fbpx

Psichiatrija – tarp gydymo ir kontrolės

Trumpai apžvelgus psichiatrijos istoriją pastebima, kad ši medicinos sritis nuolat pasitarnaudavo valdančių nedemokratiškų politinių jėgų užmojų įgyvendinimui ir moksliniam neapykantos kitokiam pagrindimui. Pradedant nuo modernistinių idėjų apie rasinius ar tautinius žmonių skirtumus, neva lemiančius skirtingus protinius ir dvasinius žmonių pajėgumus, baigiant talkininkavimu koncentracijos stovyklose žudant nenaudingus žmones ir politinių oponentų nutildymu Sovietų Sąjungoje bei jai prijaučiančiose totalitarinės santvarkos valstybėse.

Nepasitikėjimas psichiatrijos veiksmingumu ir tikslingumu man kilo prieš šešerius metus, asmeniškai susidūrus su valstybine sistema. Tada neturėjau daug žinių apie psichikos sveikatą ir gydymo metodus, bet nujaučiau, kad esamo modelio nepakanka ir kad pagalba turėtų būti kitokia. Mane nustebino, kaip lengvai žmogus siunčiamas iš poliklinikos į psichiatrinę ligoninę (nes kitos psichikos sveikatos infrastruktūros dalys Lietuvoje tiesiog neegzistuoja), o joje gydomas gulėjimu lovoje, apkvaišintas raminančių vaistų, kuriuos kartais, bet ne visada papildo atsitiktinės abejotinos naudos individualios ir grupinės psichologų konsultacijos. Nuo tada dar keletą kartų kreipiausi į valstybines įstaigas ir įsitikinau, kad psichiatrijoje jokių pokyčių nematyti – vyrauja gydytojų ir slaugytojų nepagarba, neįsigilinimas į žmogaus situaciją, jo autonomijos apribojimas ir nugalinimas.

Per tuos metus susipažinau su nemažai žmonių, kurie yra psichikos sveikatos paslaugų vartotojai, o kai kurie ir nuolatiniai gydymo įstaigų gyventojai. Jų socialinę padėtį apibrėžia iškritimas iš mokslo ir darbo sferų, gyvenimas iš valstybinės paramos, menkos galimybės išreikšti savo poziciją ir būti išgirstiems viešojoje erdvėje, kurioje jiems suteikiamas tipinio egzemplioriaus statusas už europines lėšas vykdomų projektų kontekste. Todėl mano norą kritiškai įvertinti psichiatrijos vaidmenį visuomenėje skatina ir tyrėjo smalsumas, ir emocijos, ir pilietinis susirūpinimas, kaip ir kodėl susiformuoja žalingi santykių modeliai.

Psichiatrijos mokslas ir jo praktikos prisideda prie įvairių socioekonominio išnaudojimo formų ir diskriminacijos bei išlaiko valdančiųjų grupių ir asmenų įtaką. Medicinoje išvystyta psichikos sutrikimo samprata yra šališka ir atspindi patriarchalinio kapitalizmo interesus. Psichiatrijos vaidmuo čia dvejopas. Kaip mokslas, paremtas ligų diagnozavimu, ji įvardija ir išrūšiuoja nepageidaujamo elgesio ir gyvenimo būdo žmones. Kaip gydymo praktika, kuri pažymi žmogų esant sutrikusios psichikos, psichiatrija panaikina jo visuomeninį statusą ir balsą. Šis veiksmas atima galimybę keisti socialinę santvarką perskirstant išteklius ir pasipriešinti jos saugotojams – psichiatrams ir jėgos struktūroms, pvz. policijai ar teismams.

Trumpai apžvelgus psichiatrijos istoriją pastebima, kad ši medicinos sritis nuolat pasitarnaudavo valdančių nedemokratiškų politinių jėgų užmojų įgyvendinimui ir moksliniam neapykantos kitokiam pagrindimui. Pradedant nuo modernistinių idėjų apie rasinius ar tautinius žmonių skirtumus, neva lemiančius skirtingus protinius ir dvasinius žmonių pajėgumus, baigiant talkininkavimu koncentracijos stovyklose žudant nenaudingus žmones ir politinių oponentų nutildymu Sovietų Sąjungoje bei jai prijaučiančiose totalitarinės santvarkos valstybėse. Pastaruosius 60-70 metų psichiatrų bendruomenė kūrė naujus psichikos sutrikimų apibrėžimus ir kategorijas, taip plėsdama diagnostinius kriterijus iki praktiškai bet kokio normos neatitinkančio elgesio įvardijimu liga.

Ar tai susiję su medicinos pažanga ir tikslesniu žmogaus psichikos pažinimu? Nepaisant įvairių genetinių tyrimų, neuromokslų atsiradimo, absoliuti dauguma psichikos sutrikimų neturi jokių biologinės kilmės įrodymų. Vis dėlto žmonės, kuriems diagnozuoti šie sutrikimai, gydomi psichotropiniais vaistais, kurių veikimo mechanizmas nėra aiškus. Žinoma tik tiek, kad jie trumpam pagerina psichikos būseną, o juos naudojant ilgą laiką daroma žala organizmui – vystosi medžiagų apykaitos, parkinsonizmo sutrikimai, širdies ir kraujagyslių ligos, tampa sunku mąstyti, mažėja pažintiniai gebėjimai ir smegenų masė.[1] Kitaip tariant, iš atsakingų ir laisvų sprendimo galią turinčių piliečių šie žmonės paverčiami paklusniais, neturinčiais jėgų ir motyvacijos, abejingais sau ir kitiems individais, kurių dalis baigia savo gyvenimą psichiatrinėse ligoninėse ar ilgalaikės priežiūros pensionatuose.

Psichiatrija ne tik paneigia žmogaus mąstymą ir jausmus, pažemindama jį iki paciento vaidmens, bet ir prisideda prie diskriminacijos mokslo ir darbo sferose. Vaikai, kuriems nustatomas psichikos sutrikimas, dėl nepritaikytų bendrojo lavinimo mokyklų siunčiami į specializuotas. Jose orientuojamasi ne į žinių, išsilavinimo, kritinio mąstymo kompetencijų vystymą, o į paternalistinę priežiūrą ir buitinių įgūdžių lavinimą. Vaikas, baigęs tokią mokyklą, neįgyja brandos atestato, tad jam užkertamas kelias įgyti specialybę, studijuoti kolegijoje ar universitete. Suaugusiems žmonėms, turintiems diagnozę, sukurta galybė apribojimų įvairiose gyvenimo srityse, pvz., draudimas vairuoti, turėti šaunamąjį ginklą, dirbti vidaus tarnybos, medicinos, teismų sistemose, tarnauti kariuomenėje.

Naujame medicinos darbuotojų licencijavimo įstatyme įtvirtinta dar didesnė kontrolė: nuo 2023 m. visiems sveikatos priežiūros specialistams – ne tik gydytojams ar slaugytojams, bet ir psichologams, kineziterapeutams, masažuotojams ir kitiems privaloma licencija. Ji suteikiama tik jei žmogus neserga nei viena iš ligų, trukdančių verstis medicinos praktika – jos nurodytos sveikatos apsaugos ministro įsakyme. Tarp jų išvardinti ir psichikos sutrikimai. Psichiatrai pabrėžia, kad kiekvieną kartą žmogus vertinamas individualiai, atsižvelgiant į jo būklę ir funkcionavimą, tačiau tokia logika keistoka. Asmeniui, patiriančiam sunkumų, trokštamos karjeros galimybių panaikinimas savaime pablogina emocinę būseną. O žmogus, turėjęs psichikos sutrikimų, galėtų prisidėti prie empatiškesnės, labiau atliepiančios poreikius medicinos sistemos kūrimo. Tokia praktika egzistuoja užsienio šalyse. Jų sveikatos priežiūros sistemose dirba ir joms vadovauja turėję psichikos sveikatos sunkumų asmenys.

Statistiniais duomenimis, 2019 metais Lietuvoje nuotaikos sutrikimais sirgo 37144 moterys ir keturis kartus mažiau vyrų. Tai atskleidžia biologinės psichiatrijos metodologinę nesėkmę. Bandymas interpretuoti skaičius kaip ydingų genų raišką ar neteisingą cheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse, būdingą išskirtinai moterims, atvirai rodytų liguistą neapykantą joms. Psichiatrai ją slepia po tokiomis diagnozėmis kaip „endogeninė depresija“, kuri reiškia neva paveldėtą, nepriklausančią nuo gyvenimo aplinkybių prislėgtą emocinę būseną. Jų tikėjimas prigimtiniais moterų kaip žmonų ir motinų gebėjimais išlieka, o neatitinkančios lūkesčių baudžiamos slopinančiomis tabletėmis ir elektrošoko „terapijomis“.

Kyla klausimas, kokios gali būti jų kančios ir skausmo priežastys? Anapus biologinių procesų ir fiziologinių reakcijų, t. y. fizinės dimensijos, egzistuoja nematerialios – dvasinė, socialinė, ekonominė – kurių raišką įžvelgiame tik stebėdami žmogų jo aplinkos kontekste. Apklausus moteris plačiau, negu reikalauja tarptautinių ligų klasifikacijų kriterijai, kuriuose tam tikros būsenos ir jausmai įvardijami neatsižvelgiant į nė vieną iš mano minėtų kontekstų, paaiškėtų realios gyvenimo patirtys, sukėlusios „ligą“. Prasmės jausmo netekimas, žongliravimas darbo ir šeimos rūpesčiais, finansinis nestabilumas, neužtikrintumas dėl ateities. Moterys, neįvykdančios šių, dažnai iš išorės primestų reikalavimų, įvardijamos psichiškai sutrikusiomis, o joms gydyti pasitelkiamos galybę šalutinių poveikių sukeliančios cheminės medžiagos, mažinančios galimybes suprasti ir pakeisti aplinkybes, sukėlusias įtampą ir neviltį. Diagnozė jų atveju nurodo į keleto tarpusavyje susijusių išnaudojimo formų sankirtos tašką, kuriame patologizuojamas žmogus.

Socialiniuose moksluose vis dažniau vartojama „skurdo medikalizacijos“ sąvoka, reiškianti priežastinį ryšį tarp žemos socialinės padėties ir patologijos, ypač psichiatrinės. Tai reiškia, kad žmonėms, kurių pajamų ir pragyvenimo lygis nedidelis, daug dažniau nei aukštos socialinės padėties asmenims diagnozuojami psichikos sutrikimai. Medicina tradiciškai tai interpretuoja kaip užburtą ratą  – psichikos sutrikimas apsunkina galimybes pasirūpinti savo gerove ir pajamomis, o skurdas savo ruožtu sukelia ligos paūmėjimus. Tačiau skurdas savaime yra didžiulis chroniškas stresorius, kuriame gyvena dauguma žmonių, besilankančių valstybinėse medicinos įstaigose. Neretai jų gaunamos varganos išmokos ir kita socialinė parama priklauso nuo ilgalaikio psichotropinių vaistų vartojimo ir gydytojų nurodymų klausymo. Žmogus privalo susitaikyti su savo padėtimi, pripažinti sergantis, kad gautų reikalingą paramą. Neigiami jausmai, užsitęsusios prastos emocinės būsenos, kurios yra natūrali reakcija į sudėtingas gyvenimo aplinkybes, tampa ligos požymiais. Kitaip tariant, socialinės ir psichologinės problemos sprendžiamos medicininiu būdu, o esama negalios pozicija neleidžia įgyvendinti pokyčių, kurie gali būti palaikyti grėsme visuomenės stabilumui.

Ši grėsmė susijusi su viešojoje erdvėje neaptarinėjamu priverstinio žmogaus su psichikos sutrikimu gydymo klausimu. Šiuo metu šimtai žmonių Lietuvoje gydomi priverstinai, t. y. be jų sutikimo farširuojami vaistais, kurie labai apriboja visą psichinę ir fizinę veiklą, sukelia chronišką psichozę, ypač juos nutraukus. Ar jie padarė ypatingo žiaurumo ir pavojingumo nusikaltimus? Paskaičius laisvai internete prieinamas bylas, matome Baudžiamojo kodekso straipsnius: nesunkus sveikatos sutrikdymas, vagystė iš parduotuvės, viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimai, už kuriuos prieš teismą stojęs žmogus galimai išvengtų realios laisvės atėmimo bausmės ir atsipirktų bauda. Tačiau teisiamo žmogaus ir kalėjimo kaip pataisos įstaigos statusai išreiškia prielaidą, kad atlikus bausmę galima reabilituotis ir pasikeisti, o to nesitikima iš žmogaus, turinčio psichikos sutrikimo diagnozę. Diagnozė visus jo įsitikinimus, nuomones ir išgyvenimus paverčia patologiniais, naudojamais prieš jį patį gydymo procese, neretai trunkančiame daugelį metų, po kurių žmogus išsiunčiamas į pensionatą – tam, kad toliau būtų šeriamas vaistais.

Psichiatrinė ligoninė ne gydo (nes psichikos sutrikimai, kaip teigia psichiatrai savo išvadose, nepagydomi), o dehumanizuoja ir represuoja individą iki mažai kuo besiskiriančio nuo gyvulio asmens. Būtent tokį žmogaus valios palaužimą atskleidžia spaudoje paviešinta anoniminio piliečio istorija:

S.G. buvo pastoviai leidžiami psichiką veikiantys vaistai. Pirmomis dienomis jam buvo paskirtas diazepamas, haloperidolis. Jo ligos istorijoje rašoma, kad nuo šių vaistų S.G. sveikatos būklė nepagerėjo, nes „S.G. vis dar grasina skųstis įvairioms institucijoms“. Todėl, „esant nepakankamam terapiniam efektui“, S.G. paskiriami jau stipresni vaistai – kisardinolis (sol. cisordinoli), olanzapinas ir kiti. Skyriaus vedėja B. Urbonienė ligos istorijos išraše konstatuoja, kad „šie stipresni vaistai padeda – pacientas tapo ramus, paklusnaus elgesio, nebesiskundžia.“

 Taigi, gydymas šiuo atveju tiesmukiškai ir brutaliai naudojamas žmogaus elgesio kontrolei ir jo paklusnumui institucijoms išlaikyti. Medicina, policija ir teismai atstovauja galią turinčių socialinių grupių, siekiančių išlaikyti stabilumą ir esamą nelygiavertę padėtį, interesams. Žmonės, kovojantys už kitokius santykių modelius, maištaujantys prieš korupciją, piktnaudžiavimą valdžia, prievartinį minčių ir elgesio suvienodinimą, nubaudžiami institucijų, kurių vienintelė egzistavimo sąlyga turėtų būti tarnavimas visuomenei. Mano manymu, šios praktikos yra tarp žiauriausių ir labiausiai žeminančių visame galios santykių tinkle.

Psichiatrinis smurtas apima ne tik žmogaus slopinimą psichotropiniais vaistais, bet ir tokias priemones kaip izoliacija, maitinimas per prievartą, fiksavimas prie lovos diržais, žodinė ir fizinė agresija, griežto ligoninės režimo primetimas. Šie metodai yra legalūs ir teisinami siekiu palaikyti visuomenės saugumą bei išgelbėti gyvybes. Lietuva, kaip ir kitos šalys, turi priverstinio hospitalizavimo ir gydymo įstatymą, kuriame nurodytos būtinos jo sąlygos – grėsmė savo ar kitų sveikatai, gyvybei ar turtui. Prievarta grindžiama tuo, kad jos įgyvendinimas sustabdo žmogų nuo jo paties smurto prieš save ar aplinkinius. Tai rodo, kad gydomas ne psichikos sutrikimas, o tam tikro elgesio raiška, kuri laikoma nepriimtina. Kitaip tariant, psichiatrija sprendžia klausimus, savo esme priklausančius moralės ir etikos sritims. Žmogaus teisė į savo kūno autonomiją, su kuria susiję savižudybės ir eutanazijos reiškiniai, jo santykių su kitais žmonėmis būdas, teisingumo suvokimas nėra psichiatrijos kaip mokslo apie psichikos ligas ir jų gydymą dalis. Taigi, vertindama, kaip žmogaus psichikos būklė atitinka normą, psichiatrija atlieka socialinės kontrolės vaidmenį.

Psichiatrinė sistema ne tik nesumažina socialinės atskirties, bet ir ją padidina patologizuodama žmones, neatitinkančius įsivaizduojamo normalumo. Pakliuvę į ją žmonės, paveikti emociškai sunkių įvykių, patyrę netektis ir atstūmimo jausmą, iš naujo traumuojami ir dar kartą prisiima aukos vaidmenį. Psichiatrija veikia kaip gamykla, klijuojanti diagnozes ir gaminanti priklausomus, silpnus, netekusius žmogiško orumo subjektus, kurie socioekonominės nelygybės išmetami už atstovavimo ir visuomeninio gyvenimo borto. Kol egzistuoja psichiatrinės ligoninės institucija, tol engėjiškas psichiatro ir jo paciento santykis nepasikeis ir, tikėtina, įgis naujų, hibridinių smurto ir prievartos formų. Viltingai nuteikia įvairių krypčių psichoterapijų vystymasis Lietuvoje, tačiau jų įsijungimas į sistemą gali tapti papildoma kontrolės prielaida.

Jeigu dabartinis modelis remiasi diagnozės nustatymu ir jos gydymu, kokie galėtų būti kiti pagalbos variantai? Nemanau, kad psichiatrinę sistemą reikėtų keisti kokia nors kita, tikintis, kad joje bus mažiau prievartos. Visų tipų įstaigose egzistuoja pavaldumo santykiai, todėl paslaugų vartotojas nebūtų lygiavertis jų narys. Pagalba žmogui turėtų būti individuali, nukreipta į konkrečių problemų sprendimą, o psichologinės būsenos vertinimas negali būti atskiriamas nuo socialinio konteksto. Akivaizdu, kad tai nesiremtų diagnozavimu, skirstymu į sveikus ir ne. Šios pagalbos pagrindinė nuostata – pozityvios žmogaus prigimties pripažinimas ir galimybės jai skleistis. Sudarius palankias, saugias aplinkos sąlygas, kiekvienas gali realizuoti save, patobulėti dvasiškai darydamas tai, kas jam ar jai prasminga. Psichologai, psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai, asmeniniai asistentai – šių profesijų atstovai, dirbdami paraleliai su žmogumi ir jo aplinka, turi prisidėti prie taip reikalingo visuomenės pokyčio, didesnės kitoniškos psichikos žmonių įtraukties į visuomenės gyvenimą ir sprendimų už save priėmimą.


[1] Šiame dokumente įrodymais grįstos psichiatrijos taryba pateikia išsamų psichotropinių vaistų poveikio aprašymą, remiantis mokslo straipsniais.

 


Originalus GPB turinys kaip šis reikalauja nemažai autorių ir redakcijos darbo. Siekdami būti nuo reklamos ir kitų išorinių interesų nepriklausoma žiniasklaidos platforma, atlygį už šį darbą renkame tik iš skaitytojų aukų. Jei jums patinka, ką skaitote, ir galite bent kažkiek mus paremti – net mažiausia auka reikšminga! Skirti kasmėnesinę auką ir matyti kam skiriami pinigai galite mūsų Patreon puslapyje  Išsamesnį paaiškinimą apie mūsų viziją ir alternatyvius paramos būdus galite rasti čia: https://gpb.lt/paremkite/.

2 Komentarai apie “Psichiatrija – tarp gydymo ir kontrolės

  1. Bandymas interpretuoti skaičius kaip ydingų genų raišką ar neteisingą cheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse, būdingą išskirtinai moterims, atvirai rodytų liguistą neapykantą joms. Nesutinku:

    Pusiausvyra nėra neteisinga, ji tiesiog skirta geriau atlikti reprodukcinę funkciją ir labiau saugoti vaikus, dėl to
    neurotiškumas statistiškai labiau būdingas moterims(Big five traits tyrimas).

    Kita vertus mažesnis vyrų neurotiškumas prieštaringai egzistuoja su rodikliu, jog vyrų nusižudo 5 kartus daugiau negu moterų(moterys bando tą daryti dažniau).

    Berniukai dažniau gydomi medikamentais slopinančiais testosterono pertekliaus salygotą nepaklusnumą(hiperaktyvumas).

    Iš viso to prieštarauju autorei, jog psichatrija tai patriarchalinio kapitalizmo galios įrankis.
    Manau, jog tai tiesiog parazitinė institucija( kaip ir biurokratų aparatas), priskirtinas prie bulshit jobs.

    Beje iš DSM knygos išimtas narcisizmo sutrikimas – seniau nuokrypis dabar norma. Kažin kas toliau pasidarys norma o kas ne?

  2. Puikus straipsnis, labai gerai apžvelgia psichiatrijos problemas pasaulyje ir Lietuvoje.

    „Ar tai susiję su medicinos pažanga ir tikslesniu žmogaus psichikos pažinimu? Nepaisant įvairių genetinių tyrimų, neuromokslų atsiradimo, absoliuti dauguma psichikos sutrikimų neturi jokių biologinės kilmės įrodymų.“

    Kas yra praleidžiama, tai, kad tik laiko klausimas kada atras biologines/fizines „psichikos sutrikimų“ priežastis. Juk ko gero visas žmogaus mintis ir poelgius galima įvardyti kaip biologinės sistemos atributus. Žinoma, jog tiek „sveiki“ tiek „nesveiki“ poelgiai turi priežastis – juk gyvenam priežasties-pasekmės visatoj. Klausimas yra „gerai, o ką mes turėtume daryti su tuo kitoniškumu?“. Kaip sakėt, psichiatrija yra moralinis autoritetas, jos pamatai yra grynų gryniausiai moraliniai. Bet apie tai niekas nenori kalbėti. „Paklusk mokslui“. Bet nėra kam paklusti.
    Dar vienas aspektas nesuprastas visuomenės: psichiatrija pavogė ligos sąvoką iš medicinos ir įvilko į ją savo moralinius mokymus. Psichinės ligos yra metaforinės ligos. Skydliaukės karštinė – liga. Pavasario karštinė – metafora. Visos psichinės „ligos“ yra metaforos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *