„Švęsiu tada, kai bus ką švęsti“: dvi kalbos iš Vilnius Pride 2020

Vis dėlto šios eitynės keletu svarbių aspektų skyrėsi nuo pernai birželį Vilniuje įvykusių Baltic Pride eitynių ir nuo įvairių kitų ligšiolinių iniciatyvų. Visų pirma, Lietuvos Gėjų Lygos (LGL) pernai organizuotos Baltic Pride eitynės nemaža dalimi atrodė ir buvo suprantamos kaip šventė – iš didžiulių, bankų ir stambiojo verslo reklamomis pasidabinusių autobusų plieskė pop-muzika, šypsojosi politinių organizacijų atstovai ir įžymybės, šitaip švenčiant mūsų visuomenės „įvairovę“. Tuo tarpu Vilnius Pride eitynės buvo organizuojamos kaip politinis protestas – „Švęsiu tada, kai bus ką švęsti“, teigia vienas Vilnius Pride organizacinės grupės narių savo kalboje. Šis protestas buvo visų pirma nukreiptas prieš diskriminuojantį teisinių ir socialinių garantijų LGBTQ+ žmonėms trūkumą, protesto dalyviai reikalavo:

– Galimybės trans žmonėms pakeisti lytį, vardą ir pavardę;

– Santuokos ir įsivaikinimo teisių suvienodinimo nepaisant asmens ar jo partnerio lyties;

– Panaikinti cenzūrą skatinančias nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostatas.

Šie reikalavimai jau pateikti vyriausybei, prezidentui ir seimo nariams. Vilnius Pride protestą išskiria ir tai, kad jame LGBTQ+ bendruomenės diskriminavimas buvo tematizuotas ne tiesiog tapatybės pagrindu, bet bendresnėje kairiosios minties perspektyvoje: prie nacionalinės bibliotekos skambėjusiose kalbose buvo kritikuojamas žmones išnaudojantis verslas ir savo interesams atstovaujantys politikai, bei apsimetėliški pastarųjų grupių bandymai „palaikyti“ LGBTQ+ bendruomenę tuomet, kai jiems tai naudinga. Šia prasme šiemetinis Vilnius Pride idėjiškai artimiausias pernai Baltic Pride eisenoje dalyvavusiam kairiųjų blokui. Čia prieiname galbūt svarbiausią Vilnius Pride ypatybę: eiseną organizavo spontaniškai susibūrusi iniciatyvinė grupė. Vilnius Pride įvyko kaip žmonių (grassroots) judėjimas, o jo organizatorės atvirai pasisakė prieš politinių partijų ir verslo dalyvavimą. Taigi, Vilnius Pride eitynės svarbios ne tik LGBTQ+ problemų matomumo ir sąmoningumo prasme, bet ir kaip neparlamentinės kairiosios LGBTQ+ politikos proveržis Lietuvoje. Iš susibūrusiųjų skaičiaus ir nusiteikimo galima spręsti, kad tai tik pati pradžia.

Čia pateikiame dvi iš Vilnius Pride skambėjusių kalbų.

—

Nenoriu kalbėti už kitus, todėl kalbėsiu už save.

Kodėl aš noriu būti matomas?

Aš galėčiau gyventi tyliai. Galėčiau stengtis įsilieti į plačiąją visuomenę. Galėčiau apie savo orientaciją kalbėti tik už uždarų durų. Galėčiau vaidinti heteroseksualą, mylėti moteris viešai, o vyrus ir kitų lyčių žmones mylėti patyliukais. Galėčiau neišsišokti, nesidemonstruoti, nes juk niekam neįdomu, ką aš veikiu miegamajame, ar ne?

Taigi kodėl, nepaisant to, aš stoviu čia ir šaukiu: aš gėjus, aš kreivas, aš biseksualas? Kodėl rizikuoju savo sveikata ir ramybe tam, kad skelbčiau, jog esu vyras, kuris myli vyrus? Kodėl aš demonstruojuosi?

Pripažinsiu, ši situacija man nepatogi. Nesu pratęs apie save kalbėti viešumoje. Puikiai žinau, kad daugumos nuomonė apie tokius žmones kaip aš toli gražu nėra teigiama. Aš tikrai netrykštu noru būti primuštas ar apspjaudytas miegamajame rajone. Toks dėmesys manęs nežavi.

Tačiau vis tik aš esu čia, nes aš esu gėjus, aš esu kreivas, aš esu biseksualas, ir man atsibodo būti matomam tik Delfi komentaruose. Man atsibodo būti matomam tik tada, kai politikai naudojasi mano tapatybe siekdami gauti populiarumo. Man atsibodo būti matomam tik tada, kai korporacijos ant savo logotipo užmeta vaivorykštės vėliavą, nors LGBTQ+ ir kitiems darbuotojams moka absoliutų minimumą, o trans žmonių į darbą iš viso nepriima.

Aš nenoriu tyliai ir ramiai laukti, kol valdžios atstovai nuspręs, kad Lietuva jau pasiruošusi, ir padovanos man teisę sudaryti santuoką su kitu vyru ir įsivaikinti. Tai, kad galiu nuėjęs į parduotuvę nusipirkti marškinėlius ar ženkliuką su vaivorykštės vėliava, nereiškia, kad Lietuvoje esu laisvas.

Aš esu kreivas žmogus, nepritapėlis, kuris Vilniaus centre demonstruojasi. Aš esu kitoks ir tai manęs kaip asmens nežemina.

Man nereikia tolerancijos, suteikiamos tik kol esu patogus. Tokia sąlyginė tolerancija tėra vaidyba žmonių, kurie nori pasirodyti progresyvūs nedarydami nieko. Man nereikia mandagumo, man reikia teisių.

Socialinis progresas nevyksta savaime, teisės iš dangaus nenukris, jos nebus suteiktos gražiai paprašius. Už savo teises turiu kovoti ir šioje kovoje mano ginklas yra mano kūnas ir balsas. Kaip ir visi žmonės, aš esu propaganda.

Todėl man neužtenka būti matomam kartą per tris metus. Man neužtenka būti matomam kartą metuose. Tol, kol neturiu elementarių teisių, protestuoti noriu kiekvieną dieną. Švęsiu tada, kai bus ką švęsti.

Žinoma, vien matomumas visiems LGBTQ+ bendruomenės nariams neužtikrins laisvės, lygybės ir saugumo. Tai, kad aš galiu sau leisti šiandien stovėti čia ir demonstruotis, nereiškia, kad tai saugu daryti visiems. Labiausiai pažeidžiamus bendruomenės narius matomumas gali pastatyti į pavojų. Dėl to demonstravimasis nėra prievolė – kiekvienas turime pasirūpinti savo saugumu.

Man demonstravimasis yra politinis protestas prieš visuomenę pilną žmonių, kuriems labiau patiktų, kad aš neegzistuočiau. Aš esu gėjus, aš esu kreivas, aš esu biseksualus ir tuo didžiuojuosi. Todėl šiandien ir demonstruojuosi. Todėl šiandien ir esu matomas. Ačiū.

Fricas, organizacinės grupės narys.

—

Sveikos, sveiki. 

Ačiū visoms ir visiems, kad atėjote kartu demonstruotis šiose solidarumo eitynėse.

Aš esu Aei, vienas iš protesto organizacinės grupės narių.

Noriu šiek tiek pakalbėti apie tai, kodėl man atrodo svarbu „demonstruotis“ – ir šiandien, ir kiekvienais metais, ir, tam tikra prasme, kasdien. 

Visų pirma, šiek tiek apie patį šūkį „demonstruokimės!”. Man labai patinka dviguba šio žodžio reikšmė – „demonstruotis“ kaip didžiuotis tuo, kas esi, būti matomam, rodytis, ir „demonstruotis“ kaip protestuoti, rengti demonstraciją.

Nors dalis LGBTQ+ bendruomenės tapo kiek labiau matoma, vien matomumas neužtikrins laisvės, lygybės, saugumo visiems. Matomumas kartais net gali pastatyti labiausiai pažeidžiamus mūsų bendruomenės narius į pavojų. Tad sakydami „demonstruokimės“ neturime galvoje prievolės visiems būti matomiems, nes ne visiems tai saugu. Man asmeniškai tai labiau kvietimas protestuoti kartu ir išreikšti tarpusavio solidarumą.

Aš demonstruojuosi, nes noriu turėti asmens dokumentus, dėl kurių man nereikėtų kaskart aiškintis ir pasakoti nepažįstamiems žmonėms savo gyvenimo istoriją. Demonstruojuosi, nes noriu, kad siekiant pasikeisti savo vardą nereikėtų psichiatrų, kalbos komisijų, ir kitų su mano gyvenimu niekaip nesusijusių institucijų pritarimo. Noriu, kad mano trans draugams nereikėtų rinktis tarp nepritekliaus Lietuvoje ir oresnio gyvenimo emigracijoje. Demonstruojuosi, nes noriu, kad interlyčiai vaikai nebūtų priverstinėmis operacijomis žalojami vien tam, kad tilptų į mūsų visuomenės sukurtus binarinius „biologinės“ lyties rėmus. Noriu, kad mano homoseksualūs, biseksualūs, panseksualūs draugai nebijotų eidami gatve laikytis susikibę už rankų. Noriu, kad jauni žmonės mokyklose nebūtų užgauliojami dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Noriu, kad mano trans ir cis draugės nebijotų naktį vienos eiti namo tamsiomis gatvėmis.

Demonstruojuosi ir protestuoju ir dėl savęs, ir dėl kitų, nes jaučiu, kad neturiu kito pasirinkimo. Protestuoju, nes noriu, kad visos ir visi galėtume kvėpuoti kiek laisviau, gyventi geriau. Nes noriu, kad šiandienos jauni žmonės vietoje nesibaigiančių krizių turėtų ateitį, kuri mums tiek buvo žadėta.

Demonstruojuosi ir kviečiu kartu demonstruotis kitas ir kitus, nes nenoriu ramiai tikėtis ir laukti, kol valdžios atstovai, darbdaviai ar kas kitas „padovanos“ teises, kurios mums ir taip priklauso.

Nes tikiu, kad jei kas ir gali mus išgelbėti, tai tarpusavio solidarumas – tiek savo bendruomenėse, tiek už jų ribų.

Dėl to man ir, manau, daugeliui mūsų, labai svarbu, kad šios eitynės yra būtent solidarumo eitynės.

Ypač dabar, pasaulyje vis dar siaučiant pandemijai bei ją lydinčiai ekonominei krizei, augant ekonominei nelygybei, nežiniai ir neužtikrintumui, taip pat kovojant su klimato krize, turėtume solidarizuotis kaip visuomenė ir kartu kovoti už socialinį teisingumą, už geresnę ateitį, kurioje būtų gera gyventi visiems.

Tarpusavio solidarumas ir, konkrečiau, solidarumas su LGBTQ+ bendruomene reikalauja konkrečių veiksmų, tai negali būti vien tik reklaminė taktika. Ar tikrai verta liaupsinti korporacijas, kurios birželį pasikeičia savo logotipą į vaivorykštinį, ar parduoda daugiau „maikių“ bei kojinių su vaivorykštėmis, jei tuo pačiu metu jos moka savo darbuotojams vos minimalų atlyginimą, diskriminuoja LGBTQ+ asmenis, moteris, žmones su negalia ir kitus ieškant darbo ir įsidarbinus, vengia mokesčių ar teršia aplinką? Ar verta liaupsinti politikus vien už tai, kad jie nėra „prieš mus“, bet tuo pačiu balsuodami Seime naikina mūsų teisines apsaugas darbe? Performatyvumas mūsų neišgelbės – jei norime geriau gyventi, turime reikalauti realių ir apčiuopiamų pokyčių ir patys organizuotis. 

Tarpusavio solidarumas yra vienintelis ginklas, kurį turime. Ar tai būtų protestas už lygias teises, ar demonstracija prieš gamtą teršiančias korporacijas, ar organizavimasis su kolegėmis darbe dėl geresnių darbo sąlygų, ar tiesioginis palaikymas tų, kuriems sunku. Ačiū dar kartą visoms ir visiems už šį solidarumą ir ačiū, kad demonstruojatės kartu.

Aei, organizacinės grupės narys.

Viršelio nuotraukos aut. Nail Garejev.