Nors protestai viešai pristatomi kaip kova už demokratines vertybes ir kūrybinės bendruomenės autonomiją, juose galima įžvelgti platesnį reiškinį – kultūros, kaip valstybės ideologinės struktūros, savireguliaciją. Šiame tekste kultūra suprantama ne kaip neutrali sritis, bet kaip ideologinis mechanizmas, kuris padeda palaikyti valstybės ir kapitalo galios tvarką, tuo pačiu kurdamas savo pačios autonomijos iliuziją.
Remiantis Louis Althusserio ideologinių aparatų samprata, kultūra šiame kontekste veikia kaip ideologinis aparatas: ji suteikia valstybės valdžiai moralinį, estetinį ir simbolinį legitimumą.
Kultūros ministerija yra valstybės aparato dalis, todėl jos funkcija – ne užtikrinti kūrybos laisvę, o reguliuoti simbolinį lauką, kuriame nustatoma, kas yra „kultūra“. Šis reguliavimas vyksta ne per tiesioginę cenzūrą, o per struktūras, kurios formuoja estetinį ir politinį matomumą: finansavimo mechanizmus, projektinius vertinimus, konkursinius kriterijus, ekspertų tarybas. Ši reguliacija dažnai suvokiama kaip neutralus profesionalumo principas, tačiau tokiu būdu kultūra tampa valstybės ideologinio aparato forma, kuri ne tiek riboja, kiek struktūruoja subjekto santykį su tikrove – leidžia jam „laisvai“ identifikuotis su egzistuojančia tvarka.
Taigi, kultūra tampa tarpine zona tarp valstybės valdžios ir pilietinės visuomenės – vieta, kur politinė galia įgauna civilizuotą, „žmogišką“ pavidalą. Kai valstybės valdžia siekia išlaikyti moralinį legitimumą, kultūros institucijos veikia kaip jos simbolinės moralės garantas. Štai kodėl bet koks politinis pokytis, paliečiantis Kultūros ministeriją, suvokiamas kaip grėsmė ne tik instituciniam stabilumui, bet ir pačiai simbolinei tvarkai. Peticijos tekstas šį nerimą artikuliuoja labai aiškiai: jis gina „profesionalumą“, „kompetenciją“ ir „nešališkumą“ – sąvokas, kurios iš esmės nurodo ne į kultūros turinį, o į jos institucinio veikimo formą. Tokiu būdu kultūros laukas ne tik priešinasi konkrečiai politinei jėgai, bet ir gina savo pačios poziciją valstybės galios struktūroje.
Šią įtampą galima apibūdinti kaip kultūros moralinį lojalumą – vidinį poreikį išlaikyti savo funkciją valstybės simbolinėje tvarkoje. Kultūros laukas ne tiek siekia išsivaduoti iš valdžios struktūrų, kiek nori išlikti jų viduje kaip „sąžinės“ balsas, kuris pataiso, bet ne neigia. Tokia pozicija leidžia išlaikyti prestižą, tačiau kartu paverčia kultūrą tam tikru valstybės simboliniu filtru, per kurį moralizuojama politinė tikrovė. Kai valstybės valdžia pasitelkia kultūrą kaip įvaizdžio mechanizmą, ši atsilygina mainais – įgydama iš jos stabilumo, infrastruktūros ir finansinės paramos. Tai galima laikyti ideologiniais mainais, kurie leidžia kultūrai išlaikyti savo regimą autonomiją, kartu išliekančią priklausomą nuo galios reprodukcijos.
Kultūros institucijų veikimo logika šiandien Lietuvoje glaudžiai susijusi su kapitalo cirkuliacija. Projektinis finansavimas, kūrybinių industrijų modeliai ir ES programos transformavo kūrybą į administruojamą procesą, kur meninė vertė nustatoma pagal produktyvumo, matomumo ir reprezentacijos kriterijus. Tokia tvarka formuoja specifinę ideologinę laikyseną – tikėjimą, kad kultūros tikslas yra viešoji nauda, įvaizdis, komunikacija, o ne savo egzistavimo materialių sąlygų perklausimas. Menininkas tampa ne tiek autonomiškas kūrėjas, kiek valstybės simbolinės ekonomikos dalyvis, įtrauktas į vertės gamybos grandinę.
Mark Fisher šį reiškinį vadino „kapitalistiniu realizmu“ – būsena, kurioje net įsivaizduoti alternatyvą kapitalizmui tampa neįmanoma. Lietuvos kultūros sektorius, net kai kritikuoja valdžią, lieka priklausomas nuo projektinių ekonomikos mechanizmų ir vertės gamybos logikos. Kūrėjai kovoja dėl ministerijos „kompetencijos“, tačiau nekelia klausimo, kodėl pati kūryba turi būti administruojama biurokratiniu, produktyvumo principu. Kritika nukreipta į paviršinį valdžios pasiskirstymą, o ne į patį kultūros ekonominį bei ideologinį pagrindą. Toks protestas tampa tuo, ką galima apibūdinti kaip „kontroliuojamą krizę“ – būtinu sistemos savireguliacijos elementu, leidžiančiu jai regeneruotis ir prisitaikyti.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Jei norite ir galite prisidėti:
Ačiū!
Kitaip tariant, konfliktas tarp kultūros bendruomenės ir „Nemuno aušros“ nėra alternatyvių sistemų susidūrimas. Tai dviejų ideologinių režimų – dešiniojo populizmo ir neoliberalaus technokratizmo – susidūrimas tame pačiame valstybės aparate. Vienas siekia tiesioginės kontrolės, kitas – išlaikyti kontrolę per „kompetencijos“ ir „autonomijos“ kalbą. Abiem atvejais kultūra išlieka valdymo objektu, o ne nepriklausomu socialiniu lauku. Ši situacija išryškina, kad kultūros autonomija Lietuvoje egzistuoja tik kaip retorinis konstruktas, suteikiantis pačios valstybės galiai moralinio legitimumo formą.
Protestų kontekste ši ideologinė logika išryškėjo ypač aiškiai. Peticija, siekdama apginti kultūros ministeriją nuo „politinio išmainymo“, faktiškai artikuliavo, kad kultūra turi būti apolitiška, bet kartu išlikti valstybės struktūros dalimi. Tačiau toks „apolitiškumo“ reikalavimas savaime yra politiškai angažuotas — tai instrumentas, kuriuo kultūra legitimuoja kontrolės mechanizmus. Kitaip tariant, kultūros bendruomenė kalba valstybės kalba net tada, kai deklaruoja nepriklausomybę. Tai, kad ši kalba remiasi „kompetencijos“ ir „nešališkumo“ kategorijomis, rodo, jog kultūros laukas identifikuojasi su technokratinės valdžios logika, o ne su politine laisve. Kultūra čia funkcionuoja kaip „minkštoji galia“ – ji ne tik reprezentuoja valstybę, bet ir gamina emocinį, simbolinį ryšį su ja. Kai šis ryšys ima silpti, kai iškyla grėsmė ideologiniam stabilumui, kultūra mobilizuojama kaip stabilizuojantis faktorius. Todėl protestas, kuris formaliai nukreiptas prieš valdžios sprendimus, transformuojasi į ritualinį lojalumo atnaujinimą ideologinei tvarkai.
Taip pat svarbu paminėti, kad šiuos protestus mobilizavo ne vien vidinė kultūros logika, bet ir išoriniai geopolitiniai naratyvai. Viešojoje erdvėje buvo plačiai išnaudotas „prorusiškumo“ diskursas: „Nemuno aušros“ ministras buvo kaltinamas nukabinęs Ukrainos vėliavą, vengęs aiškaus atsakymo dėl Krymo priklausomybės Ukrainai. Tokie įvykiai tapo moralinio pasipiktinimo katalizatoriumi, kuris leido protestams įgyti ne tik institucinio, bet ir geopolitinio teisingumo pobūdį. Taip kultūros laukas tampa manipuliacine politinės dienotvarkės erdve, kur nacionalinės tapatybės, moralinės vertybės ir lojalumo klausimai pasitelkiami mobilizuoti emocinį solidarumą.
Kultūros lauko protestai taip pat atskleidžia ir „demokratijos fasado“ logiką: kai į kultūros ministro postą skiriamas žmogus, kurio biografija ar įvaizdis visiškai nedera su „kultūros“ simboliniu kapitalu, fasadas suyra ir išlenda realybė: kad postai skirstomi pagal partinius interesus, nepotizmą ir galios tinklus. Sekant Slavojaus Žižeko įžvalgomis apie cinizmo struktūrą, sistema toleruoja akivaizdų cinizmą („visi žino, kad postai dalijami pagal partines derybas“), bet ji griūva, kai cinizmas tampa tiesiogiai matomas. Protestai yra reakcija ne į patį nepotizmą (nes jis visada egzistuoja), o į tai, kad jis nebeslepiamas, t. y. nebesuteikiama fasadinė, priimtina reprezentacija. Politinė sistema funkcionuoja tol, kol jos cinizmas lieka užmaskuotas; kai jis tampa matomas, įsijungia moralinio sukrėtimo mechanizmas. Kitaip tariant, kultūros bendruomenė mobilizuojasi ne tiek ginti demokratijos principų, kiek saugoti demokratijos fasadą.
Šią dinamiką išryškina ir kontrastas su Lauryno Kasčiūno figūra. Nors šis politikas sistemingai formuoja kraštutinei dešinei būdingą nacionalinio saugumo diskursą – remdamasis „nelojalių piliečių“ retorika, konstitucijos ribų ignoravimu ir valstybės vardu vykdoma moraline segregacija – kultūros laukas į tai nereaguoja taip pat jautriai. Tai rodo, kad viešasis pasipiktinimas kyla ne pagal realias galios grėsmes, o pagal simbolinės reprezentacijos sutrikimus.
Ši disproporcija išryškina paradoksą: kultūra dažnai ne kritikuoja valdžią, o atlieka jos moralinio legitimumo atnaujinimo funkciją. Ji tampa vieta, kurioje ideologiniai konfliktai performuojami estetine forma, taip išsaugant sistemos stabilumą.
Tad šiuolaikinė kultūra, net protestuodama, lieka įstrigusi tarp dviejų logikų – kapitalistinės gamybos ir valstybinės reprezentacijos. Viena reikalauja kūrybos efektyvumo, kita – nacionalinės vertės. Abi kartu uždaro kultūrą į produktyvumo ir lojalumo ciklą. Tai, ką galima vadinti „kritine“ kultūra, tampa kontroliuojama iš vidaus: ji leidžiama tol, kol išlieka atpažįstama, kol netrikdo ekonominės ir simbolinės tvarkos.
Vis dėlto šis uždarumas nėra absoliutus. Net jei protestų politinis poveikis ribotas, jie atveria momentinę savirefleksijos erdvę, kurioje ima aiškėti, jog „kultūra“ nėra vien estetinių vertybių ar nacionalinės tapatybės sritis, bet materialiai įsišaknijusi ideologinė struktūra. Tokią akimirką galima laikyti dialektine – ji ne tiek sukelia pokytį, kiek atveria galimybę jį mąstyti. Ši akimirka leidžia klausti: ar įmanoma kultūra, kuri nebūtų lojali nei valstybės, nei rinkos logikai? Ar gali egzistuoti kultūrinė praktika, kuri nesiekia įvaizdžio, reprezentacijos, produktyvumo?
Tad kultūros laukas galėtų iš šios įtampos išsivaduoti ne per „neutralumą“ ar „objektyvumą“, bet per radikalią savikritiką, kuri pripažintų savo neįmanomumą – t. y. savo priklausomybę nuo tų pačių mechanizmų, kuriuos kritikuoja. Tik tokia pozicija leidžia kalbėti apie realų autonomijos gestą, ne kaip apie institucinio stabilumo ženklą, bet kaip apie ideologinės tvarkos sutrikdymą.
Todėl tikroji kultūros emancipacija neprasideda tada, kai viena partija pakeičia kitą, ar kai ministerijos postas atitenka „kompetentingesnėms rankoms“. Ji prasideda tada, kai kultūros laukas atpažįsta savo paties ideologinę prigimtį, kai pripažįsta, kad jos „laisvė“ dažnai tėra struktūrinės priklausomybės forma. Tik tada kultūra gali veikti ne kaip valstybės ar kapitalo moralinis priedas, bet kaip erdvė, kurioje galios struktūros tampa matomos ir diskutuotinos. Tokia kultūra ne tiek legitimizuoja, kiek išardo. Ir būtent tame slypi jos politinė galia: gebėjimas ne atstovauti visuomenei, o priversti ją iš naujo mąstyti savo santykį su valdžia, valstybe ir pačia galios forma.
Viršelio nuotrauka: Eglė Činikė
Įdomus, giliau „pasikapstantis” kultūros lauke,filosofinės pakraipos straipsnis.Ačiū už mintis ir pamąstymus verčiančius giliau pamatyti kultūros lauko dualizmą.
Sveiki, įdomus tekstas, nors, vien ideologinių struktūrų ir dialektikų proteste ir kultūroje gerokai daugiau nei pateikta. Tikiuos @Eglė Činikė pasieks komentaras. Keli pastebėjimai ir gražinu kritikos atgal. Kol kas iš GPB tai tik pirmasis tekstas (podcastas man buvo stipresnis) tikiuosi jų bus daugiau, nes manau, kad jūsų dalyvavimas platesniuose diskursuose vertingas, ypač šiame. (update, berašant matau kažką dar išleidot, puiku!)
Teksto distancija nuo pačio protesto didelė, protestas itin materialus, o tekste apsiribojama idealoginiu ir tik vienu aspektu. Autorės pateikta dialektika deskriptyvi, nors gale justi nuoroda ir į normatyvumą. O protestas stipriai normatyvus, laikau tai būtinu atliepti aspektu, todėl jūsų normatyvumo indikaciją priimu rimtai.
Analizėje kritikuojamas kultūros lauko, sektoriaus priklausymas valstybės politinės galios struktūroms, laiku, kai šioks toks pavojus šią galią prarasti dar opresyvesnėms autoritarinėms valdžios galios struktūroms aiškiai justi. Jūs ir pati išsakote tai per Lauryno Kasčiūno asmenį, o nepamirškim ir Putino režimo, kuris išleido alternatyvią Lietuvos istoriją. Todėl verta užklausti, ar dabartinė žmonių Lietuvoje padėtis, gali pagerėti apsiribojant valstybinės galios struktūrų kritika?
Manau ne, tai reikalinga, bet tik to niekaip neužtenka, ir jai tai pateikiama tuo apsiribojant, tai labiau žalinga, nes justi kaip apatiška, ciniška kritika, kelianti nesusikalbėjimo ir nevilties su kairiaisiai jausmą.
Manau tokios pozicijos distancija, šioje situacijoje (kurią matau, kaip ganėtinai įsitraukęs, ypač iki spalio 5d., dalyvis) yra tolima laisvės apskritai ir laisvės kultūroje siekiui.
Skaitant, savaime kyla bandymas pritaikyti pateikiamą teorinę dialektiką tam kas vyksta gatvėje, medijose ir socialinėse medijose. O vyksta tam tikra dialektika tarp „kultūros protesto” ir „Nemuno Aušros politinės kultūros” – tai matyti šių visuomenės grupių susidūrimu, kultūros ministerijos institucijoje. Pagal jūsų analizę atrodo, kad politinio išmainymo veiksmas, atiduodant kultūros ministeriją Remigijaus Žemaitaičio valdžion, autorės laikomas, kaip kontratechnokratinis (koks jis galbūt būtų, nes NA būtų kaip reikiant apardę įsigaliojusį aparatą savo techninės kompetencijos trūkumu/kitoniškumu. Bet – čia man sunku patikėti jumis – dar ir skatinantis kultūros politinę laisvę!
Kadangi defakto protesto dialektika yra „valstybinės galios kultūros sektorius vs anti-establishment’inis jos ardymas Nemuno Aušros įsigalėjimu”, tai jūsų pateikta analizė sudaro įspūdį, kad implikuojate, kad politinės laisvės kultūros sektoriuje kūrimas būtent ir yra Nemuno Aušros įsigalėjimas kultūros ministerijoje!
Tai klaidinantis mąstymas. Nors ardymas ir išlaisvina nuo įsigalėjusios struktūros, jų kuriama struktūra (yra nemažai pagrindo manyti) būtų dar didesnės opresijos, cenzūros ir tiesiogiai dar labiau struktūrinanti, įtvirtinanti valstybinę galią kultūros sektoriuje. Tai ir būtų daroma pačiu tuo sektoriumi – per ministerijos valdymą būtų vykdoma moralinė kitokios (sakykim Žemaitaitiškos) valstybinės politinės galios simbolinė legitimizacija visoje Lietuvoje. Tai, ką jūs pateikiate, kaip jau esantį kritikuotiną struktūravimą, kultūros protestas mato kaip gresiantį daug didesniu opresijos laipsniu. O jūs, apsiribodami šiuo tekstu, subtiliai kritikuojate tuos, kurie būtent ir bando apsaugoti save ir jus nuo didesnio laipsnio to, ką jūs ir kritikuojate! Negatyvumas jūsų pozicijos ima viršų tiek, kad paneigia jus pačius.
Bendresnės įtampos dėl to, kad LSDP valdžioje ir vykdo geros politikos, o protestas savaime pasigavo ir opozicinius naratyvus ir emociją yra jau kita problema reikalaujanti visai kitokios analizės ir veiksmų. Jusiške analize apsiribojant šaunama žiauriai pro šalį – tiesiogine prasme – kažkur labai toli, distancijoje, kitoje šalyje čia šovėte.
NA įsigalėjimas iššauktų kultūros bendruomenės jau tikrą – autonomišką – kūrybą ir nepriklausomos savivokos stiprėjimą. Bet čia tas pats, kas sakyti, kad karas gerai, nes sujudina taikos kūrimą, tad reikia leisti gyvenimo turbuliancijoms ir skausmui vykti, liekant stebėjime, nes juk, kažkada pagerės – palestiniečių genocidas iššauks Izraelio režimo išardymą. Taip, bet ar genocidą dėl to laikytumėt siektinu ar tik iš distancijos analištiškai stebėtinu dalyku?
Suprantu, kad galbūt šios dialektikos prasilenkia – jūs kalbate apie kitą – ir neturite tokios analogijos, kokią darau aš, omenyje. Tačiau tokia analogija savaime kyla skaitant, nes jūs juk reaguojate į protestą Lietuvoje. Protestą su savo specifika, materialumu įtampomis, naratyvais, diskursais. Jei mano toks sugretinimas nėra teisingas, tai tik noriu parodyti, kiek toli jūs esate nuo materialių ir kitų ideologinių procesų proteste.
Tekstu esate tiek toli, kad neprisiimate atsakomybės atliepti esminę, daugybės žmonių patirtyje vykstančią priešpriešą, bendresniame lygmenyje vykstančią kaip itin konfliktiška dialektika – establishment vs anti-establishment, kuris ateina stipriai destrukyviai ir itin minimaliai konstruktyviai. Jei GPB pretenduotų valdyti kultūros ministeriją su kritine kultūros ir kitų visuomenės grupių emancipacijos programa, manau kultūros bendruomenė nebūtų sukilus, nes būtų bent jau kažkokios laisvės konstravimo realistiškumas. Su NA taip nėra.
Toliau, teigiate, kad „protestai yra reakcija ne į patį nepotizmą (nes jis visada egzistuoja), o į tai, kad jis nebeslepiamas, t. y. nebesuteikiama fasadinė, priimtina reprezentacija”. Na, to kažkiek yra, bet Žižeko dialektika nekalba, kad matyt (reiktų mokslinių tyrimų), cinizmas ir nepotizmas politikoje tampa matomas būtent tuomet, kai jo padaugėja tiek, kad nebeišeina paslėpti, suvaldyti. Protesto galimos priežastys neapsiriboja priešybe – „protestas yra prieš patį cinizmą” vs „protestas yra tik prieš cinizmo matomumą, įvaizdį”. Protestas yra prieš patį cinizmą, kurio dabar jau tiek daug, kad jis tampa matomas, nes veržiasi net pro kontroliuojamą jo politinį slėpimą – kultūringą įvaizdį – įvaizdžio formavimas nebeatlaiko giluminės materijos. Dėl to ir išvada jūsų pateikta klaidina, nes iš tiesų, kultūros bendruomenė mobilizavosi ginti demokratijos principų. Šie tiek pažeidinėjami, kad net demokratijos fasadas nebeatlaiko (kuris taip pat ginamas). Žemaitaičio valdoma kultūros ministerija būtų realios galios grėsmė, ne tik simbolinės reprezentacijos sutrikimas. Protestuojančių pasipiktinimas kyla būtent iš tos realios galios grėsmės baimės, kartu, taip, išsakomas ir pasipiktinimas simbolikos sutrikimu. Pasitikrinkite argumentus ir išvadas, tiesmukai interpretuojate. Suprantu liniją, bet tiesiog, pernelyg ribota analizė, o konfliktas rimtas ir užsitęs.
Paskutiniam argumentui, teksto pozicijos distanciją ir nesusikalbėjimo bei priešiškumo protestui laipsnį iliustruosiu paskutine autorės straipsnio žinute, kalbančią normatyviai, kokia galėtų būti išlaisvinanti kultūra ir kokia, kaip įtariu, norėtumėt, kad labiau būtų Lietuvos kultūros bendruomenė, sektorius ir protestas. Tačiau! žinutėje pakeičiu abstraktų aptariamą objektą į – „Nemuno aušra” – kad parodyt, kaip protestui gali girdėtis jūsų pozicija:
„Nemuno Aušros kultūra ne tiek legitimizuoja, kiek išardo. Ir būtent tame slypi jos politinė galia: gebėjimas ne atstovauti visuomenei, o priversti ją iš naujo mąstyti savo santykį su valdžia, valstybe ir pačia galios forma.”
Būtent! būtent taip protestas ir mato Nemuno Aušrą, kaip ardančią kultūrą jėgą verčiančią permąstyti dalykus. Bet juk tai galima padaryti be antisemitizmo, įžeidinėjimų, elgimosi savo valstybėje, kaip priešo teritorijoje ir raginimų naikinti konstitucinį teismą. Man sunku patikėti, kad jūs linkite, kad tokia kultūra kultūros sektoriuje suklestėtų dėl jo ardomosios jėgos prievartos teikiamos galimybės kurti kažką geresnio.
Ir bendriau, grėsmė anti-establishmento įsigalėjime, yra būtent dėl establishmento (kartu ir akademinio) ciniško, skeptiško, o labiausiai – kritiško, nusisukimo nuo galios pozityvumo. Galios, kuri įgalina veikti ne tik opresyviai, bet ir atveriančiai, įgalinančiai. Kritinė mokykla, buvo reikalinga ir naudinga prieš kelis dešimtmečius ypač. Dabar, nors vis dar naudinga, jos nepakanka. Ir jūs kaip kairieji, leisdami straipsnį apie kultūros protestą (kol kas vienintelį) galite padaryti daugiau nei tik pateikti opresyvios galios valstybės kultūros sektoriuje dekonstrukciją. Jūsų reikia daugiau. Pvz. kažkokių pasiūlymų ko reiktų protestui jūsų nuomone.
Galios nuvertinimas kartu kelia impotenciją, o jūs juk neimpotentai. Nacionaliniai sentimentai puolimo grėsmės ir migracijos varginimo kontekste, Lietuvoje, plinta. Bendrai, tekstas, ir dėl to GPB pozicija kol kas atrodo, kaip bohemiškas, savo intelektu patenkintas stebėjimas iš balkono tų, kurie prospekte, gatvėje stoja prieš išstatytus tankus ir ginkluotus karius (atleiskit hiperbolę). Kairieji kviečiami labiau pasistengti, būti arčiau kultūros protesto, kad ir tik ideologiškai ir tik kontrapoziciškai, bet bent jau taikliau, arčiau, su daugiau įsitraukimo.