliu, tai dievinu, jeigu vos vos apsipykstame, reiškia, skiriamės. Palanki prognozė – galima išmokti atpažinti ir reguliuoti šį mąstymo būdą, vadinamą skaldymu (angl. splitting).
  3.   Tapatybės nepastovumas. Jeigu norite, galiu būti akademikė, jeigu norite, vakarėlių liūtė, jeigu jums patinka, dievinu slidinėjimą, jeigu ne, tai ne, pagal užsakymą galiu tapti XVII a. olandų aliejinės tapybos fanė arba nekęsti dailės, tik mylėkite mane ir nepalikite. Iš dalies dėl to paliktumas ir yra šitoks baisus – jeigu nėra kito žmogaus, nėra ir manęs.
  4.    Impulsyvus, savidestrukcinis elgesys (savaime nepriskirtinas savižalai). Substancijos, toksiški santykiai, pavojingas seksas (su žmogumi, kuris laisvai galėtų tave padurti ir pakasti), nesaugus seksas, lošimas, sąmoningai neatsargus vairavimas, (įrašykite savo).
  5.    Savižala / savižudybės bandymai, elgesys ir mintys. Šiuo atveju kalbame apie chronišką suicidiškumą – žmogus su ribiniu asmenybės sutrikimu galbūt ir nesiims veiksmų artimiausiomis dienomis, tačiau galimai galvoja apie savižudybę jau tris mėnesius (ar metus) iš eilės. Pasak JAV Psichiatrijos asociacijos, vienas iš dešimties šį sutrikimą turinčių žmonių nusižudo – tai penkiasdešimt kartų už statistinį vidurkį aukštesnis rodiklis.
  6.    Ekstremalūs nuotaikų svyravimai. Būtent čia slypi iš pirmo žvilgsnio pražiūrima skirtis nuo bipolinio sutrikimo – mūsų nuotaikai pasikeisti nuo euforijos iki suicidiškumo nereikia dienų ar mėnesių, užtenka sekundės, žvilgsnio ar žodžio.
  7.    Chroniškas tuštumos jausmas.
  8.    Neadekvačios pykčio apraiškos. Diskutuočiau dėl termino, tačiau tiek to, tam kartui tiesiog galvokime apie ekstremalumus – nuo durų trankymo išmušant stiklus iki…
  9.    Paranojinės tendencijos, disociavimasis nuo savęs ir / ar realybės. Viena iš keisčiausių ligi šiol mano išgyventų patirčių – vieno epizodo metu labai aiškiai mačiau save iš viršaus gulinčią, bliaunančią ir daužančią galva į grindis.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Ir čia pat noriu pridurti – mes esame daugiau negu šitas sąrašas. Mes labai labai labai mylime. Sunkiai įsivaizduočiau, kad kas nors galėtų šitaip visaapimančiai mylėti, kaip žmogus su ribiniu asmenybės sutrikimu (jeigu išmokstame kontroliuoti galimai toksišką elgesį). Mes be galo empatiški – kartais pačių savęs nenaudai. Mes labai kūrybiškos ir labai daug ištveriame, nes didžioji dalis mūsų išgyventų dienų buvo nuolatinė kova. Mes spontaniškai, dėvėdamos tinklines pėdkelnes ir trumpučius šortus, pirmąkart įkopiame į kalną. Verkiame iš džiaugsmo nuėjusios pasižiūrėti arabiškos architektūros. Ne šiaip pavyzdžiai – gyvenimo faktai. Banalybės, žinau, bet lygiai taip pat žinau, kaip mums gyvybiškai svarbu jas girdėti.

Vietoje išvadų – laukite tęsinio

O tai kam, jeigu paskui diagnozę dažnai velkasi stigma ir nesu(si)pratimai, man jos reikia? Kodėl įžangoje skambiai ją pavadinau išsigelbėjimu? Todėl, kad be diagnozės stigmos ir nesu(si)pratimų galimai yra dar daugiau. Dabar aš bent jau galiu paaiškinti, kas su manimi darosi, ir dargi nurodyti į keletą patikimų mokslinių tekstų. Dabar aš apsiginklavusi metodais, padedančiais susitvarkyti krizės akivaizdoje. Štai sausio dvidešimt devintą dieną pirmą kartą po Didžiojo Paūmėjimo pati save išvedžiau iš labai įtemptos situacijos, kuri įprastai būtų pasibaigusi savižala arba didžiuliu šeimyniniu barniu. Šitą mažytę pergalę švenčiau ne mažiau negu gimtadienį. O visų svarbiausia – diagnozė man padėjo suprasti, kad nesu blogas žmogus. Mano elgesiai turi biologines ir socialines priežastis, apie kurias tikiuosi papasakoti kituose tekstuose. Dar planuoju rašyti apie blogas (ir geras) knygas, ir seksizmo apraiškas šitos neva „moteriškos“ būklės kontekste ir… Ką tik leis ištikimasis mano palydovas asmenybės sutrikimo vardu. Pastaruoju metu jis kiek geriau su manimi elgiasi, o aš kiek mažiau jo bijau.

pora žalių medžių pilko dangaus fone


Visos nuotraukos Vytauto Rimkevičiaus.

Ištikus problemoms kreipkitės:

Jaunimo linija 8 800 28888 (I-VII, visą parą), http://www.jaunimolinija.lt/
Vaikų linija 116 111 (I-VII, 11:00–23:00), http://www.vaikulinija.lt
Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) 8 800 77277 (II–VI, 16.00–20.00)
Pagalbos moterims linija 8 800 66366 (I-VII, visą parą), pagalba@moteriai.lt
Vilties linija 116 123 (I-VII, visą parą), http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com
Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt), 8 640 51555 (I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00)
Sidabrinė linija 8 80080020 (I-V, 8.00–20.00)

6 Komentarai apie “Trūkstamas lietuviškas tekstas apie ribinį asmenybės sutrikimą

  1. Ačiū už atvirumą. Nors man pačiai nebuvo diagnozuotas RAS, tačiau manau, kad spektre esu arti jo. Arba bent buvau. Dabar yra geriau. Daug padėjo terapija. Pagalbos yra. Reikia tik suvokti, kad esi vertas ar verta ją gauti.
    Siunčiu linkėjimus autorei, stiprybės!

  2. Ačiū, kad rašai. Labai reikalingas tekstas, kaip ir reikalingi vertimai normalioms knygoms ta tema (paskutinė knyga lietuvių kalba stigmatizuoja, neabejoju, daugelis dėl jos pradės krapštytis savyje, bet tuo pat ir teisti už ką man taip nutiko). Šiaip įdomu būtų ir apie dialektinę terapiją kaip pagrindinę kryptį paveikiant BPD, kodėl ji dar taip mažai ir sporadiškai teikiama net didžiuosiuose miestuose. Žodžiu, you go girl, mūsų yra ir daugiau ir nebūtina klijuoti etiketes, kurios taip gerai prilimpa, bet nebūtinai padeda.

  3. Sveiki,
    didelis ačiū už šį tekstą. Minėjote atrastą nuostabią psichiatrę. Gal galėtumėte pasidalinti kur galima būtų tikslingai kreiptis pagalbos dėl BPD?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *