Tačiau D. Utkino fašizmas nėra paremtas vien tik Trečiojo reicho ideologija ar Hitlerio „Mano kova“. Anot tyrėjų Deniso Brylovo ir Tetianos Kalenychenko, kurie rašė apie Wagnerio veiklą ir ideologiją, Utkiną jo bendražygiai apibūdna ne tik kaip neonacį, ant kurio kūno daugybė tatuiruočių su Trečiojo reicho ereliu, svastikomis, žaibais bei kitais nacizmo simboliais, bet ir kaip rodnoverą – rusų neopagonybės išpažinėją.
Šią knygą perskaityti svarbu tam, kad galėtume apmąstyti savo pačių ribotumą, užuot ieškojus pasiteisinimų apsistatyti fizinėmis sienomis, kurios žeidžia labiau negu saugo. Smurto, prievartos ir rasizmo akivaizdoje kritinis mąstymas apie sienas kaip socialinius konstruktus – svarbus žingsnis etiškesnės bendruomenės kūrimo link.
Nuo užplūdusio tautos gynimo vajaus kentės ne tik atvykėliai, bet ir mes – spygliuotos vielos, automatai, kariniai bokšteliai ir koncentracijos stovyklos kainuoja žymiai daugiau, nei žmonių apgyvendinimas ir pastūmėjimas įsilieti į visuomenę. Kažkam tai bus geras biznis – galime tikėtis, kad spygliuota viela, apjuosianti Lietuvą, bus ne bet kokia, o auksinė.
Liepos 14-ąją, praėjus dviem dienoms po Andrzejaus Dudos pergalės Lenkijos prezidento rinkimuose, premjerui Sauliui Skverneliui jis įteikė Didįjį Lenkijos Respublikos Garbės Ordino Kryžių – vieną iš aukščiausių Lenkijos apdovanojimų užsienio piliečiams. Tai įvyko per 610-ąsias Žalgirio mūšio metines. Šia proga, be ministro pirmininko, Lenkiją aplankė ir prezidentas Gitanas Nausėda bei keli ministrai. Lietuvos prezidentas vizito įspūdžiais pasidalino socialiniuose tinkluose: „Buvo ypač malonu pamatyti mano draugą Andrzejų Dudą,“ – rašė jis Instagrame
Pastaraisiais metais pasirodė nemažai publikacijų, kurios pagrįstai kritikuoja valstybinę kalbos politiką ir praktiką. Tarp jų daugiausia dėmesio sulaukė Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudaryta knyga „Lietuvių kalbos ideologija“ (2016). Autorių nuomone, įtakingiausių kalbininkų nacionalistinė retorika, nukreipta prieš anglų, rusų ir kitų kalbų žalingą poveikį lietuvių kalbai, yra tik įrankis, kuris tarnauja kalbininkų galios išlaikymui.
„Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą.“
Pirmoje šio straipsnio dalyje apžvelgėme kultūrinio marksizmo teorijos pagrindines tezes bei ištakas, bet per daug nesivėlėme į tų tezių kritiką ar gilesnę analizę, atskleidžiančią kaip tiksliai jos prasilenkia su tikrove. Tad antroji straipsnio dalis būtent tuo ir užsiims.
„Daug kas yra girdėję mokykliniuose vadovėliuose cituojamos tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės istoriją. Bet mažai kam žinoma, kad tremtyje ji susipažino su žydaite Liuba Segal. Ten paauglės merginos tapo geromis draugėmis. D. Grinkevičiūtės istorija tapo vadovėline, L. Segal Lietuvoje beveik nežinoma. Šis pavyzdys parodo, kad Lietuvos žydų tremčių istorija dar yra iš esmės nepapasakota.“
Ką iš tikrųjų reiškia pastaruoju metu išpopuliarėjęs terminas „naujasis etninis nacionalizmas“? Ar šiuolaikinis pakankamai margas (savo pilkumoje) lietuviškasis nacionalizmas papuola į šią kategoriją? Ir kaip šis reiškinys, dažnai laikomas grėsme demokratijai, tvarkosi su vis įvairėjančiomis šiuolaikinėmis visuomenėmis?
Stebėdamas vidurvasario kovas dėl nukabintų lentų „herojams“, ilgai galvojau, ką gi man primena visas tas šaršalas, kuris užsikūrė tuomet, kai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus įsakymu Vilniuje naktį, demonstruojant stulbinamą politinę drąsą ir ryžtą, nuo Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nukabinta atminimo lenta generolui Vėtrai.
