fbpx

Svarstant bekrypčio išsilaisvinimo potencialą – Baltarusijos įtampa

Nepaisant šio vienaip ar kitaip reikšmingo socialinio judesio, daugiau susirūpinimo kelia ne prieš ką protestuojama, o už ką būtent – kokia Baltarusija įsivaizduojama nukabinus Lukašenkos portretą?

Baltarusijoje, lankant senelius, teko pabuvoti nesuskaičiuojamą daugybę sykių. Alinančiai ilgos valandos, praleistos demilitarizuotą zoną primenančiame pasienyje, kuriame apstu absurdiškų popierinių deklaracijų pildymų ir nepaaiškinamos biurokratinės gimnastikos, anksti įskiepijo neapykantą tokiai perkrautai tvarkai, eikvojančiai žmonių kantrybę ir sveikatą.

Griežta kontrolė, nuodugnios kiekvieno tavo nešulio patikros, įtarūs klausimai „с какой целью вы едете?“ [„Kokiu tikslu važiuojate?“ – vert. iš rusų k.] (dažnas atvykėlis traktuojamas kaip galima grėsmė) ir galios praktikų procedūros nuo mažumės leido suprasti, kaip apskritai veikia ši šalis, kurios regionai, kurioziškai dabinti ryškiaspalvėmis tvoromis ir nudriekti plačiais valstybės pjaunamų pasėlių laukais, neretai atrodo kaip anachronistinė Sovietų Sąjungos simuliacija, ypač kai net ir nuošaliame miestelyje tave už kampo pasitiks sustingęs Leninas.

Prieš ką – aišku, o už ką?

Tačiau anaiptol ne tai, ir ne kamazai, ne užsilikusi OMON institucija, ir ne valdiškos fermos yra opiausia problema mąstant apie šiųdienę Baltarusiją bei užsiplieskusius jos numanomo lūžio taškus, siekiančius išmontuoti įsisenėjusį autoritarinį režimą, pastaraisiais metais klibėjusį vis akivaizdžiau. Nepaisant valstybės pakankamai reguliuojamo kapitalizmo ir plataus viešojo sektoriaus (susilaikant nuo grobuoniškų rinkos reformų, išsaugota nemažai pramonės aktyvų ir socialinių paslaugų iš sovietmečio), dvidešimt šešeri prezidento Aleksandro Lukašenkos valdymo metai, Baltarusijai pelnę „paskutiniosios Europos diktatūros“ vardą, išsekino ir išprovokavo į gatves išeiti daugybę šalies gyventojų.

Nepaisant šio vienaip ar kitaip reikšmingo socialinio judesio, daugiau susirūpinimo kelia ne prieš ką protestuojama, o už ką būtent – kokia Baltarusija įsivaizduojama nukabinus Lukašenkos portretą? Taip, čia, nors ir daug ką supaprastinant, visuotinai sutariama, kas yra pagrindinis priešas, liaudyje dažnai pašaipiai vadinamas batka (nors, kiek teko girdėti, patys baltarusiai šį epitetą vartoja vis rečiau ir jis jiems nepatinka), šaržuojamas kraujo ištroškusio vampyro veidu ir sunkiai išgalintis toliau imituoti demokratiją nemutinant vandenų. Be to, Lukašenka daugeliui vis labiau atrodo su „laikmečio dvasia“ nesuderinamas atavizmas, XX a. „totalitarizmo“ atchodas, „progreso priešas“, kurį būtina pašalinti iš politikos, taip atlaisvinant vietą dar vienai liberaliai eurostandarto demokratijai (suprask – vystymuisi ir pažangai), atvirai investicijoms ir globalių įmonių įsikurdinimui.

Mitingas ir Honkongo paralelės

Panašios skeptiškos (nors ir, galų gale, viltingai palaikančios protestuotojus) mintys kilo rugpjūčio 10 d. stovint palaikymo akcijoje V. Kudirkos aikštėje ir klausantis žiovulingo konservatorių ir liberalų (buvo siūloma neremti „mafiozų valdomo“ baltarusiško kapitalo ir panašiai) oportunizmo, o vėliau ir gyvai atliekamos perestroikos simbolizmu persmelktos Viktoro Cojaus dainos, tapusios kone šių įvykių garso takeliu – įprastas ir saugus valstybinis piketas su penkių žmonių laikymo reikalaujančiais vyčiais ir visur aidinčiais primityviais raktažodžiais „korupcija“ arba „diktatorius“. Kai solidarizuotis su šalies kaimynės siekiais susirenka tiek dešiniųjų jėgų, pačiam pajusti bent minimalų solidarumą tampa keblu, nes galvoje, nori nenori, toliau kirba klausimas „o kas toliau?“. Arba, karikatūriškesne pompastika – quo vadis, Baltarusija?

Visa tai – kuomet be menkiausio antagonizmo rankomis sukirtinėja marga politinė puokštė, o anarchistas sutampa su nacionalistu – šiek tiek primena praėjusiais metais girdimiau sproginėjusius Honkongo protestus. Čia irgi labai sunku tvirtai stoti į kažkieno pusę, kai daugybė Kinijos vykdomos politikos niuansų yra smerktini, tačiau Honkongo autonomijos užtarėjai nesugeba suformuluoti nieko tvaresnio ir svaresnio, nei tuos pačius atrajotus ir pervirškintus abstrakčios laisvės idealus (itin dažnai permiežtus tautine gaida), kurie šiandien virpina ir Baltarusiją. Tad turime negatyvios laisvės (laisvės nuo ko) deklaracijas, bet ne pozityvios (laisvės kam). Kaip ir Honkongo atveju, taip ir čia, šlipsuoti konservatoriai staiga tampa didžiais maištininkais ir ugningais antivalstybininkais, nes tokia aptaki laisvės perspektyva gali būti parankiai susieta su demokratijos vizija. Todėl labai svarbu užduoti klausimą: „Demokratija kam?“

Vietos – skirtingos, kova – panaši

Pagrįsta ir svarbi kritika represyviai autokratijai čia probėgšmiais pasirodo selektyvi, susiaurinta ir trumparegiška, pernelyg akcentuojanti valstybinės galios brutalumą (jau yra žuvusių, o į protestuotojus šaudoma netgi kovinėmis kulkomis), kuris gali maskuoti platesnį politinį paveikslą. Dėl to Baltarusijos įvykiai nėra taip lengvai sulyginami (nors jau spėjo pasitaikyti tiesiogines analogijas lengva sąmokslo ranka braižančių gudročių) su dar nespėjusiomis ataušti Black Lives Matter kovomis, pabrėžiančiomis pačią priespauda grįstą policijos prigimtį. Baltarusijos padėtis apeliuoja į patį valstybės valdymo režimą, tačiau nuo rasizmo problematikos izoliuotas policijos smurto vaizdinys tuo vis vien nutiesia grandinę ir iki Rytų Europos, o čia valstybinės represijos savąsias sąsajas randa ir kalbant apie Lenkijos LGBTQ+ bendruomenę, patiriančią panašų struktūrinį smurtą.

Todėl galbūt posovietinėse Rytų Europos šalyse šiuo pagrindu, kaip bendrais ir atpažįstamais neramumų telkiniais, atsiras daugiau solidarumo – rugpjūčio 12 d. Vilniuje, prie Lenkijos ambasados, jau spėjo įvykti minėtajai bėdai skirta akcija. Visgi, Baltarusijos kontekste, agresyvūs „angelų sargų“ veiksmai kyla dėl tiesioginės grėsmės (prie kurios prisideda užsienio spaudimas per žiniasklaidą) pačiam tvarkos, kaip politinio režimo, išlikimui. Šiuo atveju visa galima protestuotojų (kaip, ypač pažymėtina, darbininkų) emancipacija suredukuojama iki reagavimo į valstybės aparato gynybą – ir, kol kas, deja, ne daugiau. Be abejonės, Lukašenka tokia metodika (kaip ir šioje eroje juokingai neefektyviu interneto ryšio atjungimu) gina savo, kaip vadovo / lyderio, statusą, ir ilgainiui tampa vis aiškiau, kad pastarieji protestai yra rimto (jei ne paties rimčiausio iki šiol) plyšio režimo audinyje atvėrimas. Belieka tikėtis, kad šioji atvertis, jei pagrindinė figūra bus pašalinta, sukurs veikimo terpę, nepriminsiančią psichoanalitiko Jacques’o Lacano ištarmės apie 1968 m. Prancūzijos įvykius, esą protestuotojai tenori naujo šeimininko. Nes sykiais susidaro įspūdis, kad tiks bet kas, svarbu ne Lukašenka.

Streiko vaidmuo ir globalizacijos nagai

Tebestoviniuojant palaikymo mitinge, be visų atitinkamų vardų ir veidų linksniavimo, erzino begalinė koncentracija į būtent paviršinę politinę sferą – tarsi Lukašenkos epochos pabaiga savaiminiu ypu išspręs šalies negandas. O kaip Baltarusijos ekonominė gerovė? Darbo žmonių ateitis? Ar kylantys streikai (kurie labai jau anksti krikštijami visuotiniais) virs rimta ir savarankiška derybine galia bei sukurs saugesnę visuomenę, ar taps tik pereinamuoju būdu destabilizuoti padėtį tam, kad šalis, dėka viso šoko estafetę perėmus postlukašenkinei jėgai, būtų nuvesta steroidinio neoliberalizmo keliu su visu katastrofiniu paketu? Ar tai – tikrai tie konfliktiniai svertai, padėsiantys Baltarusijos dirbantiesiems? Labai norėtųsi, kad streikas taptų masiškai organizuota ir tęstinumą įgyjančia priemone, ne tik įgalinančia ir sustiprinančia darbo klasę, bet ir įkvepiančią kitus regionus (pavyzdžiui, mūsų), o ne laikinu impulsu ir trapiai vienpusišku projektu, skirtu tik pažaboti šias momentines aplinkybes, kuo, tikėtina, netrukus pasinaudos kitokios Baltarusijos projektas.

Šitaip šis itin sveik(intin)as ir reikalingas visuomenės įniršis (net jei ir kylantis iš Naujumo poreikio) taps kažką sukursiančia kolektyvine jėga, nenumalšinta privatizacijų ir visuotinio lankstumo tironijos įvedimo. Baltarusija, kalbant apie Rytų Europą, vis dar yra tarytum įkyri rakštis, niežas arba neuždėta varnelė bendrame „didelio kaimo“ neoliberalizmo projekte – pavyzdžiui, neminint „valstybinio kapitalizmo“ užkardų globalizacijai, tinkama iliustracija yra tai, kad įvažiavimui reikia vizos, o prekinis transportas suformuoja milžiniškas eiles (ne kartą pavyko suskaičiuoti triženkles sunkvežimių virtines) pasienio ruožuose, kuriuose, kalbant apie galimybę kažką vežtis, galioja daugybė apribojimų ir draudimų. Galiausiai, ši valstybė (ypač liberalų, kol konservatoriams veikiausiai akis dumia šansas „tautos suverenitetui“) matoma kaip galimybė atverti naujas rinkas ir, paprastai tariant, išnaudoti plotą plėtrai, valstybę paverčiant neoliberaliu reguliaciniu kūnu, o ne atstovaujančiuoju ir perskirstomuoju. O dar nereikia pamiršti, kad šalimais yra Rusijos ranka ir visos painios geopolitinės bei išteklių strategijos, savaip koreguojančios scenarijų.

Kryžkelės – ar pasirengti nusivilti?

Išsipildžius tokiam nelabam siužetui, vietos gyventojai ir jų liejamas kraujas yra itin lengvai pamirštamas, nustumiamas šonan, o visa „pareiga“ atsikratoma, prieš tai, aišku, ja pasinaudojus – baltarusių kova pavojingai svyruoja kaip priemonė pakeisti režimą ne daugumos naudai, ypač jei bus galutinai išardyti tie sąlyginai ligtol egzistavę socialiniai saugikliai, kuriuos tuomet pakeis ‘dinamiški’ darbo santykiai ir gilėjanti nelygybė. Todėl geriausia priežastis palaikyti dabartinius protestus – viltis, kad didžiajai Baltarusijos visuomenės daliai bus sukurtos sąlygos gyventi geriau ne tik politine prasme (su galimybe rinktis, kad ir ką tai beduotų – nors, tarkime, Nausėdos vs. Šimonytės lygmens pasirinkimas yra žeminantis), bet ir ekonomine. Tam reikia, kad protestai bei susirėmimai turėtų kolektyviai artikuliuojamą ir konkrečią išeigą, kuri neapsiribotų tik gyvenimu be Lukašenkos, jei šis bus priverstas paklausyti skanduojamo „уходи!“ [„išeik!“ – vert. iš rusų k.] – už jį visad gali būti blogiau, net jei po to ir vyks laisvi (?) rinkimai, veikiausiai būsiantys naudingi tik valdantiesiems ir privatiems interesams.

Išvada – būtina skubiai atkurti istorinę Litbelo respubliką. Ne, juokai juokais, bet, Lukašenka yra konkretus (gal netgi pernelyg konkretus, žinant tokių suiručių metų kylančių socialinių dinamikų sudėtingumą) veidas bei vardas. Tam, kad jį pakeistų kažkas veikiantis, reikia dar konkretesnių veiksmų: nesitelkti vien tik į asmenybes (ne Lukašenka yra archnemesis, o pernelyg didelis ir žalingas atotrūkis tarp valstybės ir liaudies interesų), o prisiminti ir dirbančiųjų sluoksnius, kurie, stebint kylančias nuotaikas šalies pramonėje, tampa protestų varomąja jėga – arba vienintele garantija, kad kažkas apskritai (į)vyks. Todėl šioje situacijoje prasmingiausia pasisakyti už materialią laisvę baltarusiams, o ne laisvę „atnaujintai“ tautinei valstybei su užvestomis neoliberalizmo turbinomis. Kol nuo retorinės žaismės šūkiais, istorinių vėliavų plaikstymosi, nacionalistinių lozungų ir grotažymių superaktyvizmo nebus pereita prie ekonominės kaitos praktikų ir už matomiausio politinio lauko visuomet esančio klasinės visuomenės būvio, tol ir toliau, vėl ir vėl, turėsime revoliuciją be revoliucijos.

Foto:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *