Prognozės – reikalas rimtas, bet ne todėl, kad jos išsipildo arba ne. Rimtas reikalas jos todėl, kad jos mums šiame neramiame, liūdname ir netikėtame pasaulyje leidžia nusiraminti, pasidžiaugti ir pasiruošti staigmenoms. Tad kviečiu pažaisti kartu su manimi: kaip seksis Lietuvai 2026-aisiais?
Socialdemokratų ketinimai sudaryti gerokai lengvesnes visuomeninio transliuotojo generalinės direktorės atleidimo sąlygas sukėlė tikrą šitstormą – pirmą kartą Lietuvos istorijoje žurnalistai ne tik rašo apie protestus, bet ir didesnė dalis žurnalistų bendruomenės dalis aktyviai dalyvauja protestų organizavime. Panašu, jog įtampa dėl LRT greitu metu tik didės, todėl pats metas apžvelgti, ko siekia socialdemokratai ir dėl ko pyksta žurnalistai.
Jau daugiau nei pusę metų vykstant įvairiems protestams ir pasipriešinimo akcijoms prieš esamą NA-LSDP koaliciją, jaučiuosi lyg įstrigęs tarp dviejų fronto linijų. Sekdamas viešąjį diskursą bei batalijas tarp dešiniųjų ir kairiųjų apie kultūros protestus, dažniausiai sutinku būtent su kairiųjų argumentais ir vertinimu. Ir vis dėl to praktikoje stoviu toje pačioje barikadų pusėje kaip P. Gritėnas, o ne A. Bielskis.
Tokį tekstą tikriausiai dera pradėti „tikėjimo išpažinimu“. Nesu didelis šio žanro, kad ir koks senas ir garbus jis bebūtų, gerbėjas, bet šįkart gal visai verta. Jei bent pora žmonių nenumos ranka ir paskaitys toliau nei antraštė, tai ir bus verta. O ištikimoms skaitytojoms ir skaitytojams bus truputį perteklinės informacijos.
Lietuvos kultūros bendruomenės pasirašyta peticija „Prieš LR Kultūros ministerijos politinį išmainymą“ ir ją sekę protestai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip kova už kultūros autonomiją, demokratines vertybes ir profesionalumo principus. Tačiau šis įvykis atveria gilesnį klausimą nei konkretus ministerijos paskirstymo ginčas: ką iš tikrųjų reiškia „kultūra“ valstybėje, kurioje jos institucinis egzistavimas glaudžiai susijęs su politine valdžia, ekonomine galia ir simboline tvarka?
Analizė remiasi kritinės teorijos ir ideologijos analizės prieiga, siekiant parodyti, kaip kultūros autonomijos diskursas funkcionuoja kaip valstybės moralinio legitimumo mechanizmas.
Arba: kas vienam – persiunčiamasis žetonas, kitam gali būti tikras deimančiukas
Kai tik pagaliau baigsis XX Vyriausybės formavimo procesas, Inga Ruginienė turės kaip reikalas kibti į darbus ir imtis vykdyti Vyriausybės, partijos ir koalicijos programą. Žinoma, darbas jau ir dabar vyksta, ir tikriausiai net intensyvesnis, nei politinės ramybės laikotarpiais. Vien Nausėdos ir Žemaitaičio dvikova kiek papildomo darbo sukuria!
Truputį paprotmūšiaukime: aš jums užduosiu kelis klausimus, o jūs į juos atsakykite kaip įmanoma greičiau, per daug negalvoję ir negūglinę. Jei greitai nesugalvojate – nieko tokio, taip ir pasakykit sau – nu nežinau.
Suinteresuoti piliečiai net du kartus susirinko dešimt minučių patylėti piktindamiesi sudaryta naująja koalicija. Tik kyla klausimas, kur gi jie buvo paskutinius ketverius metus – kas juos taip sujaudino, kad jie nusprendė mesti klaviatūrą į šalį ir šaltoką naktį vilktis link Seimo?
