
Pykčio džinas degtinės dėžutėje
– O davai nusibraukiam ir sau, ir teismams apskritai dar ir tą reitingą, kiek jo ten belikę, – tarė Vilniaus apygardos teismas.
– Kaip fainiai, aš irgi noriu! – atitarė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
– O davai nusibraukiam ir sau, ir teismams apskritai dar ir tą reitingą, kiek jo ten belikę, – tarė Vilniaus apygardos teismas.
– Kaip fainiai, aš irgi noriu! – atitarė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?
Kazachstanas iš tiesų sukūrė žaliavų gavyba pagrįsto kapitalizmo modelį. Valstybės gyventojai susiduria su daugybe socialinių problemų, egzistuoja didžiulė socialinė stratifikacija. „Vidurinioji klasė“ sugriauta, realios ekonomikos sektorius sunaikintas. Dėl didelių korupcijos mastų BVP pasiskirstęs itin netolygiai. Neoliberalios reformos visiškai panaikino socialinę apsaugą. Labiausiai tikėtina, kad transnacionalinių korporacijų atstovai paskaičiavo, jog naftos verslų išlaikymui reikia 5 milijonų žmonių, todėl visa daugiau nei 18 milijonų siekianti Kazachstano populiacija yra tiesiog per didelė. Dėl šių priežasčių dabar vykstantys protestai daugeliu atžvilgių yra antikolonijiniai.
ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Šie parlamento rinkimai Vokietijoje žymi 16 metų trukusio Angelos Merkel valdymo pabaigą. Yanis Varoufakis tinklalapiui „Jacobin“ rašo apie tai, kaip ji tapo dominuojančia taikos meto lydere Europoje – pačios Europos sąskaita.
Miesto bendrojo plano pakeitimuose numatomas milžiniškas sunkvežimių skaičiaus išaugimas – per parą virš 12 tūkst. vilkikų judės trimis pagrindinėmis miesto gatvėmis, vieną iš kurių dar tik planuojama statyti. Taigi, šio plano tvirtinimas neatsižvelgia į nuolatinius gyventojų skundus dėl oro ir garso taršos. Pati miesto savivaldybė pripažįsta, jog dėl uosto ir transporto taršos Klaipėda yra užterščiausias miestas Lietuvoje, čia fiksuojamas didžiausias sergamumas ir trumpiausia gyvenimo trukmė.
Kaip tuomet kritikuoti korumpuotus politikus ir visokius marginalus, gyvenančius iš pataikavimo tam tikrose visuomenės grupėse klestinčioms autoritarinėms, homofobinėms ir antidemokratinėms nuotaikoms? Pirmiausia kalbėti ne sausa faktų kalba, o aršiai ginti savo vertybines pozicijas, parodant, kad demokratinės, išties liberalios ir kairiosios vertybės yra geresnės nei autoritarizmas, neapykanta kitokiems ar tradicionalizmas.
Popiežiui skelbiant, kad „šiuolaikinis Bažnyčios iškrypimas – klerikalizmas“, didelė atsakomybė tenka Lietuvos katalikų bažnyčiai. Ar ji pripažins valstybės vaidmenį integruojant įvairius požiūrius ir kuriant taiką visuomenėje? Ar vienašališkai sieks, jog jos principai būtų privalomi visai visuomenei, taip duodama peno fašistuojančioms ekstremistinėms grupuotėms?
Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.