Europos (dešiniųjų) Sąjunga: kur dingo centristai?

Tarp centro ir krašto

Dar studijų metais rašiau darbą bandydamas suprasti, kodėl pandemijos ir ekonominės krizės kontekste Nacionalinis susivienijimas (NS) nepateko į Seimą, nepaisant palankių sąlygų. Dalis priežasčių buvo vidinės – prasti strateginiai sprendimai renkantis elektoratą ir neegzistuojanti socioekonominė politika. Tačiau kur kas labiau gąsdina išorinė priežastis – nacionalistinę politiką iš esmės jau ir taip turime. Ją sėkmingai vykdo centro dešinės partijos. Tereikia prisiminti „koncentruotas stovyklavietes“, įteisintą, bet tarptautinę teisę mindančią migrantų atstūmimo politiką ar palaikymą palestiniečių žudymui (arba genocidui, jei Tarptautinis Teisingumo Teismas tai pripažins). Kraštutinei dešinei nebelieka, kuo nustebinti.

Centro ir kraštutinės dešinės suartėjimas pastebimas ir svetur. Nacionaliniu lygmeniu šios partijos bendradarbiavo Austrijos, Suomijos ir Švedijos valdžiose. Tačiau Europos žiniasklaidoje centro ir kraštutinės partijos vertinamos kaip priešingybės – neva vyrauja esminis susipriešinimas tarp liberalių ir neliberalių ideologijų.

Pvz., per 2015 m. prieglobsčio prašytojų krizę tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas buvo matomi kaip politinės priešybės. Merkel – europietiško liberalizmo lyderė, propaguojanti krikščionišką atjautą atvykėliams, o Orbanas – rytietiško autoritarizmo ir griežtos sienų statymo politikos atstovas. Tokį supriešinimą verčia kvestionuoti faktas, kad Europos liaudies partijoje (EPP), kuriai priklauso mūsų TS-LKD, kartu su Merkel (CDU) iki 2021 m. prieglobstį buvo radęs neva didžiausias jos priešas Orbanas su „Fidesz“. 

Negana to, įtakingiausi žemyno konservatoriai – EK pirmininkė Ursula von der Leyen, EPP vadovas Manfredas Weberis ir Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola pastaraisiais metais praleido daug laiko Romoje, susitikimuose su neofašistų „Italijos brolių“ partijos lydere Giorgia Meloni. Panašu, kad, Merkel palikus Vokietijos kanclerės postą, EPP prarastas rinkimines pozicijas siekia atgauti įtraukdami vis daugiau balsų renkančias radikalų partijas. Taip EPP tikisi laimėti greitai atsilaisvinsiančius Europos Komisijos, Europos Tarybos, Europos Parlamento ir ES diplomatinės šakos vadovų postus. Pasirodo, nuosaikiems dešiniesiems radikalai nemaišo tol, kol neprieštarauja jų politiniams tikslams.

Nuosaikios ir radikalios dešiniosios partijos ypač daug bendro turi migracijos politikoje. Kaip taikliai pastebi Niujorko universiteto dėstytojas ir rašytojas Arun Kundnani, ES pasižymi smurto ofšorinimu (offshoring of violence). Nors ir priima milijonus Ukrainos pabėgėlių, ES moka Šiaurės Afrikos šalių autoritariniams režimams, kad šie neleistų migrantams pasiekti Europos. Naudodamasi šia groteskiška užsakomąja paslauga, Sąjunga ir toliau tvirtina, kad gina žmogaus teises – svarbiausią jos įvaizdžio elementą. 

Šiame projekte centro ir kraštutiniai dešinieji žengia koja kojon. Liepą Meloni kartu su EK vadovu ir Nyderlandų ministru pirmininku vieną tokių susitarimų pasirašė su Tunisu. Nuo 2014 m. daugiau nei 28 tūkstančiai žmonių mirė bandydami pasiekti ES. „Human Rights Watch“ trumpai apibendrino ES migracijos politiką, kuri skaudžiai aidi ir Lietuvos pasienyje – „Tegu miršta“. 

Tarp tautos ir civilizacijos

Pastarąją savaitę suglumau pamatęs Lino Karpavičiaus (NS) išstojimą feisbuke su Vokietijos nacių šūkiu „Deutschland über alles“ („Vokietija aukščiau visko“). Galvotum, skirtingų šalių šovinistai užprogramuoti konfliktui, jei nacionalizmą suvokiame tradiciškai, kaip vienos tautos interesų gynimą prieš kitas. Tačiau sienas kertantis solidarumas su užsienio naciais rodo paneuropietiškos vizijos prisikėlimą. Ši paremta „Vakarų civilizacijos“ (t. y. baltos ir krikščioniškos Europos) mito gynimu nuo išorinių (musulmonai, rusai ir kinai) ir vidinių (feministės, socialistai ir imigrantai) grėsmių. 

Politinius paneuropietiško nacionalizmo pamatus padėjo buvęs Didžiosios Britanijos fašistų sąjungos lyderis Oswaldas Mosley, kuris 1948–1973 m. propagavo „Europos tautos“ idėją. 1962 m. paskelbtoje „Europos deklaracijoje“ Mosley’io Europos Nacionalinė Partija ragino sukurti Europos nacionalinę valstybę su bendra vyriausybe ir parlamentu. 

Po partijos iširimo 8-ajame dešimtmetyje, idėja toliau gyvavo prancūzų nacionalistų Naujosios dešinės (Nouvelle Droite, ND) judėjimo gretose. Įkvėpti to meto kairiųjų organizacijų taktikų, ir, stebėtinai, Antonio Gramsci sociokultūrinių teorijų, ND oponavo kapitalizmui, liberalios demokratijos ir multikultūralizmo idėjoms, bei siekė atgaivinti paneuropietišką tapatybę. ND propagavo vadinamąją metapolitiką, siekiančią įtakoti Europos kultūrą ir per ilgą laiką ją keisti sau palankia linkme, užuot aktyviai kandidatavus per politines partijas. Judėjimas turėjo didelę įtaką tuo metu Jeano-Marie Le Peno vadovaujamai Nacionalinio Fronto (FN) partijai, kuri pastaruosiuose Prancūzijos rinkimuose, vedama Jeano-Marie dukros Marine Le Pen, gavo rekordinį kiekį balsų.

Taigi, konfliktas tarp „mūsų“ ir „kitų“ persikelė iš nacionalinės plotmės į civilizacinę. Tokią pasaulėžiūrą sociologas Rogersas Brubakeris vadina „civilizacionizmu“. Todėl kova verda neva nebe tarp Prancūzijos ir Vokietijos, o tarp Okcidento (judeokrikščioniškojo pasaulio) ir Oriento (Islamo pasaulio). 

Nors nuo 2010-ųjų radikalių dešiniųjų diskursai ypač pasižymėjo euroskeptiškumu, 2019-aisiais pastebėtas aiškus posūkis Europos stiprinimo link. „Frexit“, „Grexit“ ir kitoms išstojimo iš ES iniciatyvoms praradus populiarumą po Jungtinei Karalystei itin nepalankių „Brexit“ derybų, Europos nacionalistai kvietė keisti ES iš vidaus. 

Pokytis parankus ne tik pragmatiškai, bet ir ideologiškai – identifikuojantis su visa Europa lengviau atsikratyti nepalankių istorinių asociacijų, o anksčiau ekstremaliomis laikytos idėjos išplaunamos ir tampa prieinamos plačiajai publikai. Be to, taip žymiai lengviau ieškoti sąjungininkų tarp centro partijų ir tvirtinti bendrystes tarp radikalų. 

2017 m. pagrindinės Europos kraštutinės dešinės partijos surengė du susitikimus Vienoje ir Koblence, kad atšvęstų vadinamojo Europos pavasario pradžią. Tarp dalyvių – Austrijos laisvės partija (FPÖ), Prancūzijos nacionalinis frontas (2018 m. pervadintas į Nacionalinį susivienijimą), Alternatyva Vokietijai (AfD) ir kt. Jie siekė tapti ne tik nacionaliniais, bet ir europiniais euroskeptikais. Šiuose susibūrimuose pavyko suvienyti partijas, kurios anksčiau tarpusavyje kivirčijosi ir baiminosi, kad jų bendradarbiavimas suteps jas rinkėjų akyse. Po 2019 m. Europos Parlamento rinkimų nauja parlamentinė grupė „Tapatybė ir demokratija“ pakeitė ankstesnę „Tautų ir laisvės Europos“ frakciją bei su 73 europarlamentarais padvigubino savo narių skaičių.

Nacionalizmas: alternatyvos nėra?

Dar glumina ir tai, kad vienas populiariausių pastarojo mėnesio leidinių knygyne „Humanitas“ yra ir nacionalistų, ir sionistų išgirta Yoramo Hazony knyga Nacionalizmo dorybė (The Virtue of Nationalism). Neokonservatorių biblija praminta knyga bando atsiriboti nuo Antrojo pasaulinio karo asociacijų, tačiau parduoda tas pačias idėjas – globalizmas žlugo, nacionalizmas grįžta ir yra „geriau nei anarchija arba imperijos“. 

Iš tiesų Europos nacionalistų ir sionistų sąjunga stebinti neturėtų, jei suvokiame Izraelį visų pirma kaip baltaodžių europiečių kolonijinį projektą. Izraelis dažnai žiniasklaidoje pristatomas kaip vienintelė demokratija Artimuosiuose Rytuose, apsupta „barbariškų musulmonų“. Tokiame pasakojime lengva įžvelgti civilizacionizmo klišes. 

Deja, su minėtos knygos autoriumi iš dalies turiu sutikti. Kol pasaulinė tvarka grindžiama tokiomis tapatybės kategorijomis kaip tauta ar civilizacija, tol nacionalizmas yra užprogramuotas. Tol lieka tyros tautinės valstybės svajonės ir kivirčai dėl teritorijų. Pasai, tapatybės kortelės, pasienio punktai neišvengiamai veda prie tautinių daugumų ir mažumų bei pastarųjų diskriminacijos. 

Čia verta prisiminti Hannah Arendt kritiką tapatybės instrumentalizavimui politiniams tikslams. Būtent tuo užsiima radikalūs dešinieji – jie populistiškai manipuliuoja liaudies samprata, pagal poreikius „savus“ prilygindami baltajai rasei ar Vakarų civilizacijai. Vienas tokių identiteto ribų manipuliacijos pavyzdžių – femonacionalizmas, kai vietinių moterų reprodukcines teises varžyti siekiantys nacionalistai stoja ginti „vakarietiškos lyčių lygybės“ nuo musulmonų migrantų. Todėl tautinių valstybių tvarka visada liks imli civilizacijų susidūrimo mitams. Žiūrint per šią prizmę, tautinis liberalas nedaug kuo skiriasi nuo kraštutinės dešinės populisto – pastarasis viso labo yra ne tokia mandagi, radikalesnė pirmesniojo išraiška. 

Radikalios populistinės dešinės tyrėjas Casas Mudde dar 2010 m. pristatė patologinio normalumo tezę. Įprastai matome liberalizmą ir nacionalizmą kaip politines priešingybes. Kraštutinės dešinės pergales suprantame kaip patologinius nuokrypius nuo liberalios normos, įgalintus kokios nors krizės, kuri susilpnino visuomenę. Tačiau, Mudde nuomone, kraštutinę dešinę reikėtų vertinti kaip radikalią bendrų, visuotinai priimtų vertybių interpretaciją. 

Šį argumentą Mudde grindė empirine partijų ideologijų ir Europos gyventojų nuostatų analize. Apklausos apie vertybes atskleidė – esminiai radikalių dešiniųjų sentimentai – nativizmas, populizmas ir autoritarizmas – yra giliai įsišakniję mūsų visuomenėse. 2010 m. apklausų duomenimis, 65 proc. ES gyventojų sutiko, kad „mūsų šalis pasiekė savo galimybių ribas; jei atsirastų daugiau žmonių, priklausančių šioms mažumoms, turėtume problemų“. Du trečdaliai manė, kad visi nelegalūs imigrantai turėtų būti išsiųsti atgal. Todėl, siekiant geriau suprasti, kodėl nacionalizmas gyvuoja nepaisant Antrojo pasaulinio karo tragedijų, būtina atmesti įsivaizduojamą priešpriešą tarp liberalizmo ir juo tikinčių „normalių“ piliečių bei „patologinių“ radikalaus nacionalizmo išpažinėjų. Tautinių valstybių kontekste normalumas iš esmės yra patologinis. 

2024 m. laukia daugiau nei 60 nacionalinių rinkimų, kuriuose galės balsuoti maždaug pusė pilnametės pasaulio populiacijos. Ta proga kviečiu kartu permąstyti nacionalinių ir tarptautinių projektų principus: kaip išspręsti globalizacijos keliamus iššūkius demokratijai, negrįžtant į nacionalizmo spąstus? Kokie galimi alternatyvūs tarpusavio saitų ir organizavimosi būdai? Kaip turėtų keistis mūsų strategijos, kad išvengtume tamsiausių istorinių klaidų atkartojimo?